Naujausios
Gytis Padegimas: „Teatras yra dvasinio gyvenimo dalis“
Vasario 17 dieną režisierius Gytis Padegimas šventė 60-etį. „Teatro funkcija yra žvelgti giliau. Neužtenka vien politinių analitikų įžvalgų. Jie negali paaiškinti savižudybių skaičiaus, depresijos, migracijos vien ekonominėmis ar politinėmis priežastimis. Menas, o ypač teatras, kaip seismografas gali iš anksto numatyti tam tikrus lūžius žmoguje, visuomenėje“, – sako režisierius, sukūręs 103 spektaklius.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Teatras turi tiesti žiūrovui ranką
– Vasario 17 dieną jums sukako šešiasdešimt. Apie ką susimąstote, žvelgdamas atgal?
– Kad esu savo vietoje. Man liūdna žiūrėti į jaunus žmones, kurie renkasi pinigingas, madingas profesijas, kur tėvai juos verčia – patys nesuvokdami, kur bus laimingi.
Mano supratimu, profesija pirmiausia turi būti tokia, kurioje maksimaliai išskleisi savo gabumus – paveldėtus, įsigytus, išugdytus. Kartu būsi naudingas kitiems žmonės, visuomenei.
Mano profesija labai džiugina. Kiekviena repeticija man yra šventė. Kaip ir paskaitos su studentais. Dabar aš esu tikrai laimingas žmogus.
– Jubiliejui paminėti skyrėte premjerą – Valstybiniame Kauno dramos teatre praėjusį savaitgalį parodytas spektaklis „Stebuklingasis Tenesis“. Kodėl pasirinkote šią šiuolaikinio airių dramaturgo Briano Frielo pjesę?
– Todėl, kad ji irgi yra apie gimtadienį. Šią pjesę turėjau kelerius metus. Joje daug kas sutampa: žmogus (jaunesnis už mane) irgi surenka savo draugus, bando organizuoti visiems šventę, įvyksta visokiausių peripetijų.
Statant šią pjesę, daug ką galima apgalvoti. Labai gražu, kad Kauno teatras reklaminei kampanijai prieš teatrą pakabino laivelį, ant kurio parašyta: „Parašyk trumpiausią laišką draugui“. Spektaklis ir gimtadienio šventė irgi verčia prisiminti daugybę žmonių, kurie buvo šalia tavęs, kurių nėra, kurie tave myli ir kuriuos tu myli.
Sunku surinkti visus: per mano jubiliejų šiauliečiai vaidino mano spektaklius, Nijolė Narmontaitė su komanda – „Mariją Kalas“, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre buvo rodoma „Bruknelė“.
Sena mano tradicija jubiliejų paminėti premjera. Vis netyčia taip atsitinka: po Kalėdų pradedi repetuoti, vasarį subręsta premjera.
Per 50-etį buvau išlėkęs į užsienį, per 55-etį Šiaulių dramos teatre vyko spektaklio „Labai paprasta istorija“, kuris iki dabar vaidinamas, premjera.
O Kauno dramos teatras yra kaip ir mano pirmasis teatras, į kurį dar vaikystėje, būdamas mažas žiūroviukas, vaikščiojau. 1973 metais Kauno dramos teatre debiutavau – jau greit bus 40 metų. Čia sukurta daug spektaklių.
Šiaulių ir Kauno teatrai yra du mano mylimieji teatrai. Dvi mano didžiausios meilės. Juose – daugiausia mano laiko, spektaklių, sėkmių, nesėkmių, atradimų, praradimų. Tai suartina. Jokia meilė nėra vien žiūrėjimas vienas kitam į akis ir džiaugimasis vienas kitu. Praradimus, likimo randus po daugelio metų irgi priimi kaip dovaną, kuri daro gyvenimą įvairiapusiškesnį.
– Kas jums yra stebuklingasisTenesis – vieta, kur viskas įmanoma? Ar turite savo stebuklingąjį Tenesį?
– Tą paslaptingą vietą reikia kiekvienam atrasti. Man ji – sodyba miškuose Dzūkijoje, kurią esu atradęs ne tik sau, bet ir daugybei draugų, kolegų, aktorių, studentų.
Mano labai didelė svajonė – kad artimiausi draugai, menininkai, kaip aš vadinu, mano neformali šeima, tame mano Tenesyje rudenį pasodintų medelį, gėlę, krūmą. Kad likusius visus metus galėčiau stebėti, kaip auga sodas, krūmai, gėlės. Kad galėtume visi kartu jais džiaugtis. Stebuklingasis Tenesis – bendravimas. Teatras visada yra bendravimas, bendravimo menas.
Man labai svarbu, įdomu užmegzti naujus ryšius. Stengiuosi, kad jaunimas, studentai, kiek įmanoma, dalyvautų mano darbuose, projektuose.
Labai svarbu, kad neliktų tuščia vieta, kad būtų, kas tęsia tradiciją, įdirbį, domisi Michailo Čechovo mokykla, kurią aš išpažįstu. Ši mokykla – žmogui atverti, jo dvasiai ugdyti, galias skleisti.
Stengiuosi įskiepyti, kad teatras nėra ta vieta, kur menininkas žaidžia savo uždarus, dažnai destruktyvius žaidimus, atima viltį, tyčiojasi, ironizuoja.
Priešingai – nepiešdamas nieko rožinėmis spalvomis, teatras turi tiesti žiūrovui ranką, kad žiūrovas galėtų pereiti per savo laikmečio iššūkius. Iššūkiai visada sunkūs ir sudėtingi: ir sovietmečiu, ir dabar, ir ateityje. Rojaus žemėje nebuvo ir nebus.
Numato lūžius
– Kokią šiandienos teatro funkciją matote? Kaip jis atsilaiko prieš masinę kultūrą?
– Teatro funkcija ir yra žvelgti giliau. Neužtenka vien politinių analitikų įžvalgų. Jie negali paaiškinti savižudybių skaičiaus, depresijos, migracijos vien ekonominėmis ar politinėmis priežastimis. Kažkas vyksta su pačiu žmogumi.
Menas, o ypač teatras, kuris yra gyvų žmonių menas čia ir dabar, kaip seismografas gali iš anksto numatyti tam tikrus lūžius žmoguje, visuomenėje.
Teatro funkcija – analitinė, tiriamoji. Teatras yra galinga psichoterapinė priemonė, kuri padeda žmogui susigaudyti savyje, gyvenime, išgyventi, rodydamas kitų žmonių likimus.
Aktoriai degina save scenoje, eikvoja savo nervines ląsteles, kad žiūrovai būtų apsaugoti, kad jiems nereikėtų eiti kryžiaus kelių, kryžkelių.
Aktorius, režisierius, teatro žmogus yra visada tam tikra auka – vardan visuomenės, brandesnio, protingesnio žmogaus gyvenimo.
Tie, kuriems teatras – kaip draugas, kuriuos teatras užstoja nuo skersvėjų, padeda susigaudyti išbandymuose, niekada nebūna vieniši. Žmonės, kurie dažnai vaikšto į teatrą, yra dvasiškai atsparesni erozijoms, depresijoms, stresams, manijoms, polinkiams į destrukciją, kurios taip daug yra Lietuvoje.
– Jaučiate pareigą pakylėti žmones virš kasdienybės?
– Be abejo. Teatre esi gerbiamas, mylimas, laukiamas. Man visiškai nepriimtina, kai sakoma, jog teatras yra šou verslo dalis. Nėra. Kaip ir religija. Teatras yra dvasinio gyvenimo dalis. Mes tai turime suvokti. Joks BVP augimas, kriziniai ar pokriziniai rodikliai, kokie bebūtų geri, niekada nepakeis vidinio žmogaus gyvenimo. Žmogus ne vien duona sotus. Tai seniai žinoma.
Teatras suteikia tam tikras gaires, polėkius, kurie yra būtini žmogui. Žmogus tuo ir skiriasi nuo gyvūno. Kaip mano tėtis fiziologas sakydavo: jis turi aukštesnę nervinę veiką. Ši aukštesnė nervinė veikla ir veda žmogų į paslaptingą Tenesį, į tą salą už horizonto.
Gyvuliukui užtenka, kas jo instinktus patenkina, žmogui to nepakanka. Žmogui visada reikia siekti kažko daugiau. Jis turi kūrėjo galimybę. Tas artina žmogų prie laimės. Ne vartojimas žmogui suteikia laimę. Matėte, kiek milijonierių žudėsi. Žmogui laimę suteikia kūrybiškumas. Visiškai nesvarbu, spektaklį, dainą sukurti, pyragą kepti ar vaiką išauginti.
Kai žmogus pranoksta pats save, kai kelia uždavinius, netikėtus, nelauktus, net jeigu nepavyksta jų įgyvendinti. Ėjimas į priekį link horizonto, nepasiekiamo švyturio yra žmogiškoji laimė ir išsipildymas.
Laisvosios rinkos diktatūra
– Esate sakęs, kad menininkui turėtų rūpėti ne gardus kąsnis, ne auksas, o tiesa. Kokia šiandienos realybė?
– Visada sakau ir sakysiu (ypač man svarbu studentams įskiepyti), kad pirmiausia yra profesijos išmanymas, kokybiškas darbo atlikimas, pareigos suvokimas, o tada ateina uždarbis ir gardaus valgio kąsnis. Kai norima griebti, čiupti, nepelnius gardaus valgio kąsnio, tinka geras pasakymas: „Verkia duona tinginio valgoma“.
Toks žmogus apvagia save. Gauti viską gatavą yra baisiai neįdomu. Visame pasaulyje, ypač Vakaruose, yra judėjimas patiems kurti ekologinį ūkį – tai, kas pasigaminta rankomis, neišnaudojant kitų žmonių. Produktas, kuris yra dvasiškai švarus.
Ekologija – ne tik žemės ūkis, bet ir žmogaus dvasia. Kurdamas stengiuosi negalvoti, ar bus madinga, festivaliuose parduodama. Svarbiausia, ką aš dabar noriu pasakyti žmonėms. Todėl labai daug judu. Šiauliuose, Klaipėdoje, Vilniuje, Maskvoje, Berlyne turiu įvairių įsipareigojimų, bendrauju su įvairių sluoksnių žmonėmis, pabandydamas suvokti, kas yra žmogus XXI amžiaus antrajame dešimtmetyje. Kur jis eina? Koks teatras jam turi būti reikalingas?
Masinė kultūra, pramogų verslas daro savo. Tenka pripažinti, kad kultūrinis lygis krinta labai sparčiai. Teatras gali padėti tą lygį palaikyti, žmogui būti šviesesniam, labiau išsilavinusiam. Tai dar viena iš priedermių.
– Kas sąlygoja spartų kultūrinio lygio krytį?
– Laisvosios rinkos diktatūra. Jei teigiami tokie absurdiški teiginiai, kad laisvoji rinka viską reguliuoja... Kaip įrodė nereguliuojamos laisvos rinkos šėlsmas, mes tik atsiduriame krizėje, Graikijos skolose ir ant euro kracho ribos. Todėl, kad savo laiku neįsijungė protai.
Negalima palikti visko savieigai – ekonominio bumo, noro turėti, vartojimo. Nes jis viską šluoja – gamtą, vertybes, naikina aplinką ir mus pačius. Mes turime valdyti ir kontroliuoti, suvokti ir suprasti, kad gyvename ne tam, kad turėtume, valgytume.
Per laisvosios rinkos aptarnavimą tampame tik aptarnaujančiu personalu visose sferose, pamirštame, kad tampame vergais, nė kuo ne geresniais nei senovės Romos vergai.
Laisvė yra didžiausia vertybė. Žmogaus pasirinkimas, savęs suvokimas, kūrybiškumo paskleidimas suteikia pilnavertį gyvenimą. Jei dvasią apauga lašiniai, jos nebelieka, visur tik materija, materija, materija... Tos materijos reikia vis daugiau, resursai mažėja, žmogus ir visuomenė, pasaulis eina į išsekinimą, o rezultatas – sunaikinimas. Tai nutinka, kai nėra protingo suvokimo, kiek man reikia, ir kiek daug yra, ko man nereikia.
Žeidžia daugybė reiškinių
– 1988 metais jūsų iniciatyva Šiauliuose vyko pirmasis lietuvių dramaturgijos festivalis „Atgaiva“. Pirmajame festivalio biuletenio numeryje kreipėtės šiais žodžiais: „Pabandykim, mielieji, šią lemtingą savo Tėvynės gyvenimo valandą atsisakyti tuščiagarbiškumo, visaišmanymo, prisitaikėliškumo (...). Atsisakykime beprasmio vardų, premijų, pagyrų, postų chimerų vaikymosi.“ Šie žodžiai nepraranda aktualumo ir šiandien?
– „Atgaivos“ laikraščiai – faktiškai pirmoji nepriklausoma spauda. O šie žodžiai absoliučiai ir šiandien tinka. Drakonas mirė, tegyvuoja drakonas.
Visi galvojome ir tikėjome: kai bus mūsų iškovota, numylėta, tremtinių, partizanų krauju aplaistyta Lietuva, bus viskas sąžiningiau, doriau, be korupcijos. Deja, deja...
Vien biurokratija kaip išaugo! Esu Klaipėdos universiteto profesorius. Matau, kaip su kiekvienais metais, su vadinamomis švietimo reformomis vis mažiau ir mažiau laiko lieka dėstyti. Auga popieriai, savianalizės, visokios komisijos ir panašiai.
Ne valstybė ir ne visuomenė, o vis įvaizdis, melas, apsimetimas. Kas yra įvaizdis? Kažką apgaukime, apsimeskime kažkuo kitu. Aš esu pratintas nuo kūdikystės vertinti tiesą, o ne melą. Tiesų žodį, o ne apsimetimą.
Mane daugybė reiškinių žeidžia. Mūsų valstybės laivas labai nudreifavo ne į tą pusę. Daugybei žmonių, kurie Lietuva tikėjo, už kurią kovojo, teko pamotė su akmeniu, kaip yra poetė pasakiusi. Labai liūdna.
Pastačiau spektaklį „JAH“, pernai per Kovo 11-ąją pasakiau aštrią kalbą Seime J. A. Herbačiausko tekstais prieš tą patį prisitaikėliškumą, susiskaldymą. Deja, problemos visuomenėje, valstybėje tos pačios, kurios atvedė į nepriklausomybės praradimą 1940 metais.
Matau tuščiagarbiškumą, susiskaldymą į partijas, gynimą siaurų, egoistinių interesų, nematymą plačiau, galų gale, neturėjimą nė lašo idealizmo. Be pasitikėjimo, perspektyvos nieko negalima sukurti. Tiems, kurie mus 20 metų valdo, labiausiai to ir trūksta. Nekalbant apie paprastą sąžiningumą. Žodis sąžinė, man atrodo, greit bus tik žodynuose. O gal ir iš ten iškris, nes bus nevartojamas ir pamirštas.
– Ko gero, atgaivos reikėtų ir šiandien?
– Džiugu, kad prisimenate, nes „Atgaivą“ daug kas norėtų pamiršti, neminėti. Buvau labai nustebintas, kai iš Amerikos atvyko profesorius, kuris Šiaulių dramos teatro archyvuose ilgai rausėsi, skaitė to meto spaudą, kalbėjosi su žmonėmis. Jis rašo knygą apie „Atgaivą“.
Tos dešimt dienų buvo bandymas susivokti, susiprasti, kur mes esame savo kultūroje, tapatybėje, surasti savo šaknis. Tai, kas vertinga, pasiimti (o ne išmesti, kaip mes be reikalo išmetėme) ir eiti į priekį, išlaikant vertybes, protingai žvalgantis į tai, ką padarė ir daro kiti.
Išlaikykime savo tapatybę, suvokime vertybes, jas pervertindami, kartas nuo karto, kai reikia. Priimdami ir naujas technologijas, požiūrius, mes koja kojon žengiame į priekį su visa Europos Sąjunga. Jei norime bėgti progreso priekyje (kaip ne kartą atsitiko, kai priimame Europos Sąjungos Konstituciją, jos neskaitę), tampame juokingais klounais. Būname juokingi, kai norime būti modernesni už pačius didžiausius modernistus.
– Kiek šiandien gyva tautinio teatro idėja, tautinė dramaturgija?
– Man visiškai gyva. Nemanykime, kad tautinis teatras turi nešioti rūtų vainikėlį, rodyti vaidilutes ir kunigaikščius.
Rašo Sigitas Parulskis, Marius Ivaškevičius, aš pats sukūriau „JAH“ – visa tai yra mūsų tautinis teatras, kuris kalba apie čia ir dabar esančią Lietuvą.
Oskaras Koršunovas Nacionaliniame dramos teatre pastatė spektaklį „Išvarymas“ apie emigraciją – ir tai yra tautinis mūsų teatras. Kol gyva mūsų tauta, tol gyvas ir teatras. Teatras negali būti sustabarėjęs. Jis negali būti kluono laikų formos ir ideologijos. Jis turi būti ir šiuolaikiškas – savo forma, scenine kalba. Šiuolaikiškas savo idėjomis, kurias dabar gvildena visuomenė.
Neskraidymo zona virš teatro
– 1988–1993 metais dirbote Šiaulių dramos teatro vyriausiuoju režisieriumi. Koks buvo šis laikas jums?
– Labai kūrybiškas. Žiūrint retrospektyviai, labai įdomus, audringas. Yra labai daug ką prisiminti – žmonių bendrystę.
Tik išvažiavęs iš Šiaulių, po penkerių metų vadovavimo teatrui, buvimo įvykių Sąjūdžio sukūryje, suvokiau, kad tai buvo vieni gražiausių mano gyvenimo metų, jų jau pradėjau ilgėtis.
Labai džiaugiuosi šiuo ryšiu, seku, kas vyksta Šiaulių dramos teatre, kokie spektakliai statomi. Nežinau, ar dar kas nors iš kauniečių, vilniečių yra matęs visus Šiaulių dramos teatro spektaklius. Kai kuriuos mačiau ne po vieną kartą.
Man grįžimas į Šiaulių dramos teatrą visada yra atgaiva. Prisimenu savo maksimalizmą. Ne tik pirmuosius spektaklius. Man labai brangūs ir ankstesnio periodo, tarp jų – Aurelijos Ragauskaitės periodo, spektakliai.
1976 metais stačiau F. G. Lorcos „Donja Rosita, arba Gėlių kalba“, A. Strindbergo „Freken Julija“. Nuo to laiko išliko draugystė su aktoriais. Abipusė trauka.
Šiauliuose aktyviai dalyvavau Sąjūdyje. Labai džiaugiuosi, kad Šiaulių dramos teatras yra vienintelis teatras, prie kurio pastato prikalta lentelė liudija, kad čia gimė Šiaulių sąjūdis.
Šiaulių dramos teatras yra labai jaukus. Mielos, tikros erdvės. Kaip bičių spiečiuje norisi atnešti medučio ir į korelį įdėti kuo dažniau – kiek laikas, likimas leidžia.
Labai džiaugiuosi, kad Šiaulių universitete, Teatro katedroje, galiu studentams skaityti kursą. Keletą metų esu kviečiamas baigiamųjų egzaminų komisijos pirmininku.
– Jūsų Sąjūdžio metų frazė apie skelbiamą neskraidymo zoną sovietų lėktuvams virš Šiaulių dramos teatro tapo sparnuota. Kaip šiandien, žiūrint iš perspektyvos, nuskamba šie žodžiai?
– Jie ir tada buvo pasakyti kaip simboliški. Daug kam atrodžiau kvailas, juokingas. Atsimenu, Vytautas Petkevičius „Pravdoje“ iš manęs išsityčiojo. Paskui atsiprašė, pakvietė ukrainietiškų barščių valgyti.
Kai mes buvome su Šiaulių dramos teatru gastrolėse Kanadoje, mus priėmė Hamiltono meras. Staiga jis sako: „Palaukit, palaukit. Tai čia tas teatras ir tas režisierius, kur paskelbė neskraidymo zoną virš teatro? Dieve, juk visas Kanados parlamentas atsistojęs plojo! Nes mums buvo ženklas, kad Tarybų Sąjungoje, blogio imperijoje, kaip R. Reiganas tuo metu vadino, žmonės drįsta ledą laužyti!“
Ir tas ledas sulūžo. Žodžiai buvo simbolinis gestas, paremtas teatro.
Dabar virš teatro skraido kiti lėktuvai. Jie mus gina, saugo mūsų oro erdvę. Aš puikiai suprantu: esame šalis (su visa mano meile laisvei ir nepriklausomybei) be gamtinių resursų, su vienu lėktuviuku. Ir turbūt tokia būsime. Tai, kad integruojamės, nereiškia, kad turime prarasti tapatybę.
Dar dirbdamas Šiauliuose, pasakiau tokią formuluotę: „Noriu būti Europos pilietis lietuvis“. Toks sau išsikeltas apibrėžimas. Europoje gyvenu, ją suvokiu, bet, iš kitos pusės, visada buvau ir esu lietuvis.
– Ar šiais, nepriklausomybės metais, esate nukentėjęs už drąsą, pilietiškumą?
– Oi, dar ir kaip! Visus 20 metų jaučiau ir dabar jaučiu (kaip ir kiti žmonės, kurie kovojo už Lietuvos nepriklausomybę), tam tikrą panieką, niuksus, neteisybę, apėjimą, nustūmimą.
Tai natūralu, visada taip buvo ir bus. Visada kovoja vieni, vaisius naudoja kiti.
Paplauti valstybės pamatai
– Menininkas ir politika. Kokios šių skirtingų polių sankirtos ir priešpriešos?
– Menininkas kabina gilesnius klodus, yra žymiai arčiau tikrų išgyvenimų, arčiau to, kas yra mūsų genuose.
Politikas daugiau vienadienis – čia ir dabar.
Atsimenu, kaip prieš 20 metų Seime buvo sukurtas Lietuvos vizijos komitetas. Bet jis jokios vizijos nesukūrė. Dabar premjeras su patarėjais sukūrė kažkokią viziją 2030 metams. Gal ir gražu, bet apie 2014–2015 metus ne viskas aišku.
Politikai gyvena rinkiminėmis kampanijomis, jų labai trumpa atmintis, nuo ko mes vis kenčiame. Jie viską pamiršta: ne tik pažadus, bet ir užsibrėžtus tikslus. Svarbu būti valdžioje – tik viena siekiamybė bet kuria kaina. O ką daryti valdžioje, visiškai neaišku. Manau, tai jau yra nusikalstama veika.
Menininkas dažnai vienatvėje, nepritekliuose, pamirštas išgyvena esminius žmogaus ir valstybės, tautos įvykius, bando juose susivokti, fiksuoti, susieti su tuo, kas buvo, suvokti, kas bus. Dėl to jis kartais atrodo kvailas, juokingas, nepriimtinas.
Aš, buvęs Sąjūdyje, į jokią politiką nėjau kategoriškai. Turėjau labai daug kvietimų į partijas ir postus, man to visai nereikėjo.
Pažįstu daug žmonių, išėjusių į politiką. Nelabai tikiu, kad sąžinė ir politika – suderinama. Greičiau išimtys, ne taisyklės.
– Kas šiandien mus vienija ir skaldo?
– Skaldo mus politika ir ekonomika, nes šiose srityse žmonės turi konkuruoti. O konkuruoti kultūringai mes nemokame. Kovojame, draskome viens kitam akis, kuriame visokius planus, slaptus, negražius... Šantažai, šmeižtai...
O jungia mus kultūra, ji nesavanaudiška. Žmogus taip sutvertas: jis labai egoistiška būtybė, jį reikia labai socializuoti. Kad suvoktų ir suprastų, jog šalia jo esantys irgi turi visas teises galvoti, mąstyti, turėti. Ne tik jam vienam pasaulis sukurtas.
Politikoje kiekviena partija galvoja, kad Lietuva tik jai sukurta. Visos kitos partijos – kvailiai. Taip pat ir verslininkai galvoja, kad Lietuva ir žmonės yra tik tam, kad pasiektų savo pelną.
Perdėtas politikavimas, baisus susireikšminimas. Man tenka būti daugelyje valstybių. Niekur tiek nekreipiama dėmesio į politikus ir politiką. Rašoma apie žmonių gyvenimą. Pas mus kultūrai, sportui vis mažiau vietos lieka. Vien politika. Iki to, kad, atsiprašau, koks ministras kur orą pagadino. Iki tokių kuriozų prieinama, iš to daromos sensacijos, diskusijos, pokalbiai televizijoje. Bet tai juk nieko nereiškia, yra imitacija, netikra! Lyg kuriama, kaip blogas teatras: kad atitrauktų žmones nuo tikrų gyvenimų, problemų.
Mus skaldo masė pseudo veikėjų, politikos, įvaizdžio kūrėjų, susireikšminusių, manančių, kad jais viskas prasidėjo ir iki jų nieko nebuvo. Ačiū Dievui, gyvenimas viską anksčiau ar vėliau sustato į savo vietas.
Sulaukęs tokio amžiaus, nei per seno nei per jauno, žiūriu į ateitį šviesiai. Žmogus, koks bebūtų oras, politinė santvarka, labai daug gali pats. Labai daug priklauso nuo pasirinkimo. Matome, kad savęs tobulinimas, ieškojimas į save panašių, telkimas tam tikro bendraminčių tinklo net revoliucijas padaro, tokias valdžias, kurios 30 metų valdo, nuverčia, net ir Rusiją sudrebina.
Aš manau, ta banga ritasi, ritasi ir pas mus vieną gražų pavasarį atsiris. Reikės mums kažkaip apsivalyti, susivokti, susiprasti, kad negalima Seime 40 metų pindėti nieko neveikiant tiems patiems veikėjams, kad reikia užleisti vietą jaunimui.
– Kas turėtų būti šiandienos valstybės pagrindas?
– Atsakomybė. Suvokimas, kad vienas žmogus, kaip sakė klasikas, nė velnio negali. O mes esame individualistai. Atseit, sovietmečiu buvo kolektyvas, viskas, kas anksčiau, buvo blogai. Taip, pamirškime žodį kolektyvas. Bet bendruomenė, bendruomeninis pagrindas buvo, yra. Tik taip išlieka tautos, valstybės, visuomenės. Kaip skruzdžių bendruomenėje, kur kiekviena turi savo vietą, funkciją. Kur yra solidarumas, noras matyti kitą, jam padėti, atjausti.
Žmogiškumas ir atjauta yra pagrindas. Kai to nėra, matai šaltas, kaip plienas, valdančiųjų valstybę akis. Kai matai vis biudžeto deficitą skaičiuojančius, bet niekada nematančius žmonių, supranti, kad tos valstybės pagrindai yra ne tie arba jie yra gerokai paplauti.
– Ko nesunaikino okupacija, naikina savi?
– Man labai baisu. Atsimenu, 1988 metais Dotnuvoje buvo pirmasis Žaliųjų suvažiavimas. Ten pasakiau tokius žodžius: „Neduok Dieve, kad ateis tokie baisūs laikai, kai mūsų gamta, mūsų vertybės, ką išsaugojome nuo svetimų valstybių ir kareivių, bus naikinamos savų.“ Labai dažnai tą tenka matyti.
Kai puolėme į Vakarus, Ameriką, daugiau lygiavomės į materialinį gerbūvį, pamiršdami, kad Vakarų materialinis gerbūvis tėra aisbergo viršūnė. Kad gerbūvis laikosi visuomeniniais susitarimais, tradicijomis, vienas kito gerbimu, tolerancija. Tam, kad ta pati laisvoji rinka veiktų normaliai. Atsimenu, ką pasakė buvęs Vokietijos kancleris, ekonomistas Helmutas Šmidtas: „Laisvoji rinka neįmanoma be garbės žodžio laikymosi“.
Žmonija turi tūkstantmetę patirtį, o mes dažnai bandome išradinėti dviratį. Sugalvojame, kad prieš 20 metų viskas tik prasidėjo. Du kraštutinumai: arba viską aklai nusikopijuosime, kaip televizijos programas, arba viską išrasime iš naujo. Bet yra žmonijos ir mūsų tautos labai vertinga ir gili patirtis, mūsų kūrybiškumas, sąžiningumas, noras kurti Lietuvą ateičiai, kitoms kartoms ją išlaikyti.
Esu iš tų žmonių, kurie negarbina emigrantų, kurie neverkia: „Ach, kokie nelaimingi, kaip jiems blogai“. Kada jau čia buvo gerai? Drįsiu pasakyti, kad visada žmogui, turinčiam sąžinę, nėra jau taip labai gerai. Ir teatre, ir kitose profesijose. Bet yra atsakomybės jausmas. Puikiai suvoki, jeigu ne tu, tai kas kitas? Kad tu turi daug ką daryti, atlikti savo šeimai, tėvams, vaikams, miestui, mokyklai, teatrui, bendruomenei, valstybei. Kai šitas pamirštama, kai šokama iš karto prie gardaus kąsnio, pasaulis ritasi atgal.
– Sąjūdžio metais kalbėjo intelektualai. Ar šiandien jie ne per tylūs?
– Aš kalbu, kartais nukenčiu dėl savo kalbėjimo.
Intelektualų balsas – šuns balsas į dangų neina. Kai niekas neklauso, kam jiems kalbėti? Jie daro savo, ką gali padaryti.
Balso, žvilgsnio iš šalies, o ne iš politikos virtuvės, labai reikia. Pasakyti, kad fokusininkas netikusį fokusą atliko.
Nors kalbu kritiškai, nemanau ir nemaniau, kad reikia sakyti piktai, destruktyviai. Krikščionybė moko nesmerkti, o man labai svarbūs krikščionybės postulatai. Ne žmogų smerkti, o kalbėti apie jų blogus darbus.
Politikai irgi žmonės, dauguma – mėgėjai, atėję iš kitų profesijų. Matėme linksmuolius, šaunuolius, kurių mintis nė nepakilusi užgeso.
Visada graudu matyti žmogų ne savo vietoje, kai jis peržengia ne savo kompetencijos ribą, traukia vežimą, kurio nepavelka. Pas mus tai, deja, jau beveik taisyklė.
Žmogui yra svarbiausia suvokti, kas jis yra, ką gali, koks planas šiame gyvenime. Gyventi savo gyvenimą, ne kažkieno kito – ne deputato, vadovo, verslininko, jei esi poetas.
Kuo daugiau žmonių, kurie gyvena savo gyvenimą, tuo laimingesnė visuomenė ir – priešingai.
Į priekį veda tikėjimas
– Esate vienas vakarietiškiausių Lietuvos režisierių, pirmasis pradėjęs statyti spektaklius užsienio teatruose. Ką davė žvilgsnis Vakaruose?
– Suvokiau, kad tautinis teatras nėra tik tautinių, lietuviškų atributų demonstravimas. Pamačiau, kad Vakaruose nėra rojaus. Mitai atkrito. Atsimenu 1988 metų pirmąją išvyką į Zalcburgą. Mirgėjimas, reklamos... Bet svarbiausia, kad galėjau lankyti muziejus, kopti į Alpes, Vienoje matyti paveikslus, rūmus, kuriuos tik iš knygų ir filmų žinojau.
Tada labai daug keliavau, lankiau savo mylimo poeto F. G. Lorcos vietas Ispanijoje. Honorarų nekaupiau, nestačiau namų, investavau į pažinimą. Esu labai patenkintas: galbūt dėl to turiu ką pasakyti pedagogikoje, nes esu sukaupęs vidinių žinojimo dalykų.
– Visada norisi grįžti namo?
– Taip. Dabar esu savo namuose Kaune. Mano namai yra ir Klaipėdoje, bendrabutyje.
Bet ir Šiaulius vadinu savo namais. Man labai patinka gyventi teatro bute: name su arka, kur yra aktorės Potencijos Pinkauskaitės biustas. Ten niekas nepasikeitę – kaip mano vaikystėje.
Dabar turiu visokių minčių: gal kitą sezoną, jei teatras Šiauliuose norės, jei pakvies...
– Dirbate dėstytoju Klaipėdoje, Šiauliuose. Kokia naujoji aktorių, režisierių karta?
– Labai įvairi. Gera karta. Žmonės, kurie mane supa, yra gabūs, fantastiški. Aktorius Aidas Matutis – tik antras sezonas Šiaulių dramos teatre, o kiek pagrindinių vaidmenų jau sukūrė! Režisierė Loreta Vaskova buvo įvertinta premija už spektaklį „Valentinų diena“. Dabar Loreta mokosi Maskvoje. Gavau jos laišką: ji statys spektaklį Sankt Peterburge. Negali būti didesnio džiaugsmo!
– Kaip vertinate Lietuvos teatro kritikus? Nepasigendate profesionalių recenzijų?
– Skaudamas dalykas. Šiemet švenčiame dviejų fantastiškų teatro kritikų jubiliejus: lenkiuosi iki žemės Antanui Vengriui, kuriam 100 metų, ir Danai Rutkutei.
Šie teatro kritikai buvo teatro žmonės. Jie pažino teatrą iš vidaus. Ateidavo prieš premjerą: žiūrėdavo, koks režisieriaus sumanymas. Paskui vertindavo po premjeros.
Spektaklyje „JAH“, kurį pastačiau pernai Kaune, vaidina visas teatras, jame veikia Vincas Krėvė, Balys Sruoga, pranašas J. A. Herbačiauskas. Autentiški tekstai, visas prieškario Lietuvos mechanizmas. Ar kas nors skaitė nors kokią kritiko eilutę? Ar buvo kada kritikai (jei ne konkursas) Šiaulių teatre ir recenzavo spektaklį? Ne. Nenoriu kalbėti apie tai, ko tiesiog nėra.
– „Stebuklingasis Tenesis“ – jau 103-iasis jūsų spektaklis. Kas taip produktyviai veda pirmyn?
– Būna liesos karvės metai, būna ir labai riebios. Šis sezonas irgi labai vaisingas. Dabar baigiama versti pjesė, kurią turėčiau nuo kovo 1 dienos pradėti repetuoti Klaipėdos teatre.
Į priekį veda tikėjimas, kad pastangos nėra beprasmės. Kad yra daugybė žmonių – studentų, žiūrovų, aktorių, draugų – kuriems esu reikalingas. Kad galiu jiems kažką pasakyti, duoti, patarti, paguosti, pabūti kartu, patylėti.
Ir tai, kad mano 60 metų buvimas žemėje nėra tik tinginio duonos beprasmis valgymas.
TEATRAS: „Man visiškai neprimtina, kai sakoma, jog teatras yra šou verslo dalis. Nėra. Kaip ir religija“, – sako režisierius Gytis Padegimas.
IŠEITIS: „Teatras yra galinga psichoterapinė priemonė, kuri padeda žmogui susigaudyti savyje, gyvenime, išgyventi, rodydamas kitų žmonių likimus“, – neabejoja Gytis Padegimas.
PASTANGA: Gytis Padegimas stengiasi įskiepyti, kad teatras nėra vieta, kur menininkas žaidžia savo uždarus, dažnai destruktyvius žaidimus, atima viltį, tyčiojasi, ironizuoja.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.