
Naujausios
Pažiūros susiformavo vaikystėje
Trys dešimtmečiai, kupini ieškojimų, atradimų ir praradimų, neišblukino Erikos Jančiauskienės (Aukštuolytės) atmintyje tos ypatingosios rugpjūčio dienos. Trylika metų Londone (Didžioji Britanija) gyvenanti moteris puikiai prisimena, kaip puošėsi tautiniais drabužėliais, pasiūtais močiutės, tremtinės Erenos Aukštuolienės, ir kartu su sesyte Giedre, močiute ir tėveliais išvažiavo į akciją. „Ir užsimerkusi šiandien matau tą vaizdą, prisimenu tą vietą, jaučiu rankomis susikabinusių žmonių šilumą“, – pasakoja Erika.
Tais pačiais metais maža mergaitė su žvakute rankose pasitiko ir į Biržus grįžusių tremtinių karstus. Ji puikiai prisimena ir Sausio 13-osios vakarą, kai tėveliai Laima ir Artūras Aukštuoliai atsisveikino ir pasakę, jog „reikia ginti Lietuvą“, išvažiavo į Vilnių, dvi mažas dukrytes palikdami močiutės globai. Erika prisimena, kaip abi su jaunesne sesyte žiūrėdamos televizorių, rodantį toli gražu ne vaikiškas pasakaites, glaudėsi prie močiutės, vis kalbančios rožinį. „Buvo baisu, – prisimena Erika, – bet močiutė ramino, jog viskas bus gerai, tik reikia melstis“.
Šios patirtys, sunkūs, bet vilties kupini prisiminimai jai tapo savotišku atskaitos tašku. Greitai 35-metį švęsianti moteris puikiai žino, ko nori. Vaikystėje močiutės ir mamos pasėta sėkla išdygo – Erika Londono lietuvių vaikams pasakoja apie Lietuvą, jos papročius bei tradicijas, moko juos dainuoti, muzikuoti, skatina nepamiršti gimtosios kalbos.
Pedagogės kelią išpranašavo pirmoji mokytoja
„Aš visada norėjau išvažiuoti į užsienį, kad pamatyčiau, pažinčiau kitus kraštus, – neslepia Erika Jančiauskienė,– bet niekada nemaniau, jog svetur pasiliksiu ir net ten dirbsiu“. Apie atostogas ir pramogas kitose šalyse svajojusi mergina, baigusi Biržų „Atžalyno“ vidurinę mokyklą, pasirinko studijas Panevėžio kolegijos muzikos fakultete. Ją baigusi, įsigijo muzikos pedagogės specialybę.
Tuomet, kai nutarė trumpai padirbėti Anglijoje, apie muzikavimą nesvajojo. „Aš nebijau jokio darbo“, – sakė Erika. Teko jai ir namus valyti, ir viešbutyje dirbti, ir pašte tarnauti. Tiesa, kartais jauna moteris tiesiai šviesiai savęs paklausdavo: „Erika, ką tu darai?“ Be to, ir tautiečiai mesteldavo: „O! Tu išsimokslinusi? Tai ką tu čia darai?“
Gimus dukrelei Elitai, jai truputį ūgtelėjus, Erika ėmė ieškoti kokios nors lietuvių mokyklėlės mažiems vaikams. Tuomet mokyklų lietuvių vaikams buvo mažai. Vieną pavyko rasti. Mokytoja dirbo savo namuose, kur jai tėveliai atveždavo keletą mažylių. Pravėrusi namų duris, biržietė išgirdo „Dviejų gaidelių“ melodiją ir mokytojai prisipažino baigusi muzikos pedagogiką. „Gal nori pabandyti?– klustelėjo mokyklėlės „Mano pirmieji mokslai“ vadovė. Erika neatsisakė, juolab, kad tiko ir specializacija – ikimokyklinis ugdymas. Moteris apsidžiaugė, kad Lietuvoje atliko puikią praktiką. Be to, jos nebaugino renginių vedimas. Gerą praktiką buvo įgijusi „Atžalyno“ vidurinėje mokykloje vesdama renginius, už ką dėkinga savo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai Irutei Varzienei. Ir dar, Lietuvoje E. Jančiauskienė buvo dalyvavusi šauniausios mokytojos konkurse ir laimėjusi trečiąją vietą. Tai stiprino, ramino, teikė vilties.
Erika pabandė padirbėti su Londono lietuviukais, ir neapsiriko. Netrukus buvo paraginta palikti kitus darbus ir pasilikti mokyklėlėje. Tuomet prisiminė savo pirmosios mokytojos Virginijos Dūminienės žodžius, pasakytus vaikystėje: „Tu tikrai būsi mokytoja“. Mergaitei įžvalgi pedagogė leisdavo pamokytojauti.
E. Jančiauskienė prisipažįsta: ne atlyginimas jai labiausiai rūpėjo devynerius metus dirbant su mažyliais Londone. Erika tapo direktorės pavaduotoja. Tačiau juto, jog negali visai realizuoti savęs, įgyvendinti visų idėjų, todėl prieš dvejus metus nutarė... kurti savo muzikinę mokyklėlę, kurioje per pamokas ugdytų ir lietuvių kalbos, ir istorijos, geografijos ar biologijos žinias.
Kol kas patalpas pamokoms E. Jančiauskienė nuomojasi ir kasdien iš vienos vietos skuba į kitą, kur jos laukia skirtingų amžiaus grupių Londono lietuviukai. „Yra planų turėti ir savo patalpas, savo mokyklėlę, tačiau kol kas tai vadinama muzikine grupe „Pepi Pop“, kurią lanko vaikučiai nuo 11 mėnesių iki 8 ir daugiau metukų. Visų penkių amžiaus grupių vaikai auga kartu su muzika. Erika susitarusi, jog peržengę mokyklėlės slenkstį visi kalbės tik lietuviškai.
Stengiasi išlaikyti lietuvybę
Londone gyvenantys tautiečiai stengiasi išlaikyti lietuvybę. Kuriasi darželiai ir mokyklos. Erika Jančiauskienė džiaugiasi, kad auga gimstamumas, kad tėvai turi didesnes galimybes auginti vaikus, kad nereikia svarstyti, ar pajėgs juos išmokslinti. Smagu ir tai, jog tėveliai siekia, kad jų atžalos kalbėtų gimtąja lietuvių kalba.
Erika juokiasi, jog Londone ją labiau žino kaip Pepę Ilgakojinę (iš čia ir muzikinės grupės pavadinimas) ar Kakę Makę, nes šių personažų vardu E. Jančiauskienė bene dešimtį metų vesdavo lietuvių vaikų gimtadienių šventes.
Muzikinės grupės vaikai kartu su tėveliais švenčia Vasario 16-ąją, Valstybės dieną liepos 6-ąją, drauge džiaugiasi per Velykas ar Kalėdas, Sekmines, linksminasi per Užgavėnes, vieni kitus džiugina per Motinos ir Tėvo dienas, dalyvauja labdaros renginiuose. Pasak E. Jančiauskienės, mokyklėlėje mažieji tautiečiai įgauna drąsos, pasitikėjimo savimi, gilina gimtosios kalbos žinias. Renginiais gėrisi ne tik patys lietuviai, bet ir užsukę pasiklausyti užsieniečiai.
„Lietuvybės sėkla išdygs, labai stipriai išdygs,“ – neabejoja mokytoja Erika. Ji neslepia, jog svečioje šalyje gyvenančius tautiečius kartais kamuoja nerimas, nežinia, depresija. Žmonės nori grįžti namo, bet juos sulaiko troškimas užsidirbti pinigų. Jie itin skaudžiai išgyvena ilgesį, kai patiria praradimus, kai suserga. Tada gali mesti darbą, kad nors vieną dieną susitiktų su Tėvynėje likusiais artimaisiais, kad nors vieną valandą pasikalbėtų, kartu pasėdėtų už bendro stalo. Padeda ir palaikymas telefonu. Lietuvius vargina Londono šurmulys, dideli atstumai, gyvenimas bendruose būstuose.
Erika Jančiauskienė tvirtina, jog ją labai palaiko mylimas darbas. „Net jei kitame darbe siūlytų tūkstančiu svarų daugiau, nepalikčiau savo mokinių“, – nedvejodama sako moteris. Taip pat ji labai dėkinga vyrui Vytautui, kuris nors grįžta pavargęs po darbo, vistiek randa laiko ir jėgų padėti mokyklėlėje, moka dovanoti staigmenas.
E. Jančiauskienei patinka ieškoti talentų, juos rasti ir kartu siekti laimėjimų. Viena mokinuke Erika rūpinasi nuo to laiko, kai mergaitei buvo ketveri. Iš Druskininkų kilusi Andreja Klusavičiūtė neseniai Tarptautiniame talentų konkurse Londone 8 – 12 vaikų grupėje atliko Lauros Remeikienės dainą „Sparnai gerumo“ ir... užėmė pirmąją vietą.
Pianinu, kanklėmis, akordeonu galinti groti Erika kadaise baigė Chorinio dainavimo specialybę Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokykloje. Londone mažuosius savo mokinukus ji moko groti įvairiais instrumentais, parenka būgnelių, barškučių, trikampių ir kitokių muzikavimo instrumentų, kartu kuria muzikines istorijas apie Lietuvos istoriją, gamtą, tradicijas.
Erika pati kuria dainas, keletą jų jau yra įrašiusi įrašų studijoje, svajoja apie muzikinį kompaktą. Taip pat su savo mokiniais yra nusifilmavusi keliuose muzikiniuose klipuose. Jos sukurta daina apie Lietuvą sudomino ir Norvegijos lietuvius.
Erika pastebi, jog Anglijoje dirbantys tėvai turi daugiau galimybių ugdyti savo vaikų pomėgius. Drabužėliai nebrangūs. Be to, lietuviai tarpusavyje pakankamai vieningi – vieni kitų vaikus nuveža į pamokėles bei patys mėgsta kartu su vaikais užsiėmimų pabaigoje padainuoti. Tėvai netgi laukia renginukų, jiems ruošiasi kartu su mažaisiais. Ypač daug padėkų Erika sulaukė už organizuotą Tėvo dieną. Išsiskyrusių šeimų vaikai džiaugiasi taip galėdami susitikti ne tik su mamomis per Motinos dieną, bet ir su tėčiais per jiems skirtą šventę.
Mokyklėlė dalyvauja ir Londono lietuvių bendruomenės gyvenime, švenčia kartu su Šv. Kazimiero lietuvių parapija. Pasak Erikos, miela nueiti į bažnyčią, kur giedama ir meldžiamasi lietuvių kalba. Lietuvaičiai valandą ar daugiau važiuoja, kad valstybinių švenčių proga dešimt minučių pabūtų kartu giedodami himną. Tai nuteikia optimistiškai.
Ko Erika ilgisi Londone? „Mažų Lietuvos atstumų, bendravimo su artimais žmonėmis, susėdimo prie pusryčių, pietų ir vakarienės stalo kartu. Ir serbentų krūmo, nuo kurio gali nusiskinti uogų... Paprastumo, lietuviško paprastumo!“ – sako jau antrą gvenimo dešimtmetį Londone lietuvybę puoselėjanti Erika Jančiauskienė. O už pamokas, už vaikystėje įskiepytą meilę Lietuvai moteris dėkoja šviesaus atminimo močiutei Erenai, mamytei Laimai ir tėveliui Artūrui. „Jei ne jie, tokia nebūčiau. Šaknys yra labai svarbios“, – sako Baltijos kelio trisdešimtmečio išvakarėse kalbinta Erika Aukštuolytė Jančiauskienė.