Biržietė lietuvybę puoselėja Londone

Pa­žiū­ros su­si­for­ma­vo vai­kys­tė­je

Trys de­šimt­me­čiai, ku­pi­ni ieš­ko­ji­mų, at­ra­di­mų ir pra­ra­di­mų, neišb­lu­ki­no Eri­kos Jan­čiaus­kie­nės (Aukš­tuo­ly­tės) at­min­ty­je tos ypa­tin­go­sios rugp­jū­čio die­nos. Try­li­ka me­tų Lon­do­ne (Di­džio­ji Bri­ta­ni­ja) gy­ve­nan­ti mo­te­ris pui­kiai pri­si­me­na, kaip puo­šė­si tau­ti­niais dra­bu­žė­liais, pa­siū­tais mo­čiu­tės, trem­ti­nės Ere­nos Aukš­tuo­lie­nės, ir kar­tu su se­sy­te Gied­re, mo­čiu­te ir tė­ve­liais iš­va­žia­vo į ak­ci­ją. „Ir už­si­mer­ku­si šian­dien ma­tau tą vaiz­dą, pri­si­me­nu tą vie­tą, jau­čiu ran­ko­mis su­si­ka­bi­nu­sių žmo­nių ši­lu­mą“, – pa­sa­ko­ja Eri­ka.

Tais pa­čiais me­tais ma­ža mer­gai­tė su žva­ku­te ran­ko­se pa­si­ti­ko ir į Bir­žus grį­žu­sių trem­ti­nių kars­tus. Ji pui­kiai pri­si­me­na ir Sau­sio 13-osios va­ka­rą, kai tė­ve­liai Lai­ma ir Ar­tū­ras Aukš­tuo­liai at­si­svei­ki­no ir pa­sa­kę, jog „rei­kia gin­ti Lie­tu­vą“, iš­va­žia­vo į Vil­nių, dvi ma­žas duk­ry­tes pa­lik­da­mi mo­čiu­tės glo­bai. Eri­ka pri­si­me­na, kaip abi su jau­nes­ne se­sy­te žiū­rė­da­mos te­le­vi­zo­rių, ro­dan­tį to­li gra­žu ne vai­kiš­kas pa­sa­kai­tes, glau­dė­si prie mo­čiu­tės, vis kal­ban­čios ro­ži­nį. „Bu­vo bai­su, – pri­si­me­na Eri­ka, – bet mo­čiu­tė ra­mi­no, jog vis­kas bus ge­rai, tik rei­kia mels­tis“.

Šios pa­tir­tys, sun­kūs, bet vil­ties ku­pi­ni pri­si­mi­ni­mai jai ta­po sa­vo­tiš­ku at­skai­tos taš­ku. Grei­tai 35-me­tį švę­sian­ti mo­te­ris pui­kiai ži­no, ko no­ri. Vai­kys­tė­je mo­čiu­tės ir ma­mos pa­sė­ta sėk­la iš­dy­go – Eri­ka Lon­do­no lie­tu­vių vai­kams pa­sa­ko­ja apie Lie­tu­vą, jos pa­pro­čius bei tra­di­ci­jas, mo­ko juos dai­nuo­ti, mu­zi­kuo­ti, ska­ti­na ne­pa­mirš­ti gim­to­sios kal­bos.

Pe­da­go­gės ke­lią iš­pra­na­ša­vo pir­mo­ji mo­ky­to­ja

„Aš vi­sa­da no­rė­jau iš­va­žiuo­ti į už­sie­nį, kad pa­ma­ty­čiau, pa­žin­čiau ki­tus kraš­tus, – ne­sle­pia Eri­ka Jan­čiaus­kie­nė,– bet nie­ka­da ne­ma­niau, jog sve­tur pa­si­lik­siu ir net ten dirb­siu“. Apie ato­sto­gas ir pra­mo­gas ki­to­se ša­ly­se sva­jo­ju­si mer­gi­na, bai­gu­si Bir­žų „At­ža­ly­no“ vi­du­ri­nę mo­kyk­lą, pa­si­rin­ko stu­di­jas Pa­ne­vė­žio ko­le­gi­jos mu­zi­kos fa­kul­te­te. Ją bai­gu­si, įsi­gi­jo mu­zi­kos pe­da­go­gės spe­cia­ly­bę.

Tuo­met, kai nu­ta­rė trum­pai pa­dir­bė­ti Ang­li­jo­je, apie mu­zi­ka­vi­mą ne­sva­jo­jo. „Aš ne­bi­jau jo­kio dar­bo“, – sa­kė Eri­ka. Te­ko jai ir na­mus va­ly­ti, ir vieš­bu­ty­je dirb­ti, ir pa­šte tar­nau­ti. Tie­sa, kar­tais jau­na mo­te­ris tie­siai švie­siai sa­vęs pa­klaus­da­vo: „Eri­ka, ką tu da­rai?“ Be to, ir tau­tie­čiai mes­tel­da­vo: „O! Tu iš­si­moks­li­nu­si? Tai ką tu čia da­rai?“

Gi­mus duk­re­lei Eli­tai, jai tru­pu­tį ūg­te­lė­jus, Eri­ka ėmė ieš­ko­ti ko­kios nors lie­tu­vių mo­kyk­lė­lės ma­žiems vai­kams. Tuo­met mo­kyk­lų lie­tu­vių vai­kams bu­vo ma­žai. Vie­ną pa­vy­ko ras­ti. Mo­ky­to­ja dir­bo sa­vo na­muo­se, kur jai tė­ve­liai at­vež­da­vo ke­le­tą ma­žy­lių. Pra­vė­ru­si na­mų du­ris, bir­žie­tė iš­gir­do „Dvie­jų gai­de­lių“ me­lo­di­ją ir mo­ky­to­jai pri­si­pa­ži­no bai­gu­si mu­zi­kos pe­da­go­gi­ką. „Gal no­ri pa­ban­dy­ti?– klus­te­lė­jo mo­kyk­lė­lės „Ma­no pir­mie­ji moks­lai“ va­do­vė. Eri­ka neat­si­sa­kė, juo­lab, kad ti­ko ir spe­cia­li­za­ci­ja – iki­mo­kyk­li­nis ug­dy­mas. Mo­te­ris ap­si­džiau­gė, kad Lie­tu­vo­je at­li­ko pui­kią pra­kti­ką. Be to, jos ne­bau­gi­no ren­gi­nių ve­di­mas. Ge­rą pra­kti­ką bu­vo įgi­ju­si „At­ža­ly­no“ vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je ves­da­ma ren­gi­nius, už ką dė­kin­ga sa­vo lie­tu­vių kal­bos ir li­te­ra­tū­ros mo­ky­to­jai Iru­tei Var­zie­nei. Ir dar, Lie­tu­vo­je E. Jan­čiaus­kie­nė bu­vo da­ly­va­vu­si šau­niau­sios mo­ky­to­jos kon­kur­se ir lai­mė­ju­si tre­čią­ją vie­tą. Tai stip­ri­no, ra­mi­no, tei­kė vil­ties.

Eri­ka pa­ban­dė pa­dir­bė­ti su Lon­do­no lie­tu­viu­kais, ir neap­si­ri­ko. Net­ru­kus bu­vo pa­ra­gin­ta pa­lik­ti ki­tus dar­bus ir pa­si­lik­ti mo­kyk­lė­lė­je. Tuo­met pri­si­mi­nė sa­vo pir­mo­sios mo­ky­to­jos Vir­gi­ni­jos Dū­mi­nie­nės žo­džius, pa­sa­ky­tus vai­kys­tė­je: „Tu tik­rai bū­si mo­ky­to­ja“. Mer­gai­tei įžval­gi pe­da­go­gė leis­da­vo pa­mo­ky­to­jau­ti.

E. Jan­čiaus­kie­nė pri­si­pa­žįs­ta: ne at­ly­gi­ni­mas jai la­biau­siai rū­pė­jo de­vy­ne­rius me­tus dir­bant su ma­žy­liais Lon­do­ne. Eri­ka ta­po di­rek­to­rės pa­va­duo­to­ja. Ta­čiau ju­to, jog ne­ga­li vi­sai rea­li­zuo­ti sa­vęs, įgy­ven­din­ti vi­sų idė­jų, to­dėl prieš dve­jus me­tus nu­ta­rė... kur­ti sa­vo mu­zi­ki­nę mo­kyk­lė­lę, ku­rio­je per pa­mo­kas ug­dy­tų ir lie­tu­vių kal­bos, ir is­to­ri­jos, geog­ra­fi­jos ar bio­lo­gi­jos ži­nias.

Kol kas pa­tal­pas pa­mo­koms E. Jan­čiaus­kie­nė nuo­mo­ja­si ir kas­dien iš vie­nos vie­tos sku­ba į ki­tą, kur jos lau­kia skir­tin­gų am­žiaus gru­pių Lon­do­no lie­tu­viu­kai. „Yra pla­nų tu­rė­ti ir sa­vo pa­tal­pas, sa­vo mo­kyk­lė­lę, ta­čiau kol kas tai va­di­na­ma mu­zi­ki­ne gru­pe „Pe­pi Pop“, ku­rią lan­ko vai­ku­čiai nuo 11 mė­ne­sių iki 8 ir dau­giau me­tu­kų. Vi­sų pen­kių am­žiaus gru­pių vai­kai au­ga kar­tu su mu­zi­ka. Eri­ka su­si­ta­ru­si, jog per­žen­gę mo­kyk­lė­lės slenks­tį vi­si kal­bės tik lie­tu­viš­kai.

Sten­gia­si iš­lai­ky­ti lie­tu­vy­bę

Lon­do­ne gy­ve­nan­tys tau­tie­čiai sten­gia­si iš­lai­ky­ti lie­tu­vy­bę. Ku­ria­si dar­že­liai ir mo­kyk­los. Eri­ka Jan­čiaus­kie­nė džiau­gia­si, kad au­ga gims­ta­mu­mas, kad tė­vai tu­ri di­des­nes ga­li­my­bes au­gin­ti vai­kus, kad ne­rei­kia svars­ty­ti, ar pa­jėgs juos iš­moks­lin­ti. Sma­gu ir tai, jog tė­ve­liai sie­kia, kad jų at­ža­los kal­bė­tų gim­tą­ja lie­tu­vių kal­ba.

Eri­ka juo­kia­si, jog Lon­do­ne ją la­biau ži­no kaip Pe­pę Il­ga­ko­ji­nę (iš čia ir mu­zi­ki­nės gru­pės pa­va­di­ni­mas) ar Ka­kę Ma­kę, nes šių per­so­na­žų var­du E. Jan­čiaus­kie­nė be­ne de­šim­tį me­tų ves­da­vo lie­tu­vių vai­kų gim­ta­die­nių šven­tes.

Mu­zi­ki­nės gru­pės vai­kai kar­tu su tė­ve­liais šven­čia Va­sa­rio 16-ąją, Vals­ty­bės die­ną lie­pos 6-ąją, drau­ge džiau­gia­si per Ve­ly­kas ar Ka­lė­das, Sek­mi­nes, links­mi­na­si per Už­ga­vė­nes, vie­ni ki­tus džiu­gi­na per Mo­ti­nos ir Tė­vo die­nas, da­ly­vau­ja lab­da­ros ren­gi­niuo­se. Pa­sak E. Jan­čiaus­kie­nės, mo­kyk­lė­lė­je ma­žie­ji tau­tie­čiai įgau­na drą­sos, pa­si­ti­kė­ji­mo sa­vi­mi, gi­li­na gim­to­sios kal­bos ži­nias. Ren­gi­niais gė­ri­si ne tik pa­tys lie­tu­viai, bet ir už­su­kę pa­si­klau­sy­ti už­sie­nie­čiai.

„Lie­tu­vy­bės sėk­la iš­dygs, la­bai stip­riai iš­dygs,“ – nea­be­jo­ja mo­ky­to­ja Eri­ka. Ji ne­sle­pia, jog sve­čio­je ša­ly­je gy­ve­nan­čius tau­tie­čius kar­tais ka­muo­ja ne­ri­mas, ne­ži­nia, dep­re­si­ja. Žmo­nės no­ri grįž­ti na­mo, bet juos su­lai­ko troš­ki­mas už­si­dirb­ti pi­ni­gų. Jie itin skau­džiai iš­gy­ve­na il­ge­sį, kai pa­ti­ria pra­ra­di­mus, kai su­ser­ga. Ta­da ga­li mes­ti dar­bą, kad nors vie­ną die­ną su­si­tik­tų su Tė­vy­nė­je li­ku­siais ar­ti­mai­siais, kad nors vie­ną va­lan­dą pa­si­kal­bė­tų, kar­tu pa­sė­dė­tų už bend­ro sta­lo. Pa­de­da ir pa­lai­ky­mas te­le­fo­nu. Lie­tu­vius var­gi­na Lon­do­no šur­mu­lys, di­de­li at­stu­mai, gy­ve­ni­mas bend­ruo­se būs­tuo­se.

Eri­ka Jan­čiaus­kie­nė tvir­ti­na, jog ją la­bai pa­lai­ko my­li­mas dar­bas. „Net jei ki­ta­me dar­be siū­ly­tų tūks­tan­čiu sva­rų dau­giau, ne­pa­lik­čiau sa­vo mo­ki­nių“, – ne­dve­jo­da­ma sa­ko mo­te­ris. Taip pat ji la­bai dė­kin­ga vy­rui Vy­tau­tui, ku­ris nors grįž­ta pa­var­gęs po dar­bo, vis­tiek ran­da lai­ko ir jė­gų pa­dė­ti mo­kyk­lė­lė­je, mo­ka do­va­no­ti staig­me­nas.

E. Jan­čiaus­kie­nei pa­tin­ka ieš­ko­ti ta­len­tų, juos ras­ti ir kar­tu siek­ti lai­mė­ji­mų. Vie­na mo­ki­nu­ke Eri­ka rū­pi­na­si nuo to lai­ko, kai mer­gai­tei bu­vo ket­ve­ri. Iš Drus­ki­nin­kų ki­lu­si And­re­ja Klu­sa­vi­čiū­tė ne­se­niai Tarp­tau­ti­nia­me ta­len­tų kon­kur­se Lon­do­ne 8 – 12 vai­kų gru­pė­je at­li­ko Lau­ros Re­mei­kie­nės dai­ną „Spar­nai ge­ru­mo“ ir... užė­mė pir­mą­ją vie­tą.

Pia­ni­nu, kank­lė­mis, akor­deo­nu ga­lin­ti gro­ti Eri­ka ka­dai­se bai­gė Cho­ri­nio dai­na­vi­mo spe­cia­ly­bę Bir­žų Vla­do Ja­ku­bė­no mu­zi­kos mo­kyk­lo­je. Lon­do­ne ma­žuo­sius sa­vo mo­ki­nu­kus ji mo­ko gro­ti įvai­riais inst­ru­men­tais, pa­ren­ka būg­ne­lių, barš­ku­čių, tri­kam­pių ir ki­to­kių mu­zi­ka­vi­mo inst­ru­men­tų, kar­tu ku­ria mu­zi­ki­nes is­to­ri­jas apie Lie­tu­vos is­to­ri­ją, gam­tą, tra­di­ci­jas.

Eri­ka pa­ti ku­ria dai­nas, ke­le­tą jų jau yra įra­šiu­si įra­šų stu­di­jo­je, sva­jo­ja apie mu­zi­ki­nį kom­pak­tą. Taip pat su sa­vo mo­ki­niais yra nu­si­fil­ma­vu­si ke­liuo­se mu­zi­ki­niuo­se kli­puo­se. Jos su­kur­ta dai­na apie Lie­tu­vą su­do­mi­no ir Nor­ve­gi­jos lie­tu­vius.

Eri­ka pa­ste­bi, jog Ang­li­jo­je dir­ban­tys tė­vai tu­ri dau­giau ga­li­my­bių ug­dy­ti sa­vo vai­kų po­mė­gius. Dra­bu­žė­liai ne­bran­gūs. Be to, lie­tu­viai tar­pu­sa­vy­je pa­kan­ka­mai vie­nin­gi – vie­ni ki­tų vai­kus nu­ve­ža į pa­mo­kė­les bei pa­tys mėgs­ta kar­tu su vai­kais už­siė­mi­mų pa­bai­go­je pa­dai­nuo­ti. Tė­vai ne­tgi lau­kia ren­gi­nu­kų, jiems ruo­šia­si kar­tu su ma­žai­siais. Ypač daug pa­dė­kų Eri­ka su­lau­kė už or­ga­ni­zuo­tą Tė­vo die­ną. Iš­sis­ky­ru­sių šei­mų vai­kai džiau­gia­si taip ga­lė­da­mi su­si­tik­ti ne tik su ma­mo­mis per Mo­ti­nos die­ną, bet ir su tė­čiais per jiems skir­tą šven­tę.

Mo­kyk­lė­lė da­ly­vau­ja ir Lon­do­no lie­tu­vių bend­ruo­me­nės gy­ve­ni­me, šven­čia kar­tu su Šv. Ka­zi­mie­ro lie­tu­vių pa­ra­pi­ja. Pa­sak Eri­kos, mie­la nuei­ti į baž­ny­čią, kur gie­da­ma ir mel­džia­ma­si lie­tu­vių kal­ba. Lie­tu­vai­čiai va­lan­dą ar dau­giau va­žiuo­ja, kad vals­ty­bi­nių šven­čių pro­ga de­šimt mi­nu­čių pa­bū­tų kar­tu gie­do­da­mi him­ną. Tai nu­tei­kia op­ti­mis­tiš­kai.

Ko Eri­ka il­gi­si Lon­do­ne? „Ma­žų Lie­tu­vos at­stu­mų, bend­ra­vi­mo su ar­ti­mais žmo­nė­mis, su­sė­di­mo prie pus­ry­čių, pie­tų ir va­ka­rie­nės sta­lo kar­tu. Ir ser­ben­tų krū­mo, nuo ku­rio ga­li nu­si­skin­ti uo­gų... Pap­ras­tu­mo, lie­tu­viš­ko pa­pras­tu­mo!“ – sa­ko jau ant­rą gve­ni­mo de­šimt­me­tį Lon­do­ne lie­tu­vy­bę puo­se­lė­jan­ti Eri­ka Jan­čiaus­kie­nė. O už pa­mo­kas, už vai­kys­tė­je įskie­py­tą mei­lę Lie­tu­vai mo­te­ris dė­ko­ja švie­saus at­mi­ni­mo mo­čiu­tei Ere­nai, ma­my­tei Lai­mai ir tė­ve­liui Ar­tū­rui. „Jei ne jie, to­kia ne­bū­čiau. Šak­nys yra la­bai svar­bios“, – sa­ko Bal­ti­jos ke­lio tris­de­šimt­me­čio iš­va­ka­rė­se kal­bin­ta Eri­ka Aukš­tuo­ly­tė Jan­čiaus­kie­nė.