
Naujausios
Knygos ant grindų
Tai buvo daugiau kaip prieš keturiasdešimt metų. Žmonos teta atrakino klėties duris ir aš pamačiau knygas. Gulinčias ant grindų, aruoduose. Apdulkėjusias. Aplenktas pilku popieriumi. Kai kurias – nukentėjusias nuo pelių ir žiurkių. Tai buvo kunigo ir publicisto, buvusio kapeliono, jaunuomenės auklėtojo Alfonso Sušinsko bibliotekos likučiai. Vinco Kudirkos, Adolfo Sabaliausko-Žalios Rūtos, Liudo Dovydėno, Petro Vaičiūno, Stasio Santvaro, Jurgio Baltrušaičio, Fausto Kiršos, Julijono Lindės-Dobilo, Juozo Tysliavos, Antano Rūko, Bernardo Brazdžionio kūriniai. Knygos išplėštais priešlapiais, nes tais sovietiniais pokario dešimtmečiais, kai į Sibiro tolybes dundėjo lentomis užkalti prekiniai vagonai su tremiamais lietuviais, ne vienam sovietiniam aktyvistui turėjo užkliūti Alfonso Sušinsko pavardė, galėjusi jo giminaičiams nulemti skaudžią tremtinio dalią. Tik dvejose knygose – Antano Rūko ir Bernardo Brazdžionio eilėraščių rinktinėse – aptikau užrašytą A. Sušinsko pavardę. B. Brazdžionio knygą „Per pasaulį keliauja žmogus“ tą vasarą, kai poetas lankėsi Biržuose, padovanojau vienai biržietei literatūros mokytojai. Tuomet joje, greta A. Sušinsko parašo, atsirado Bernardo Brazdžionio autografas. Simboliškas, nes Biržų gimnazijoje B. Brazdžionis ir A. Sušinskas mokėsi ne tik toje pačioje klasėje, bet ir ne vienerius metus sėdėjo tame pačiame suole, pynė jaunatviškas svajones apie prasmingą ir šviesią ateitį, darbą Lietuvai ir jos žmonėms. Prasminga, nes po daugelio metų sovietmečiu labiausiai draustoje ir persekiotoje poeto knygoje jie buvo vėl greta.
Tėvai ir šeima
Alfonso Sušinsko gyvenimo kelias prasidėjo Rygoje. Jis gimė 1909 metų sausio 25 dieną lietuvio fabriko darbininko šeimoje. Tėvas – Antanas Sušinskas, gimęs ir augęs Krinčine, į Rygą išvyko ieškoti geresnio gyvenimo. 1908 metais susipažino ir vedė nuo Latvijos pasienio kilusią, Rygos skalbykloje dirbančią, už save 10 metų jaunesnę Mariją Genytę ( abu tėvai palaidoti Pabiržės kapinėse – A. B.) Rygoje gimė ne tik Alfonsas, bet ir jo sesuo Marytė. Pirmojo pasaulinio karo metais Sušinskų šeima atsidūrė Maskvoje, patyrė ginkluotą valstybės perversmą įvykdžiusių bolševikų smurtą ir prievartą. Maskvoje gimė Alfonso brolis Albertas ir seserys Olga ir Danutė.
Gulbinuose ir Biržų gimnazijoje
1919 metais šeima grįžo į Lietuvą. Apsigyveno Gulbinuose. Pradžia buvo nelengva. Tėvas dirbo padieniu darbininku, vėliau gavo darbą prie geležinkelio, įsigijo žemės Užugulbinėje. Tėvams pritarus, Alfonsas, baigęs Gulbinų pradinę mokyklą, pradėjo mokytis Biržų gimnazijoje. Gabus ir stropus gimnazistas nuo ketvirtos klasės ėmė mokyti kitus moksleivius. Gimnazijoje buvo veiklus visuomenininkas, literatas, ateitininkas. Jo mokslo draugas, būsimasis kunigas ir publicistas, iš Gulbinų kaimo kilęs Jonas Petrėnas rašė, kad „Biržų gimnazijoje Alfa Sušinskas palaipsniui išėjo visą ateitininkų mokyklą: eilinis narys, spaudos platintojas, jaunųjų ateitininkų kuopos pirmininkas, eucharistininkų būrelio vadovas, laikraščių „Daigas“ ir „Inkarėlis“ bendradarbis, pagrindinis švenčių ir minėjimų organizatorius, galiausiai – jungtinės Biržų moksleivių ateitininkų kuopos pirmininkas.“ J. Petrėnas prisimena, kad korepetitoriaus darbas ir aktyvi veikla iš Alfonso pareikalaudavo daug laiko ir jėgų. Dažnai po pamokų į namus jis grįždavo tik naktį. Būdamas aštuntoje klasėje, pavasarį, jis stipriai susirgo. Gimnazijos Pedagogų Tarybai pasiūlius, Švietimo ministerija A. Sušinskui, kaip geriausiam ir darbščiausiam klasės mokiniui, išdavė brandos atestatą be egzaminų.
Abejonės. Kunigų seminarijoje
1929 metais įstojo į Kauno kunigų seminariją. Studijų pradžioje dar abejojo dėl savo pašaukimo. Pirmosioms Kalėdoms parvažiavęs atostogų į namus, apie savo abejones papasakojo tėvams. Motina jam padavė milo medžiagos kostiumui pasisiūti ir pasakė:“ Siūkis švarką, jei nenori nešioti sutanos.“ Jaunas klierikas nuvyko į Biržus ieškoti siuvėjo. Ten sutiko savo gerą draugą, tada jau universiteto studentą, Bernardą Brazdžionį. Matyt, dviejų bičiulių pokalbis išsklaidė abejones, nes Alfonsas iš Biržų grįžo nutaręs nešioti sutaną.
Studijuodamas kartu su būsimu prelatu Juozu Prunskiu išvertė ir išspausdino M. Daullet knygutę „Maskva be kaukės.“ „Bolševikų okupacijai užgriuvus, – tvirtina buvę A. Sušinsko mokiniai, – vien to būtų užtekę kelialapiui pas baltąsias meškas...“
Seminariją ir kartu Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filologijos fakultetą baigė 1934 metais. Primicijos mišias laikė savo tėviškės parapijoje – Pabiržės šv. Trejybės bažnyčioje.Tą vasarą buvo paskirtas vikaru Saločių parapijoje. Rudenį išvyko į Ramygalą darbuotis vikaru ir tuometinės šešiaklasės progimnazijos kapelionu bei lotynų kalbos mokytoju.
Pamokslininkas, jaunimo draugas ir patarėjas
Ramygaloje jis buvo pradėtas vadinti Alfa. Buvę mokiniai jį prisimena ne tik kaip talentingą mokytoją ir pedagogą, bet ir kaip puikų oratorių ir pamokslininką. „Kun. Alfa Sušinskas garsėjo kaip puikus, naujo, modernaus tipo žurnalistas. Jo straipsnius visas tuometinis jaunimas gaudyte gaudė. Kadangi jo straipsnius spaudoje (juos spausdino „Ateities spinduliai,“ „Ateitis,“ „Pavasaris,“ „Studentų dienos,“ „Rytas,“ „XX amžius,“ „Panevėžio balsas“ ir kiti leidiniai) skaitė visos Lietuvos moksleiviai, jį būtų galima vadinti ir visos Lietuvos moksleivijos kapelionu.“
Po metų vyskupas Kazimieras Paltarokas A. Sušinską paskiria Panevėžio vyskupijos jaunimo direktoriumi. A. Sušinsko giminaitis poetas Aloyzas Sušinskas ( parašęs ir išleidęs savo dėdei Alfonsui Sušinskui skirtų 20 sonetų ) rašo, kad „ jaunasis vadovas gražiai pritapo prie jaunimo – kartu su juo rinkdavosi į būrelių sueigas, eidavo į kiną, teatrą, aptarinėdavo skaitytas knygas. A. Sušinskas buvo nuoširdus jaunimo draugas ir patarėjas, mokėjo surasti pokalbių temas. Dažnai moksleiviai rinkdavosi į Panevėžio katedrą, kur jis laikydavo Šv. Mišias, sakydavo jaunimui skirtus pamokslus. Kunigas Alfonsas Sušinskas organizuodavo šeštadienines išvykas į gamtą, prie upių ir ežerų, kur, vyskupui K. Paltarokui leidus, laikydavo Mišias, giedant moksleiviškiems chorams. Jisai turėjo gerą iškalbą, pedagoginę toleranciją, jautrią širdį ir visuomet mokėdavo jaunimą sutelkti ir darbui, ir maldai.“
Daktaras Vytautas Majauskas A. Sušinskui skirtoje paskaitoje „Darbai ir kūryba“ 1967 metais prisimena, kad „daugelis mūsų pirmąjį savo eilėraštį, apsakymėlį ar novelę palikdavom kun. Alfonso kritikai. Trukdėm jį Horacijaus ar Livijaus vertimais, ar vokiečių kalbos namų darbais. Keista, kad jis surasdavo laiko visiems pagelbėti. „Maršą jaunystei“ ir straipsnius laikraščiams rašydavo naktimis, nes tik tada jis galėjo netrukdomas susikaupti.
Nepaprastai mėgo knygas, turėjo gausią biblioteką. Be kunigui tradicinių graikų ir lotynų, dar vartojo vokiečių, anglų ir rusų kalbas, mokėsi ir prancūzų kalbos.
Finansiniai jis vos vertėsi. Pinigus išleisdavo knygoms, žurnalams, kelionėms ir, kur tik reikėdavo, pagelbėdavo jaunimo organizacijoms ir paskiriems jaunuoliams. 1939 m. Panevėžio mokytojai organizavo ekskursiją į Latviją. Užsirašė ir kun. Alfonsas. Įmokėjo kelionpinigius. Keletą dienų prieš išvažiuojant man skundėsi: „ Žinai, Vytai, nebeturiu pinigų kostiumui nusipirkti, o protestantiškoj Rygoj juk nepriimtina gatvėje rodytis su sutana.“
1937 metais parašė jaunimą labai sudominusią knygą „Maršas jaunystei,“ kurioje daug kalbama apie tai, kaip reikia jaunajam skaitytojui elgtis, mokytis, kas yra valia, pasiryžimas, sąžiningumas, darbštumas, kantrybė. Tais pačiais metais Eucharistiniame vyrų kongrese Panevėžyje didingai nuskambėjo giesmė „O Kristau, pasaulio Valdove,“ kuriai žodžius, Alfos Sušinsko paprašytas, parašė klasės draugas, o muziką sukūrė tada dar jaunas kompozitorius Konradas Kaveckas.
Sovietiniame kalėjime
Tačiau atėjo lemtingas 1940-ųjų birželis. Lietuvoje prasidėjo sovietinė okupacija. Jausdamas gresiantį suėmimą, A. Sušinskas pasitraukė į Vokietiją. Netrukus sugrįžo atgal į Lietuvą, nes siekė kovoti prieš raudonąjį okupantą, ginti lietuviškąsias dvasines vertybes. Po kelių mėnesių vėl bandė grįžti Vokietijon, bet buvo išduotas ir 1940 metų spalio mėnesį sulaikytas Kaune kartu su kunigu Jonu Petrėnu. Buvo žiauriai tardomas ir kalinamas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Keliomis dienomis vėliau į šį kalėjimą patekęs Vytautas Svilas pasakoja, kad Alf. Sušinskas buvo laikomas kameroje Nr. 6. „Ta kamera buvo vienukė, kurioje buvo laikomi ypač pavojingi bolševikiniam režimui kaliniai. Aš tuomet buvau bendroje kameroje, kurioje buvo apie 10 kalinių. Mes dažnai per skylę duryse ( „vilkiuką“) vis pasižiūrėdavom, kas dedasi koridoriuje. Keletą kartų teko matyti kun. Sušinską, kai jį vesdavo į tardymus ar į tualetą. Lapkričio mėn.pradžioje, naktį, apie 3 val., koridoriuje pasigirdo didelis sujudimas, ir daug žmonių susigrūdo į kun. kamerą. Kaip vėliau iš jo paties pasakojimo paaiškėjo, tą naktį kun. Sušinskas depresijoje, nebegalėdamas daugiau pernešti tardymo kankinimų ir pasityčiojimų, sudaužęs nuo pieno stiklinę bonką, stiklo šuke persipjovė rankų venas. (...) Kadangi kamerose elektra degdavo ištisą naktį, tad po kiek laiko sargas pastebėjo kun. Sušinską sukniubusį, apsikraujavusį. Tą naktį jį perkėlė į Kauno kalėjimo ligoninę. (...) Po savaitės jį perkėlė į Kauno kalėjimą. Ligoninėj jis per tą trumpą laiką jau buvo kiek atsigavęs, bet dabar jis vėl buvo tardomas kiekvieną naktį ir atrodė nebepanašus į žmogų. Jau per pirmus tardymus jam buvo sudaužyti akiniai ir dėl to visą kalėjime buvimo laiką turėjo daug vargo. Tardymams jį vesdavo kone kiekvieną naktį ir išlaikydavo iki ryto. Dienos metu gulėti kameroje buvo draudžiama ir narai buvo prirakinami prie sienos.“ Kameros sienoje jis išbrėžė žodžius: „Čia Alfa Sušinskas laukė mirties.“ Tik per stebuklą jos pavyko išvengti. 1941 metų birželio 22 dieną vokiečių lėktuvų antskrydžio metu Alfonsas Sušinskas su kameros draugais iš kalėjimo išsilaužė ir pabėgo. Taip išvengė kitų kalinių, išvežtų į Červenę ir sušaudytų, likimo.
Vabalninke
Tas dienas ir iš sovietinio kalėjimo laisvėn išėjusį Alfonsą Sušinską prisimena Vabalninke gimęs ir augęs žurnalistas ir rašytojas Vladas Būtėnas-Ramojus: „Įsiliepsnojo 1941 m. birželio mėn. sukilimas. Buvau tada Vabalninke. Vyko žiaurios kautynės. (...) Vėlai vakare, aplinkui dar tebešaudant, iš štabo gaunu įsakymą palydėti nakvynei kun. Alf. Sušinską, kuris, tik ką išsilaisvinęs iš kalėjimo, atvyko pas sukilusius vabalninkėnus jų apsaugoje praleisti pirmųjų pavojingų sukilimo dienų.
Kai aš jį lydėjau į vieną namuką nuošaliame sode, nebepažinau, nors ūgiu nedidelio ir fiziškai labai menko, mūsų dvasios milžino. Po kalėjimo kančių jo buvo likę tik skeletas, ir jį turėjau vesti paėmęs už parankės, nes vos bepaėjo, o antra vertus, aplink pasklidusioms kulkoms kartas nuo karto vis prašvilpiant, norėjau savo kūnu pridengti gyvybę to kunigo – kankinio, kuris ir mus išmokė būti patriotais, kuris į mūsų širdis laisvės metais skiepijo nemarią ir nemeluotą tėvynės meilę.“
Apybraiža „Gyvenimas mirtyje“
Palaužtos sveikatos, per tardymus sužalotais pirštais išėjęs iš kalėjimo A. Sušinskas dėstė Panevėžio berniukų ir mergaičių gimnazijoje, buvo kalėjimo kapelionas, o laisvalaikiu rašė apybraižą „Gyvenimas mirtyje“ apie per vienerius sovietinio gyvenimo metus patirtus išgyvenimus. Ją spausdino „Panevėžio garse.“ „Sakalo“ leidykla ruošėsi kunigo atsiminimus išleisti atskira knyga su iliustracijomis, tačiau nesuspėjo, nes 1944 metų liepos mėnesį į Lietuvą vėl sugrįžo raudonoji armija. Spaudai paruošti knygos puslapiai buvo sunaikinti. Iki šiol ši jaudinanti ir šiurpiai tikroviška memuarų knyga Lietuvoje nėra išleista. Tik Panevėžio rajono laikraščio „Tėvynė“ 1998 – 1999 metų priede „Kriminalas“ pasirodė dalis šios apybraižos, perspausdintos iš karo metais leisto „Panevėžio garso“.
Amerikoje. Pamokslai keturiomis kalbomis
1944 metų vasarą Alfonsas Sušinskas su broliu Albertu pasitraukė į Vokietiją. Čia porą metų studijavo religijos psichologiją. 1949 metais išvažiavo į JAV. Kunigavo Pitsburge, šv. Kazimiero parapijoje. Pamokslus parapijiečiams sakydavo jų gimtąja kalba lietuviškai, vokiškai, angliškai, slovakiškai. Išleido „Jaunystės maršo“ antrą leidimą. Jau po jo mirties draugai 1973 metais išleido paskutiniąją knygą „Šviesos ir šešėliai,“ kurioje toliau plėtojami dvasinio žmogaus gyvenimo momentai, atskleidžiamas šeimos vaidmuo auklėjant jauną žmogų.
Mirė mūsų kraštietis Alfonsas Sušinskas 1966 metų birželio 18 dienos naktį, atlikęs vyskupijos kunigų rekolekcijas, pasidžiaugęs, kad jas atlikęs geriau negu bet kada, grįžęs parapijon, apžiūrėjęs bažnyčią ir darželį, palaistęs gėles ir medelius. Palaidotas lietuviškose Šv. Kazimiero kapinėse.
Brangus ir savas jis Biržų krašto žmonėms, nes ir iš mūsų žemės sėmė stiprybę ir meilę, o gražiausias mintis ir kilniausius pamokymus skyrė visos Lietuvos jaunimui.
