
Naujausios
Kokias dar kalbas moka Džonas? Savo gimtąją anglų, lietuvių ir tailandiečių. Pradžioje Džonui į lietuviškus sakinius vis įsipindavo vienas kitas tailandietiškas žodis, bet po poros valandų jis lietuviškai pylė greitakalbe.
– Kai atskridome į Vilnių, jau pirmą dieną su visais – pardavėjais, barmenais – stengiausi kalbėti lietuviškai. Manau, jei pagyvenčiau Lietuvoje mėnesį, kalbėčiau gerai, – kuklinosi Džonas.
Džono noras atvykti į Lietuvą buvo didžiulis. Pasitaikė proga. Prieš atvykdamas į Lietuvą jis su šeima viešėjo Amerikoje. Po to planai skraidino atgal į Tailando sostinę Bankoką, kur Džonas gyvena jau 15 metų. Tarpine stotele į namus turėjo tapti Ispanija, kur taip pat gyvena šeimos bičiuliai. Deja, Džonas įkalbėjo šeimyną atvykti į Lietuvą. Vos trims dienoms. Kadangi viešnagė trumpa, iš anksto susitarėme: susitiksime su Džonu Vilniuje. Tačiau Džonas taip norėjo pamatyti Biržus, jog išsinuomavo mašiną ir pusdieniui atvažiavo pas mus.
– Tik nelabai atsiminiau, kuriame name gyvenau: prieš Savivaldybę ar už jos? – juokėsi Džonas.
Apgailestavome, kad Džonas atvyko vienas, šeimyną palikęs Vilniuje. Beje, Džonas vedęs amerikietę žmoną, kurios tėvelis korėjietis, o mama – amerikietė. Jų šeimoje aštuonmečiai dvyniai: mergaitė ir berniukas. Šeima į Biržus nevažiavo dėl to, kad norėjo leisti mums laisvai pabendrauti lietuviškai.
Skubėjome jam parodyti bent dalį Biržų, kurių dar nematė Džonas: Sodeliškių dvarą, Kirkilų bokštą, "Alaus kelio" restoraną, atnaujintą tiltą per Širvėną. Daugiau nelabai suspėjome. Važiavome automobiliu per Biržus, o Džonas puikiai prisiminė, kur kokia įstaiga, parduotuvė, restoranas, kino teatras buvo prieš 20 metų. Vau! Kai kas jau išsitrynė iš mūsų atminties!
– Bet Biržus dar galima atpažinti, – padarė išvadą Džonas.
Jam buvo viskas įdomu: kaip gyvename mes, kaip gyvena jo geri pažįstami Algis Brazauskas, Augustina ir Egils Skujos, Stasė Eitavičienė. Džonas apgailestavo, jog tarp mūsų nebėra Romo Šaltausko, Vytauto Zurbos, su kuriais jam teko dirbti Savivaldybėje.
Svečias vaišinosi kepta duona, kurios buvo labai pasiilgęs ir degustavo biržietišką alų. Labiausiai pasiilgtas – naminis, iš Sodeliškių dvaro statinaitės. Ilgai reikėjo laukti, kol nusės puta! Buvo labai nustebęs, kad Lietuvoje po 20 valandos negalima nusipirkti alkoholio.
– Vilniuje manęs žmona paprašė nupirkti butelį vyno. Bet man jo nepardavė. Tuomet paprašiau butelio vyno bare. Pasakiau, jog taurę išgersiu, o likusį pasiimsiu su savimi. Pasakė: negalima. Žmona manė, kad aš vyno nupirkti pamiršau. Keista tvarka pas jus, – stebėjosi svečias.
Džono išmaniajame telefone – senos nuotraukos, kuriose mes, visi jo draugai. vieni pasikeitę mažiau, kiti – daugiau. Vieni storesni, kiti – plonesni. Bet ne tai svarbiausia. Svarbiausia, kad jaučiamės taip, tarsi nebuvome išsiskyrę. O kiek nuotykių ir prisiminimų atgimė! Prisiminėme kitus savanorius, kurie dirbo Biržuose prieš 20 metų. Škotą Iveną, Polą, Džeiką, Maiklą... Jie nedažnai, bet aplanko Biržus.
– Čia galėčiau gyventi, – sako Džonas.
Biržus Džonas paliko prieš 20 metų, čia atidirbęs dvejus metus ir susiradęs daug draugų, nes buvo labai paprastas, linksmas ir bendraujantis. Dar metus jis liko dirbti Vilniuje, o paskui iškeliavo į savo gimtąją Pensilvaniją. Po to dar kelis kartus jo sulaukėme Biržuose. Vieną sykį, kai dar nebuvo mobiliųjų telefonų, sutarėme laukti Džono atvykstančio autobusu iš Panevėžio Biržų Autobusų stotyje. Nesulaukėme. Džonas sėdo į taksi ir atvažiavo tiesiai į mūsų kiemą. Pro taksi langą kyšojo gitara, o Džonas ja grojo. Ar groja iki šiol? Groja, bet nelabai gerai. Džonas visada kuklinasi. Gyvendamas Biržuose į anglų kalbą išvertė Boriso Dauguviečio "Žaldokynę", parašė romaną... Paskui dar vieną. Kol kas romanų neišleido. Džonas baigęs literatūrą Jeilyje, po to – ekonomikos mokslus kitame universitete. Visada svajojo dirbti turizmo srityje ir jo svajonė išsipildė.
– Dabar esu "big boss" – didelis viršininkas, – sakė Džonas.
Bankoke jis vadovauja bendrovei "Agoda". Tai bendrovė, kuri visame pasaulyje rezervuoja viešbučius.
– Kai pradėjau dirbti, mūsų buvo 200. Per 15 metų bendrovė išaugo ir dabar vadovauju 6000 žmonių, – pasakojo Džonas.
Tailande Džono vaikai lanko tarptautinę mokyklą. Šeima gyvena dideliame bute. Džoną į darbą veža vairuotojas.
– Esu blogas bosas, nes esu nepiktas bosas, – juokavo Džonas.
Tailande Džono šeimą sulaiko tik darbas. Jo svajonė – grįžti į Ameriką. Gal po metų ar dvejų. Džonas pasakojo, jog adaptuotis Tailande nebuvo lengva. Ten labai karšta ir drėgna. Kiek vėsiau – sausio mėnesį. Šis mėnas tinkamiausias aplankyti Tailandą. Nuo birželio iki lapkričio – liūčių sezonas. Lyja kasdien, tačiau tik po dvi valandas. Kitais mėnesiais lietaus nebūna. Sunku buvo priprasti ir prie tailandietiško maisto. Jis aštrus, bet skanus. Gatvėje labai skaniai pavalgyti galima už 1 dolerį. Tik vynas labai brangus.
– Kartą Bankoke teko bendrauti su vienu lietuviu. Paklausiau, ar jis yra buvęs Biržuose. Jis sakė, jog taip. Ir patikino, kad Biržuose yra labai geras SPA. Kai aš gyvenau, Biržuose SPA nebuvo. Dabar suprantu, kad jis kalbėjo apie Sodeliškius, – sakė Džonas.
Džonas nustebo, kad Biržuose nebėra alaus barų, kurie anksčiau buvo ant kiekvieno kampo. Užsukti į juos Džonui buvo egzotika. O Džonas savotiška egzotika buvo to meto Biržų pijokams. Kai kuriuos Džonas atsimena iki šiol. Ar jie dar gyvi? Džonas abejoja, nes labai jau jie stipriai gėrė alų.
– Vienas sakydavo: "Čia – ne alus, čia skysta duona", – prisiminė Džonas.
Skystos duonos mėgėjo tarp mūsų nebėra.
Kalbėjomės pusę nakties: apie jo šeimą, keliones,iš prieglaudos pasiimtą šunį, kurį kelionių metu prižiūri vaikų auklė, apie mus ir mūsų draugus, Biržus, valdžią, tuos, kurie jau išėjo... Daug kas pasikeitė. Ogi buvo laikai, kai Savivaldybės vieno skyriaus vadovas, laukdamas mero, pasirūpindavo degtinėle. Sunku buvo patikėti šiuo Džono liudijimu.
Išvykdamas Džonas žadėjo nelaukti 17 metų. Atvyks po metų ar dvejų. Nori Biržus parodyti savo šeimai, susitikti su pažystamais biržiečiais, kuriems šį kartą neužteko laiko.
Išvažiavo Džonas pasipuošęs mūsų dovanotais marškinėliais, ant kurių užrašas" Kū tujė?" Tai pats mėgtamiausias biržietiškas Džono posakis. Dovana jis buvo labai patenkintas.
Džono linkėjimai – visiems jį pažįstantiems.
Edita MIKELIONIENĖ