Biržų miesto seniūnijoje nauja seniūnė

Pra­šy­tu­me pa­pa­sa­ko­ti apie sa­ve. Ar Jūs bir­žie­tė? Jū­sų iš­si­la­vi­ni­mas. Kur te­kę dirb­ti?

Bir­žai –- ma­no kraš­tas. Gi­miau ir užau­gau Bir­žuo­se. Bai­gu­si Bir­žų „Auš­ros“ vi­du­ri­nę mo­kyk­lą pa­si­rin­kau ap­lin­kos ap­sau­gos in­ži­ne­ri­jos stu­di­jas Kau­no tech­no­lo­gi­jos uni­ver­si­te­te. Gy­ve­ni­mas di­de­lia­me mies­te ma­nęs ne­su­vi­lio­jo, sva­jo­jau kuo grei­čiau grįž­ti į Bir­žus. Bai­gu­si stu­di­jas su­kū­riau šei­mą, įsi­dar­bi­nau Bir­žų dar­bo bir­žo­je. Šio­je įstai­go­je iš­dir­bau pen­kio­li­ka me­tų.

Jū­sų šei­ma...

Kar­tu su vy­ru au­gi­na­me tris vai­kus. Vy­riau­sia­jai duk­rai Mo­ni­kai jau še­šio­li­ka, sū­nui Do­mui – 13, o ma­žy­liui Do­vy­dui – 2 me­tu­kai ir 3 mė­ne­siai. Šei­ma – ma­no di­džiau­sias tur­tas.

Kiek lai­ko dir­ba­te Bir­žų mies­to se­niū­ni­jo­je? Lai­ki­nai pa­va­da­vo­te ir se­niū­ną, to­dėl šis dar­bas Jums pa­žįs­ta­mas. Kaip nau­ją se­niū­nę su­ti­ko ko­lek­ty­vas?

Bir­žų mies­to se­niū­ni­jo­je dir­bu nuo 2018 m. bir­že­lio mė­ne­sio. Bu­vęs se­niū­nas V. Ja­rec­kas man pa­ts pa­siū­lė užim­ti šias pa­rei­gas. Il­gai ne­svars­čiu­si su­ti­kau, nes no­rė­jo­si per­mai­nų. Dirb­da­ma ma­čiau, su ko­kiu pa­siau­ko­ji­mu, at­sa­kin­gu­mu ir už­si­de­gi­mu V. Ja­rec­kas dir­ba Bir­žų mies­tui ir žmo­nėms. Džiau­giuo­si, kad Bir­žai tu­ri to­kį me­rą. Man pa­si­se­kė, kad se­niū­ni­jo­je tu­riu stip­rų ko­lek­ty­vą, ku­rį ar­ti­miau­siu lai­ku pla­nuo­ja­me pa­pil­dy­ti, nes li­ko lais­va pa­va­duo­to­jo vie­ta. Džiau­giuo­si, kad ma­ne pa­lai­ko ne tik ko­lek­ty­vas, bet ir se­niū­nai­čiai.

Ko­kios Bir­žų mies­to se­niū­ni­jos pro­ble­mos? Pag­rin­di­niai rū­pes­čiai. Ir vil­tys.

Pag­rin­di­nės Bir­žų mies­to se­niū­ni­jos pro­ble­mos: neas­fal­tuo­tos, duo­bė­tos gat­vės, se­ni ša­li­gat­viai. Taip pat ne vi­si gy­ven­to­jai no­riai jun­gia­si prie cent­ra­li­zuo­tų nuo­te­kų ša­li­mo ir van­den­tie­kio tink­lų. Yra gat­vių, ku­rio­se net nė­ra van­den­tie­kio. Se­niū­ni­jo­je trūks­ta se­zo­ni­nių dar­bi­nin­kų, ku­rie at­lie­ka te­ri­to­ri­jų prie­žiū­ros, šie­na­vi­mo, smul­kius re­mon­to dar­bus. No­rė­tų­si dau­giau bend­rau­ti su gy­ven­to­jais, su­lauk­ti pa­sta­bų ir pa­siū­ly­mų mies­to tvar­ky­mo klau­si­mais. Ti­kiu, kad kiek­vie­nas iš mū­sų ga­li įdė­ti bent ma­žą da­le­lę sa­vo pa­stan­gų, kad Bir­žuo­se mums vi­siems bū­tų ge­ra gy­ven­ti.

Jū­sų po­mė­giai.

Kol kas po­mė­giams daž­niau­sia ne­lie­ka lai­ko, nes daug dė­me­sio ir lai­ko rei­kia skir­ti šei­mai. Pa­tin­ka ke­liau­ti, rū­pin­tis ap­lin­ka, na­mi­niais gy­vū­nais.

Ar po dar­bo die­nos pa­vyks­ta at­si­ri­bo­ti nuo se­niū­ni­jos rū­pes­čių? Ir kaip?

Pap­ras­tai grį­žu­si į na­mus sten­giuo­si su­si­telk­ti ties įvai­rio­mis veik­lo­mis, bet vi­siš­kai at­si­ri­bo­ti tik­rai ne­pa­vyks­ta.

Svei­ki­na­me ir džiau­gia­mės su vi­sais, ku­rie Jus pa­lai­ko ir įsi­ti­ki­nę: esa­te ten, kur ir tu­rė­jo­te bū­ti.

Kal­bė­jo­si Re­gi­na VAI­ČE­KO­NIE­NĖ