
Naujausios
Išnykusių ar benykstančių kaimų pavadinimus, juose gyvenusių žmonių pavardes sukrutome užrašyti, išsaugoti. Stengiamės bent tokiu būdu ateinančioms kartoms palikti žinią apie čia gyvenusius protėvius. Tai sveikintina. Tačiau yra ir kitokių būdų priminti sau, vaikams ir vaikaičiams praeitį, iš jos mokytis bei gerąsias žinias skleisti. Tai žodis iš lūpų į lūpas, tai darbai, liudijantys, kaip svarbu ir gera justi savo šaknis.
Tokių pavyzdžių yra ir toli ieškoti jų nereikia. Besižvalgančiųjų po Kirkilų kaimą akis patraukia žydinčių medetkų laukelis. Iš tolo jis liepsnote liepsnoja tarsi kviesdamas užsukti, susipažinti, paklausti, o kas gi čia gyvena, kokia šios sodybos istorija, kokia tos didelės medetkų lysvės paslaptis.
Medžių ir krūmų apsuptyje nutūpusi daili troba, tolėliau ūkiniai pastatėliai, pirtelė, raudonskruosčius obuolius nokinančios obelys. Netrukus paaiškėja, jog sodybą Žukų vienkiemyje puoselėja iš didmiesčio į gimtinę vis dažniau grįžtančios seserys. Su viena iš jų, Rima Bartkiene, prisėdame pasikalbėti. Moteris prisimena vaikystę, gyvenimą kaime prieš penkiasdešimt metų, kol dar jos nebuvo pasikvietęs didmiestis. Iškart Rima prisimena su niekuo nepalyginamą „kaimiškos gryčios kvapą“ ir žmones, laimingus ir negodžius. O motinos, Marytės Žukienės (Zdanavičiūtės) atvaizdas romantiškai išnyra prieš akis – eina ji su kastuvu ant pečių, paskui ją seka keturi katinai... Kur? Ogi visi traukia už kalnelio. Iš lėto, niekur neskubėdami eina kasti valerijonų šaknų. Kastuvas dar ilgai jais kvepia. Kvepia ir troba, kur stebuklingosios šaknys jau užpiltos degtinėle. Toks vaistas patinka iš tėveliui Adomui Žukui.
Kitas stebuklas – medetkos. Jų žiedus taip pat užpildavo. Visi žinojo –prireiks tų vaistų, kai „skrandį grauš“. Darydavo tada ir medetkų aliejų, ir tepalą. Praversdavo tokie naminiai vaistai ir moterims, ir vyrams, ir vaikams. Rima Bartkienė sako, jog medetkų arbata labai tinka skaudančiai mažylių gerklytei paskalauti. „Vaikai yra gėlės“, – šypsodamasi ištaria Rimutė, tad juos gydyti reikia gėlėmis. Nuo seno žinoma, jog medetka yra moteriškas augalas, padedantis moterims ir jų mažyliams.
Penkiasdešimt metų Kaune praleidusi R. Bartkienė dirbo vaikų darželyje auklėtoja, ji žino, kaip rūpintis vaikais. Jie Rimai iki šiol kvepia braškėmis ir vaikystės pievų žiedais.
Prieš porą metų R. Bartkienė išėjo į pensiją. O gamtoje, pasak jos, tuščios vietos nebūna. Ir nutarė prisiminti vaikystės žolynų kvapą – prisėti medetkų, prikaišioti gėlių daigelių, dažniau išeiti į pievas, kur kadaise valerijonus mama su katinais kasdavo. Sykiu Rima panoro savo žiniomis dalytis su draugais, pažįstamais. Ką primiršusi buvo, mamos palikta knyga primena. Jos lapai nučiupinėti, saugantys motinos rankų šilumą. „Knyga apie vaistažoles yra mano vadovas. Jai daugiau nei šešiasdešimt metų“, –sako Rima Bartkienė. Knygos viršelio vidinė pusė slepia mažą Rimutės išdaigą – keturmetė mergaitė ten paliko keletą savo piešinukų. Rima Bartkienė rodo įsigijusi ir kitų, naujesnių leidinių. Visų jų žiniomis moteris dosniai dalijasi su sodybos svečiais, draugų draugais, užsukančiais pasiskinti medetkų, pasibūti gamtoje, pasikalbėti apie savo rūpesčius.
Teiraujuosi, kodėl medetkoms didžiausia garbė atitenka. Rima šypteli ir trumpai ištaria: „Aš joms labai dėkinga. Jos nuostabios gėlės, stebuklingas vaistingasis augalas“. Smalsauju, ar šis pomėgis greitu laiku netaps mažu versliuku. Šito žolininkė dar nežino, bet patvirtina, jog išlaidų yra, nes gėles reikia ir pasėti, ir nuravėti, ir žiedų derlių sutvarkyti. O jei dar gaminti aliejuką ar tepalą? Viskas kainuoja. Kol kas medetka – labdara. Sukasi Rimutė, mažyčio „medetkų ūkio“ savininkė nuo ryto iki vakaro. Kartu su artimaisiais gėrisi žiedais ir užsukančiais lankytojais.

