
Naujausios
Nuogąstavimai
– Mūsų jaunimui įdomi kaimo istorija. Ir pasakojame ją atvirai, be jokių pagražinimų, kaip mūsų karta gyveno. Kai kas mėgsta aiškinti jaunimui, kaip blogai buvo sovietmečiu. Ir kaip pavyzdį įvardija mūsų koplyčią. Sovietmečiu koplyčia buvo išdraskyta, išniekinta. Nors tuo pačiu sovietmečiu, 1988 metais, mūsų koplyčia ir suremontuota. 1990 metais ji vėl pašventinta ir naudojama pagal paskirtį. Bet man ramybės nedavė koplyčios rūsys. Koplyčią remontavo, o rūsį ar sutvarkė? Pasigirsdavo šnekų: darbininkai statybines atliekas sumetė po koplyčios grindimis, į rūsį... – "Biržiečių žodžiui" savo rūpesčiais dalinosi viena iš savanorių.
Ji ir ryžosi imtis žygių, faktus patikrinti. Tuoj susirado bendraminčių. Jeigu kas, jie bursis į talką ir rūsį sutvarkys. Atsiliepė net geradarių, kurie siūlė finansinę paramą.
Norėdama įsitikinti, ar Skrebiškių koplyčia ne kultūros vertybių sąraše ir ar galima imtis darbų, moteris pavasarį kreipėsi į paveldosaugininką Dalių Mikelionį. Paveldosaugininkas patvirtino: koplyčia – ne paveldo objektas.
Skrebiškių koplyčia priklauso Papilio Nekaltosios Švč. M. Marijos parapijai, todėl labai svarbi buvo ir parapijos klebono Vidmanto Karecko nuomonė. Jeigu kompetetingi specialistai skrebiškiečių sumanymą palaiko, klebonas irgi ne prieš. Jis pritarė savanorių veiklai.
Faktai pasitvirtino
Keturi skrebiškiečiai: savanorė, meistras su žmona, koplyčios prižiūrėtoja rugpjūčio 4 dieną atplėšė kelias koplyčios grindų lentas ir pamatė liūdną vaizdą.
– Vaizdas prislėgė. Buteliai, kibiras, lentos, nišos išdaužytos, prikritusios molio, visur mėtosi žmonių kaulai. Labai nejauku. Talkininkams nepavydėtina. Ne kiekvienas sutiks čia dirbti, – pasakoja savanorė.
Ryžtinga moteris savo planų neatsisakė: atsiras kas dirbs ir viską sutvarkys.
– Kuo mes būsime geresni, jeigu žinosime: mirusiųjų palaikai tarp šiukšlių ir nepajudinsime nė piršto, lentas vėl užkalsime ir lyg niekur nieko vėl rinksimės čia melstis? Ko vertos mūsų maldos? Juk tai mirusiųjų palaikų išniekinimas. Tuo labiau, kad tie mirusieji ne bet kas. Kapavietėje – Skrebiškių koplyčios statybos fundatorių artimųjų palaikai. Ar jie šito nusipelnė? – svarstė savanorė.
Patarimai, abejonės
Papilio parapijos klebonas V. Kareckas patarė: mirusiųjų kaulus surinkti, sudėti į karstą ir pagarbiai užmūryti vienoje laidojimo nišų. Išmėtytas karsto lentas irgi surinkti, sudeginti ir kartu su palaikais pelenus užmūryti laidojimo nišoje. O prie nišos pritvirtinti specialią lentelę su nuoroda. Kai mirusiųjų palaikai bus pagarbiai perlaidoti į laidojimo nišą ir koplyčios rūsys sutvarkytas, klebonas Vidmantas Kareckas pasirengęs Papilio bažnyčioje parapijiečius sutelkti bendrai maldai už šiuos mirusiuosius – aukoti šv. Mišias.
Tarp skrebiškiečių atsirado abejojančių: ar jie turi teisę mirusiųjų kaulus rinkti? Gal būt reikalingas koks nors profesionalas, archeologas, kuris darbus stebėtų, patarinėtų? Gal būt būtinas ne žodinis, bet raštiškas valdininkų leidimas?
Nuspręsta išklausyti ne tik pavienes nuomones, bet visus neabejingus gyventojus sukviesti į susirinkimą. Į susirinkimą praėjusio pirmadienio vakare atvyko ir Papilio parapijos klebonas V. Kareckas, ir Biržų krašto muziejaus "Sėla" direktoriaus pavaduotoja Edita Lansbergienė.
Gyventojai sutiko: rūsį reikia tvarkyti. Bet dalis susirinkimo dalyvių remonto darbus siūlė pradėti ne nuo rūsio, o nuo koplyčios stogo. Koplyčią pasak jų, reikia irgi remontuoti. Į vidų smelkiasi drėgmė. Bet problema: iš kur koplyčios remontui gauti lėšų?
Parapijos klebonas Vidmantas Kareckas nuramino: tikslo reikia siekti mažais žingsneliais. Vieną objektą sutvarkyti, paskui – kitą. Darbuotis neskubant.
Atidžiau patikrinus paaiškėjo, iš kur į mūro ir akmens koplyčią smelkiasi drėgmė. Ir koplyčios stogas dar ne kiauras...
Iniciatyvą sveikina
– Kai gyventojai išvydo kas koplyčios rūsyje dedasi, lyg ir neliko prieštaraujančių, kad reikia koplyčios rūsį tvarkyti. Tik klausimas vienintelis – ar darbams nereikalinga specialisto priežiūra? Koplyčios rūsys priklausė koplyčios statytojų Koscialkovskių šeimai. Šeimos rūsiui daugiau kaip 150 metų. Neįsivaizdavau, kad taip jų šeimos rūsys bus išniekintas. Šešiolika laidojimo nišų išplėštos, karstai išlaužyti, jų lentos išmėtytos rūsio viduryje. Kaulai... Maniau: koplyčia atšventinta ir mirusiųjų palaikai pagarbioje vietoje. Skrebiškiečių savanorių žingsnis viską tvarkingai surinkti, sutvarkyti – labai gražus, – "Biržiečių žodžiui" tvirtino susirinkimo viešnia Biržų krašto muziejaus "Sėla" direktoriaus pavaduotoja Edita Lansbergienė.
Relikvijų kelionės ir klajonės
Vietiniai liudija: sovietmečiu koplyčia niokota, išniekinta. Ji apleista, be langų, be durų. Stogas kiauras, nišos išdaužytos, išdraskytos. Koplyčia pradėta remontuoti 1988 metais. 1990 metais pašventinta ir naudojama pagal paskirtį. Joje laikomos šv. Mišios, šarvojami mirusieji. Vykusios ir gegužinės pamaldos. Koplyčioje prieš kelerius metus lankėsi ir Panevėžio vyskupas.
Skrebiškių koplyčią prieš daugelį metų puošė Švč. Mergelės Marijos originalus paveikslas. Pamaldūs parapijiečiai sovietmečiu iš koplyčios paveikslą išvežė ir slėpė namuose. Vėliau šį paveikslą patikėjo saugoti parapijos klebonui Petrui Budriūnui. Paveikslas su klebonu iškeliavo į jo parapiją, Krekenavos (Panevėžio dekanatas) bažnyčią. Po kelių dešimtmečių iš Krekenavos paveikslas atkeliavo į Papilio bažnyčią. Iš Papilio bažnyčios 2014 m . rugsėjo 14 dieną paveikslas vėl grįžo į Skrebiškių koplyčią. Skrebiškietė kultūros darbuotoja M. Undzėnienė su skrebiškiečiais organizavo iškilmes. Skrebiškietis meistras Rimantas Bedalis ta proga sukūrė ir su pagalbininkais kapinaitėse pastatė naują medinį kryžių. Kryžių pašventino ir iškilmėms vadovavo tuometinis Papilio Nekaltosios Švč. M. Marijos parapijos klebonas Virgilijus Liuima. Krekenavos parapijoje liko šio paveikslo kopija.
Skrebiškių koplyčios altorius (restauruotas) su Šv. Apolonijos ir Šv. Kostkos paveikslais saugomas ir eksponuojamas Biržų krašto muziejuje "Sėla".
Viliasi sulaukti turistų
– Mūsų žinios apie šią koplyčią – šykščios. Bandėme rinkti prisiminimus. Surinktais duomenimis, kapinių koplyčia pirmą kartą pašventinta 1847 metais. Mūsų koplyčia – unikali, turinti savo istoriją. Kaip gyventi savo kaime ir nesaugoti, numarinti savo krašto istoriją? Jeigu dabar nuleisime rankas, nedirbsime, tai savaime tie darbai ir nenusidirbs. Metai bėgs, iniciatyva blės. Anot parapijos klebono V. Karecko mes turime palaikyti savo koplyčios gyvybę. Susitvarkysime rūsį, nutiesime medinius laiptelius ir atversime turistams duris. Turėsime ką turistams papasakoti apie savo kraštą. Kas žino, o gal dar ką nors naujo išgirsime iš lankytojų ir savo žinias papildysime naujais faktais? – viliasi skrebiškietė savanorė.