
Naujausios
Visaip kalbame apie valdiškus dalykus. Žinome, jog yra valdiškas daiktas ar turtas. Jis priklauso valstybei, tad nėra privatus. Jeigu darbai yra atliekami valstybinėje įmonėje ar įstaigoje, tai sakome, jog tai valdiški darbai. Jeigu valdžia mums uždeda kokią nors prievole, sakome, jog tai valdiškas reikalavimas. Būna, jog kokį nenuoširdų veiksmą ar prastą darbą pavadiname valdišku.
Apie privačią nuosavybę ir darbus atsiliepiame kur kas pagarbiau. O kaip kitaip, juk savi marškiniai arčiau kūno.
Valdininkai tapo tarnautojais
Kokiai valdžiai gali būti miela, kai apie ją ir jos žmones ne visada pagarbiai atsiliepiama. Todėl nuo 1999 metų liepos 30 dienos Valdinininkų įstatyme buvo padaryta pataisa. Ir valstybės tarnyboje dirbantys asmenys iki tol vadinti valdininkais buvo pervadinti į valstybės tarnautojus. Tad ką tik atšventėme dvidešimtmetį, kai mūsų valdininkai tapo tarnautojais. Tačiau, nors prasmek skradžiai, nors nagus nusigraužk, valdiškų darbų – minėta prasme – vis dar pasitaiko.
Valdiškos Joninės ir žmoniškos Rasos
Šventajame rašte yra užrašytas įsakymas: šventes švęsk! Šventes švęsti mus patinka. Juk švenčiant šventes švenčiame gyvenimą. Gyvenimą, kuris kartais savo kasdieniais darbais užknisa. Ir norisi retkarčiais nuo grandinės nutrūkti. Nuo senų senovės valdžia žino, jog liaudžiai reikia ne tik duonos, bet ir pramogų. Todėl ima ir paskelbia kokią nors šventę. Tačiau visada primena, kiek milijonų eurų per vieną šventės dieną netenka valstybė. Taip sako, kad mus sąžinė tą dieną graužtų? Tarsi tik mes švenčiame, o vadininkai, atsiprašau – tarnautojai, šventą dieną išsijuosę aria. Tikrai taip būna – tarnautojai žmonėms vieną ar kitą šventę organizuoja. Jau keliolika metų švenčiame Jonines arba Rasas. Šiemet Biržų kultūros centras Joninių šventę organizavo miesto centre. Praktiškai – ant asfalto. Kodėl ne gamtoje? Neoficialiai kažkas teisinosi, jog kitur būtų buvę keblumų atsivesti elektrą. Tačiau kitą dieną Rinkuškių kaimo gyventojai Saulius ir Sigutis su bendraminčiais ant atgaivinto Rinkuškių-Juodelių piliakalnio be jokių elektrų surengė nuotaikingą Rasų šventę. Su šokiais, dainomis, apeigomis... Organizatoriai už savo pinigus net skulptūrą ant piliakalnio pastatė ir iškilmingai atidengė.
Justino ir kompanijos šventė
Dar šviežesni įspūdžiai iš šventės, kurią biržiečiams surengė Justinas su draugais. Padarė tarptautinį trumpų filmų festivalį, į kurį atsiliepė vos ne visas pasaulis. Šventės dalyviams, buvo ir paskaitėlės – iš istorikų gavo istorinių žinių. Žmonės klausėsi savų dainininkų dainų. Stebėjo mistinį sufijų pasirodymą. Estiškomis mantromis bendravo su paslaptinga pasakų būtybe. Kartu su rytietiškų šokių šokėjomis dūko pilies aikštėje... Ir visa tai be valdiško scenarijaus, be valdžios pinigų... Kaip sakė nuotaikingos šventės sumanytojas ir kūrėjas Justinas: "Šventės vaišės buvo suneštinės!" O ką valdžia?! Irgi prisidėjo. Savivaldybės atstovė dalyvavo filmų peržiūroje. Savivaldybės vadovas kino kūrėją iš Ispanijos, sukūrusį geriausią filmą, pakvietė trijų dienų viešnagei į Biržus ir kvietimą perdavė renginio organizatoriams. Taip vyksta valdžios ir žmonių suartėjimas.
Likėnuose – bardų ir poezijos festivalis
Dar didesnis valdžios ir žmonių suartėjimas prieš savaitę atsitiko Likėnų parke, kur įvyko dainuojamosios poezijos festivalis "Likėnų versmės". Festivalio metu dar buvo atidaryta pasvaliečio dailininko Jūrės paveikslų paroda. Šią gražią šventę su eilėmis ir dainomis surengė Likėnų ligoninės bibliotekininkė Rita su bendraminčiais ir rėmėjais. Po renginio ponia Rita išvardijo prisidėjusius žmones ir jiems dėkojo. Tarp išvardintųjų ir valdiškos įstaigos. Kaip nepadėkosi, juk atvyko ir dalyvavo valdžios atstovai. "... tai šventė su nuliniu biudžetu – gyveni ir supranti, kad svarbiausia yra draugai. Bet kaip žmonėms reikia tokių renginių..." – socialiniame tinkle rašė šventės organizatorė.
Valdžia remiasi draudimais
Kaip jaustis valdžiai, kai ji kartais pastumiama į šoną ar nurungiama? Ką mes žinom?! Gal įsižeidžia, o gal apsidžiaugia, kad mažiau darbo lieka. Tačiau valdžia tam ir yra valdžia – jos lengvai nepastumdysi. Stengiasi, kad be jos leidimo ar įsikišimo net plaukas nenukristų. Tam steigiamos saugomos teritorijos. Kad jos būtų apsaugotos nuo žmonių? Kartais nenusaugo. Ima ir kas nors vos ne šventoje vietoje pasistato didingą pilį. Tvarkingai – su popieriais ir leidimais. Na, kažkaip, su kažkokiais. Ir paaiškėja, kad tie leidimai nieko verti, nes buvo draudžiama leisti. Todėl reikia griauti. Gal ir gerai. Turėjo darbo statytojai, turės darbo ir griovėjai. Kitoje saugomoje teritorijos žmogus sumanė pastatyti skulptūrą, kad būtų gražiau. Reikia projekto, derinimų... Net archeologinių kasinėjimų, nors ten ne kartą buvo kasinėta ir nieko nerasta. Tačiau žmonės nerimsta. Vis kur nors ką nors pastato, nuveikia, sukuria... Reikia tų gražių dalykų pasidairyti toliau nuo valdiškų namų. Pamatysime ir savitų medinių suolų, drožtų rodyklių, savadarbių skulptūrų, paminklų... Arčiau valdiškų namų, kur benuvažiuotum: valdiškos skardinės rodyklės, standartiniai suolai, stendai... Ir nieko nepadarysi: kaip jie moka, taip mums tarnauja. Nepatinka? Pasidarykite patys geriau! Ir pasidarome! Ir tampa aišku, kas tą dieną toje vietoje – jie ar mes – buvo tikri viršininkai. Geriau nebūna: pasijuntame ne pavaldiniais, o tikrais žmonėmis!