Naujausios
Prieš šešiasdešimt metų Vilniaus universitete tuomet dar jaunas dėstytojas, o šiandien jau šviesaus atminimo profesorius, daugelio reikšmingų veikalų autorius, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Donatas Sauka tautosakos paskaitoje pirmakursiams lituanistams pasakojo apie gražią dviejų žmonių – lietuvio kunigo Adolfo Sabaliausko-Žalios Rūtos ir Helsinkio universiteto profesoriaus Augusto Roberto Niemio draugystę, jų bendradarbiavimą renkant ir publikuojant sutartines. Po daugelio metų kitas lietuvis profesorius Stasys Skrodenis Niemį pavadins keistuoliu. Pačia geriausia prasme, norėdamas, kad tokių keistuolių mūsų tautos bičiulių atsirastų kuo daugiau, nes suomių mokslininkas pusę savo gyvenimo paskyrė lituanistinėms studijoms, Lietuvos garsinimui Suomijoje.
Mokslo keliais
Liepos 25 dieną minėjome 150-ąsias Augusto Roberto Niemio gimimo metines. Gimė jis pietvakarių Suomijoje, netoli Turku miesto, Peinikolos dvare. Dešimtmetis berniukas, pamokytas motinos skaityti ir šiek tiek skaičiuoti, bandė stoti į Turku mieste įsteigtą privatų suomišką licėjų. Įstoti pavyko tik kitais metais, nes pirmais metais dauguma norinčių mokytis pirmoje klasėje buvo 19 – 20 metų vyrai. Juos reikėjo priimti pirmiausia. Licėjuje Niemis buvo labai stropus ir pareigingas mokinys. Pamėgo istoriją. Ją kartu su suomių kalba ir filosofija studijavo ir Helsinkio universitete. Ketino ginti disertaciją iš istorijos srities. Tačiau 1894 metais pasuko į tautosaką. 1898 metais parašė ir apgynė studiją „Kalevalos“ sudėtis“. Ji buvo įvertinta kaip ypač kruopščiai atliktas mokslinis darbas. Tais metais jis renka tautosaką Estijoje (Saremos ir Muku salose), leidžia Archangelsko gubernijos senąsias runas. Susidomi lietuvių-suomių dainų lyginamaisias tyrinėjimais. 1899 – 1900 metais Tartu universitete mokosi latvių ir lietuvių kalbų. Čia studijuodamas įsitikina, kiek mažai surinkta ir paskelbta lietuvių liaudies dainų. Todėl ryžtasi keliauti į Lietuvą. Nori čia pats rinkti dainas, jas palyginti su jau surinktų dainų rankraščiais ir publikacijomis, o tada imtis tiriamojo darbo. Tai naujas ir sunkus darbas, todėl jis atsisako Suomių literatūros draugijos sekretoriaus pareigų ir 1900 metais pirmą kartą atvyksta į Lietuvą.
Lietuvoje
Kaune Niemis du mėnesius tyrinėjo lietuvių liaudies dainas, kruopščiai susipažino su brolių Antano ir Jono Juškų dainų rinkiniais, sudarė dainų leksikos žodyną. Gavęs Helsinkio universiteto stipendiją trejiems metams, A.R.Niemis 1909 metų vasaros pabaigoje vėl Lietuvoje. Tačiau dainų rinkti iškeliauja tik kitų metų vasarą. Pasirenka Šiaurės Rytų Lietuvą. Rinktis šį kraštą paskatino Vilniuje, Lietuvių mokslo draugijos archyve, aptikti M. Slančiausko rinkiniai iš Šiaurinės Kauno gubernijos dalies. „Tame rinkinyje, – rašo A.R.Niemis, – savo nuostabai pastebėjau visai kitokias dainas, negu buvau matęs pas Juškevičių (A. Jušką – A.B.) – lakoniškas, trumpas, primityvias. Klausimas buvo išspręstas – ir aš nutariau patraukti į tuos pačius kraštus. Palydovu ir pagalbininku pasisiūlė iš Šimonių parapijos kilęs dailininkas, studentas I. Šlapelis, ir prieš Jonines, birželio 23 d. pagal naująjį kalendorių, išvykome į jo gimtąjį kraštą“.
Tačiau ekspedicijos pradžia nebuvo sėkminga. Niemis neteko savo palydovo, nes Ignas Šlapelis netrukus įvykusiame naujokų sveikatos patikrinime buvo pripažintas tinkamu karinei tarnybai. Suomių mokslininkas bandė rinkti dainas, bet jo žodžiais „Šimonių parapijoje pasitaikė menkas dainų laimikis, o ir visi žmonės buvo užsiėmę vasaros darbais“. Šimonyse, neturėdamas ką veikti, išsiruošė dainų medžioklėn į tolimesnius kraštus. Traukiniu atvykęs į Panevėžį, pasisamdė vežiką ir nuvažiavo į Paistrio parapiją. Tačiau jauno ir veiklaus kunigo, poeto Jurgio Tilvyčio-Žalvarnio (jis yra kunigavęs ir Pabiržės parapijoje – A.B.) nerado. Klebonijoje sutikęs tik tris merginas, kurios dainuodamos daigstė ant grindų kilimus ir su juo, nepažįstamu, visai nenorėjusios bendrauti.
Kitą dieną, užrašęs iš kaimo merginų keletą dainų, išvyksta į Pumpėnus, kur jį draugiškai sutinka apsišvietęs parapijos klebonas Juozapas Viksva ir jo pagalbininkas M. Jankevičius. Sužinojęs apie svečio atvykimo tikslą, padeda profesoriui užrašyti dainas, kurias padainavo iš bažnytkaimio pakraščio sukviestos kelios senos moterys.
Dainų krašte
Iš Pumpėnų A.R.Niemį klebonas J. Viksva palydi į savo gimtąją Kupreliškio parapiją pas girininką K. Švėgždą, vedusį klebono seserį, kuri gera dainininkė, nuoširdi lietuviškų liaudies dainų mėgėja. Ji pasikviečia į namus garsią Kupreliškio krašto dainininkę Veroniką Rudienę. Iš jos Niemis per dieną užrašo 40 dainų. Jis stebisi nepaprasta puikios dainininkės atmintimi. Vėliau rašys: „Iš laimikio galėjau spėti, jog dabar patekau į tikrą dainų kraštą“.
Netrukus jis jau Kupiškyje. Kupiškėnais nenusivilia, nes bažnyčioje žmonės pilna krūtine gieda šventas giesmes, o kaimo nuošalėje aptinka gerą dainininkę ir iš jos vieną šventadienio vakarą užrašo daug senovinių dainų ir vestuvių papročių.
Vabalninke, užsukęs pas kunigą Fabijoną Kemėšį, A.R.Niemis apsidžiaugia, kad čia ne mažiau dainingas kraštas kaip ir Kupreliškyje. Vabalninke jis praleis dvi savaites. Jas prisimins kaip įtempto darbo metą, kai pailsėti galėdavo tik naktį. Į pagalbą užrašinėti dainas F. Kemėšis pasiūlo Panevėžio realinės mokyklos moksleivį Kazį Žitkevičių (poetą Kazį Žitkų – Vincą Stonį, vėliau kunigą, Kauno kunigų seminarijos rektorių – A.B.) 1935 metais Kazys Žitkus „Tautosakos darbų“ žurnale, straipsnyje „Profesorius Niemis Vabalninke“, tą vasarą prisiminęs rašys, kad jam tekusi laimė suomių mokslininkui talkinti, prie kurio taip prisirišo, kad „norėjosi visą amžių su puikiuoju suomių profesoriumi likti. Pradžioje su profesoriumi pėsti aplankėme supančius Vabalninką kaimus ir pas žinomus dainininkus ir dainininkes laimėjome nemažai folkloro, vėliau su samdytu žirgu ir vežimu aplankėme net tolimas periferijas. Mėnesio laikotarpyje jaučiausi išklausęs gana platų folkloristikos kursą, o meilė liaudies dainai taip manyje įsaižiebė, kad aš dar tą pačią vasarą su pakilia nuotaika perskaičiau J. Basanavičiaus ir A. Juškevičiaus (Antano Juškos) surinktas dainas“.
Pats Augustas Robertas Niemis prisimena iš Vabalninko „ėjęs į visas puses, ir visur laimikis buvęs kuo geriausias“. Atmintyje ypač užsilikęs lankymasis nuošaliame Svilių kaime. Čia senieji mokėjo daug dainų, o viena jauna mergaitė pirmą kartą atkreipė profesoriaus dėmesį į senas retas vaikų dainas. Sviliuose jis nusipirko senas kankles, kurias padovanojo Suomių literatūros draugijai.
Iš Vabalninko atkeliavęs į Biržus A. R. Niemis apsidžiaugė „atvykęs, ko gero, į dar geresnį dainų kraštą“. Apsigyveno draugiškoje reformatų kunigo Povilo Jakubėno šeimoje. Tarp daugelio Biržų apylinkių dainininkių aptiko dvi talentingiausias, daugiausiai dainų mokančias: Marę Bernotienę ir Banę Kregždienę. Po dvi savaites trūkusio intensyvaus darbo išgirdo, kad už 24 varstų, Nemunėlio Radviliškio miestelyje, klebonas Adolfas Sabaliauskas taip pat renka dainas. Nusprendė važiuoti į Nemunėlį Radviliškį, susipažinti su A. Sabaliausko rinkiniais.
Pasirinkęs Žalios Rūtos slapyvardį
Adolfas Sabaliauskas, gimęs 1873 metų rugsėjo 3 dieną Krikščių kaimo ūkininko šeimoje, dainas iš namiškių ir gimtojo sodžiaus žmonių, o taip pat iš Savučiuose gyvenusio dėdės Mykolo Paliulio, kuris jį išmokęs ir skudučiuoti, pradėjo rinkti dar 1892 metais. Jas rinkti paskatino Antano Juškos dainų rinkiniai, kuriuos jis pradėjo skaityti mokydamasis antrame Kauno (tuomet vadinto Žemaičių) kunigų seminarijos kurse. Lietuvių kalbos profesorius Kazimieras Jaunius antro kurso klierikams per egzaminus davęs rašomąjį darbą, o temas leidęs pasirinkti patiems. „Aš, – vėliau prisimins A. Sabaliauskas, – daug medžiagos prisirinkęs iš Juškevičiaus (A. Juškos – A.B.) rinkinių, pasiskyriau temą „Rūta mūsų dainose“. Prof. Jaunius darbą įvertino užrašu „optime“ ( geriausiai). Paskui per kun. Tumo rankas rašinys pateko į „Apžvalgą“. Tai buvo mano pirmutinis spausdintas dalykas“. Ruošdamasis rašyti šį darbą Adolfas Sabaliauskas nustebo A. Juškos dainų rinkinyje šimtuose dainų užtikęs minimą rūtą. Tai nulėmė ne tik pirmojo rašinio temą, bet ir dvidešimtmečio autoriaus slapyvardžio pasirinkimą. Nors vėliau savo tekstus įvairiuose žurnaluose ir laikraščiuose pasirašydavo įvairiais slapyvardžiais, tačiau Žalia Rūta išliks žinomiausias Adolfo Sabaliausko slapyvardis.
Išvykdamas kunigauti į Kuršą ( nes mokėjo latvių kalbą) A. Sabaliauskas jau turėjo surinkęs 134 dainas ir šimtus burtų, mįslių, priežodžių. 1907 metais perkeltas dirbti klebonu į N. Radviliškį (čia kunigaus iki 1915 metų) jis ženkliai padidins savo surinktų dainų rinkinius.
Pats A. Sabaliauskas prisimena Nemunėlio Radviliškyje suradęs nepaprastą dainininkę Oną Smilgienę: „Nors jau buvo per 70 metų, bet turėjo gerą atmintį, labai muzikali ir galėjo atsiminti šimtus dainų. Dažniausiai rudens ilgais vakarais ateidavo ji į kleboniją, ir čia prie pianino mes ištisas valandas dainuodavom, ir aš užrašinėdavau. Ir ypač iš jos užrašiau ir supratau tą įdomią mūsų dainų rūšį, kuri vadinasi „giesmės“. Iš Smilgienės vienos užrašiau 403 dainas, o gaidų 180 ir 118 giesmių“ (sutartinių – A.B.).
Bendraminčiai
Įsimintinas ir suomiui profesoriui, ir nuošalaus miestelio klebonui tikriausiai turėjo būti pirmasis jų susitikimas, greitai peraugęs į dviejų bendraminčių bičiulystę. Jau vėliau straipsnyje „Tautosaka. Rinkimo istorija“ (iš suomių kalbos vertė Stasys Skrodenis) Augustas Robertas Niemis rašė: „Kokia laimė, kad tame pačiame Šiaurės Rytų krašte, kur keliavau 1910 metais, tautosaką rinko iš tų vietų kilęs Radviliškio klebonas A. Sabaliauskas, taip pat mėginęs užrašinėti ir dainų melodijas“.
Pradėjęs tyrinėti A. Sabaliausko dainų rinkinius, Niemis pamatė, kad jų abiejų surinktos dainos nuostabiai panašios. „Apsilankymas Radvilliškyje, - rašė A. R. Niemis, - man pačiam buvo nepaprastai svarbus, nes dabar galėjau įsitikinti, jog šio krašto dainų turtai iš esmės buvo surinkti“. Tada profesoriui gimė mintis abiejų surinktus dainų rinkinius sujungti ir, gavus iš Suomijos paramą, paskelbti atskirame leidinyje.
Bet profesoriaus kelionės po Biržų kraštą dar nesibaigia. Grįžęs į Biržus, iš Marės Bernotienės užrašo vieną retą vestuvinę dainą, o tuomet kartu su reformatų kunigo Noimano šeima vyksta į Papilį. Čia, padedant katalikų bažnyčios klebonui kunigui M. Prialgauskui, pasiseka užrašyti net šimtą dainų. „Tačiau jau atėjo ruduo, – rašė A. R. Niemis, – dienos sutrumpėjo, padažnėjo lietūs, keliai pasidarė nebeišvažiuojami. Skubėjau išvykti. Mano kelias ėjo pro Kupreliškį, kuriame dar ir šį kartą buvo kai kas laimėta. (...) Kur kas lengvesne širdimi, negu prieš du mėnesius išvykdamas iš Šimonių, grįžau atgal į juos rugsėjo 20 dieną, turėdamas savo portfelyje 1644 lietuvių liaudies dainas“.
1911 metų balandžio pradžioje profesorius A. R. Niemis vėl atvažiuoja į Nemunėlį Radviliškį. Kartu su A. Sabaliausku, vis pasitariant ir su dainininke Ona Smilgiene, rengia pirmą bendrą leidinį „Lietuvių dainos ir giesmės šiaurrytinėje Lietuvoje“. Paaiškėja, kad viename leidinio tome galės tilpti tik apie 1500 dainų. „Tad kelis šimtus suredaguotų dainų, – rašo A. R. Niemis ataskaitoje Helsinkio universitetui, – nors ir nenorom reikėjo išimti ir galop liko 1458 vienetai. Spausdinti nutarta vienoje Rygos knygų spaustuvėje ir pirmąją korektūrą skaitė klebonas Sabaliauskas“. Apie jį profesorius atsiliepia, kad „ klebonas Sabaliauskas lengva ranka suvienodino rašybą ir pataisė atsiradusius netikslumus, nes jis, gimęs ir užaugęs šio dainų krašto viduryje, gerai jaučia dainuojančių žmonių kalbą ir ją moka, bent jau savo gimtąją tarmę“.
Liepos 17 dieną išvykęs iš Nemunėlio Radviliškio ir Rygoje, P. Hempelio spaustuvėje, suderinęs spausdinimo reikalus, A. R. Niemis iškeliauja į Vilnių, į metinį Lietuvių mokslo draugijos susirinkimą. 1912 metais išspausdintas bei Biržų krašto kunigo ir suomio profesoriaus parengtas dainų rinkinys, tautosakininko Ambraziejaus Jonyno teigimu, keliasdešimt metų buvęs „bene pagrindinis šaltinis daugiabalsėms liaudies dainoms pažinti“. Po metų suomių kalba išleidžiama A. R. Niemio knyga „Lietuvių liaudies dainų tyrinėjimai“. Ją į lietuvių kalbą išvers ir šeštajame „Mūsų tautosakos“ tome 1932 metais, jau po Niemio mirties, paskelbs A. Sabaliauskas.
O Niemis rugpjūčio 1 dieną, gavęs iš Vilniaus gubernatoriaus leidžiamąjį raštą, keliauja į Dzūkiją. Kartu su kompozitoriumi Stasiu Šimkumi ir profesoriumi Eduardu Volteriu renka dainas Valkininkų, Merkinės, Marcinkonių ir kitose parapijose. Per du mėnesius užrašo apie 2000 dainų. Suomių mokslų akademija, finansavusi bendro Niemio ir Sabaliausko surinktų dainų rinkinio „Lietuvių dainos ir giemės šiaurrytinėje Lietuvoje“ leidybą, žada paramą ir leidžiant dzūkų dainas. Bet prasideda Pirmasis pasaulinis karas. Sumanymą išleisti dzūkų dainas tenka atidėti. Prie jo Niemis dar sugrįš 1931 metų pavasarį, kuomet Suomių mokslų akademijos Humanitarinių mokslų skyrius paskirs lėšų tokiam dainų rinkiniui parengti ir spausdinti. „Tą metų vasarą, – rašo prof. Stasys Skrodenis, – A. Sabaliauskas iš Helsinkio parsivežė tų dainų rankraščius, pasižadėjęs paruošti spaudai, tačiau rudenį profesorius mirė ir, atrodo, daugiau niekas to klausimo nebekėlė. Dzūkų dainos taip ir liko nepaskelbtos“.
A. Sabaliauskas Helsinkyje
Karas 1915 metų vasarą priverčia Adolfą Sabaliauską palikti Nemunėlį Radviliškį. Kartu su daugeliu savo parapijiečių šeimų patraukia į Latviją. Apsistoja Rygoje. Darbuojasi pabėgėliams nuo karo šelpti komitete. Lanko įvairiose Latvijos vietovėse apsigyvenusius lietuvius. Laiko šv. Mišias, klauso išpažinčių. Savo to meto įspūdžius vaizdžiai aprašo kelionių apybraižose, kurios išspausdintos net keliolikoje 1916 metų „Rygos garso“ numerių. Trumpam apsistoja Peterburge, o 1916 metų birželio pradžioje, pakviestas savo bičiulio Niemio, iškeliauja į Helsinkį. Patogiai įsikuria antrajame Niemio namų aukšte. Per porą metų puikiai išmoksta suomių kalbą. Patariant ir konsultuojant tikriausiai Suomijoje geriausiam „Kalevalos“ žinovui, išverčia šį suomių tautos epą į lietuvių kalbą. Nepamiršta ir savo originalios kūrybos. „Rygos garse“ išspausdinama keletas Helsinkyje jo parašytų eilėraščių. Parengia ir 1916 metais išspausdina dramos veikalus „Pančiai“ ir „Kada rožės žydžia“. Išverčia įdomų ir nuotaikingą suomių klasiko Alekso Kivio romaną „Septyni broliai“. ( Jis bus išleistas tik 1950 metais, deja, nenurodant vertėjo pavardės. Ji atsiras tik po dešimties metų antrajame romano leidime. – A.B.) Rašo ir spausdina straipsnius ir savo įspūdžius apie Suomiją, jos mokyklas, švietimą, knygas, partijas, santykius su švedais ir kt.
Padedant A. R. Niemiui, Suomių literatūros draugijos spaustuvėje 1916 metais išleidžiamas A. Sabaliausko parengtas lietuvių liaudies dainų ir instrumentinės muzikos rinkinys „Lietuvių dainų ir giesmių gaidos“. Ši knyga vertinama kaip visos lietuvių etnomuzikologijos šaltinis, iškilus sutartinių paminklas. Joje pratarmė, 150 sutartinių, 443 dainos ir 42 instrumentinės muzikos kūriniai, dainininkų sąrašas, o pabaigoje dailininko Adomo Varno piešti liaudiškos muzikos instrumentai ir muzikantai.
Mylėjęs Lietuvą, jos dainas ir žmones
Baigiasi karas. A. Sabaliauskas grįžta į Lietuvą. Porą metų kunigauja Pušalote. Vėliau apsistoja Kaune. Dviejų šviesių asmenybių bičiulystė tęsiasi. Kaip ir suomio mokslininko meilė Lietuvai ir jos žmonėms. Dar 1917 metais, gegužės 6 dieną, jis, siekdamas, kad suomiai į atvykusius lietuvius nežiūrėtų priešiškai, organizuoja Helsinkyje dviejų tautų draugystės ir suartėjimo šventę. Suomių literatūros draugija išleidžia šventės programą, lietuvių dainų rinkinėlį, o Niemis skaito pranešimą apie Lietuvą ir jos kultūrą, išverčia į suomių kalbą Dūmos deputato biržiečio Martyno Yčo sveikinimą šios šventės dalyviams.
1919 metais Lietuvos vyriausybė paprašo, kad A.R.Niemis paruoštų švietimo planą. Kartu su žmona ir sūnumi atvykęs į karo nuniokotą Kauną, Niemis per pusę metų parengia projektą „Medžiaga Lietuvos mokyklų reformai“. Jis išverčiamas į lietuvių kalbą. 1925 metais Suomijoje išspausdinama A.R.Niemio parašyta lietuvių literatūros istorija „Lietuvių literatūra“. Knyga sulaukia suomių mokslininkų susidomėjimo ir pripažinimo. Lietuvos ambasadorius Suomijoje rašytojas Jurgis Savickis rūpinosi, kad Švietimo ministerija išleistų knygą lietuviškai. Niemis buvo pasiryžęs papildyti ir pataisyti lietuviškąjį vertimą. Deja, J. Savickis atsakymo iš Švietimo ministerijos nesulaukė.
O Lietuva Niemį įvertino. Dar 1911 metais jis išrinktas Lietuvių mokslo draugijos garbės nariu (šiai draugijai priklausė ir A. Sabaliauskas), 1923 metais Lietuvos universitetas jam suteikia garbės daktaro laipsnį, o 1928 metais apdovanojamas Gedimino ordinu.
Atmintis
Kūrybingo ir veiklaus mokslininko darbus nutraukia mirtis. Miršta A.R.Niemis 1931 metų spalio 28 dieną. Išsamų ir jautriai parašytą nekrologą „Prof. A.R.Niemi (Paminėti jo mirties dienai)“ parašo ir „Naujojoje Romuvoje“ (1931 m., Nr. 45) išspausdina kanauninkas A. Sabaliauskas – Žalia Rūta. Jis ir vėliau ne kartą įvairiomis progomis prisimins Niemį, jo nuopelnus lietuvių folkloristikai. „Reta taip, - rašė A. Sabaliauskas, - kad svetimas kilme ir kalba žmogus susigyvena su kita tauta, ją pamilsta ir per visą savo amžių jos likimu sielojas, jos ligomis serga, su ja liūsta, su ja džiaugias, kaip a. a. prof. Niemi buvo susigyvenęs su lietuvių tauta“.
Lietuvių-suomių draugija, A. Sabaliausko ir kitų profesoriaus bičiulių paskatinta, nutaria ant Niemio ir mėnesiu anksčiau jo mirusios žmonos kapo pastatyti paminklą. Jo projektu rūpintis paveda Adolfui Sabaliauskui. Vienintelė sąlyga – kad tai būtų tradicinis lietuvių liaudies paminklas, o jame rastų vietą ypač Niemio mylėtas ir vertintas Rūpintojėlis. Surenkama 5000 litų. Projekto galutinį variantą parengia dailininkas Adolfas Valečka. Rūpintojėlio skulptūrą sukuria žymus lietuvių skulptorius Bronius Pundzius. Ilgokai trunka derinimas su Suomijos įstaigomis ir profesoriaus sūnumis. Koplytėlė su Rūpintojėliu pastatoma ant gulinčio kryžiaus kryžmos. 1933 metų lapkričio 12 dieną, dalyvaujant daugybei žymių žmonių, paminklas iškilmingai atidengiamas. Lietuvių-suomių draugijai ir Lietuvos rašytojų draugijai atstovavęs Adolfas Sabaliauskas savo kalboje prisimena bičiulį, kuris „meilę savo kraštui sujungė su meile kitai šaliai“. Lietuvių dėkingumą ir pagarbą simbolizuoja kryžiaus šonuose lietuvių ir suomių kalbomis užrašyti žodžiai: „Brangiam savo bičiuliui lietuvių tauta“.