Naujausios
Vieną dieną ateina žinia, kad tą naktį bus “vežimas” (trėmimas). Kur pasislėpė mama Otilija Šinkūnienė, neaišku. Senoji babutytė, pasigriebusi mažąją Otilytę, taip pat kažkur pasislėpė. O šeimos tėvas Romualdas Šinkūnas su geru draugu Davidoniu, nutarė bėgti į Rygą.
Kelionė į Rygą prasideda
Romualdas nueina pas Davidonį ir šis pakinko arklį. Sėda abudu vežiman ir darda link Latvijos sienos. Buvo jau arti vidurnakčio. Skrebai su ruskeliais tremti ūkininkus dažniausiai atvažiuodavo paryčiais, arba nakčia, kai būna žmonėms pats saldžiausias miegas. Taigi abudu draugai, Šinkūnas ir Davidonis, norėdami ar tai liūdesį, ar tai baimę nuskandinti, o gal šiaip pasidrąsinti, bevažiuodami “patvarkė” butelaitį. Koks butelaičio turinys, lieka istorine paslaptimi. Tačiau suveikė visai ne taip, kaip draugai tikėjosi. Mat, privažiavus prie kelto per Nemunėlio upę (tilto nebuvo), už kurio buvo Latvijos pasienio miestelis Šimberkas (dabar Skaistkalnė), abudu draugai ėmė ir užmigo.
Kelionė į Rygą baigta
Gi, arklio būta protingo: ramiai stovėjo, stovėjo, laukdamas tolesnės kelionės į Rygą, o nesulaukęs iš šeimininko jokios komandos nusprendė pakeisti maršruto kryptį. Keliauti atgal namo. Ryto metą prablaivėję vyrai atsibudo ir su didžia nuostaba, pastebėjo, kad čia ne išsvajotoji Ryga, o tas pats kelionės taškas, iš kur ji ir prasidėjo: draugo Davidonio kiemas! O aplinkiniuose sodžiuose jau girdėti „besidraskant“ šunis: stribai ieško tremiamųjų. Kas vyrams daryt? Nei į Rygą bevažiuot, nei Romualdui namo begrįžt. Surado gerą, nors ir vaikišką išeitį: palindo pas Davidonį po lova ir laukia, kas bus.
Kur mama? Kur tėvas?
Tuo metu, stribai ir kareiviai ruskeliai sugužėjo Šinkūnų sodybon ir ieško gaspadorių. Randa tik paauglę dukrelę Onutę. Prasideda tardymas: Kur mama? Kur tėvas?” . Onutė sako, kad gal į Rygą išvažiavo. Mat, tais laikais, dažnas lietuvis arkliais važiuodavo į Rygos turgų pirkti arba ką nors parduoti. Stribai tuo netiki. Baksnodami šautuvais Onutės nugaron, varo ją per Svidžių kaimą. Mano, kad tėvai užmatę šitaip gąsdinamą dukrą, susigraudins ir išlindę iš slėptuvių, pasiduos. Deja, tai jiems “neišdegė”: Šinkūnų nerado, o patys ūkininkai “neprisidavė”. Teko stribams Onutę paleisti, mat vienų vaikų be tėvų Sibiran neveždavo.
Tą naktį į Sibiro tremtį išvežė Šinkūnų kaimyną ūkininką Aukštuolį su sūnumis, o žmona buvo išvykusi, todėl tuomet ji liko neišvežta.
Prisiminimais dalijosi Onutė Bertulienė ir Otilija Preidžiuvienė (ūkininkų Šinkūnų dukros).(Ištraukos iš rašinio autorės knygos “Mūsų šaknys”)
Rašinys parašytas pagal projektą „Partizaninės kovos ir tremtis Biržų krašte: tremtiniai, kovotojai, rėmėjai, istorinės vietos bei reliktai.“
