Naujausios
Keliai vedė pas kaimynus
Biržų partizanai turėjo įsirengę bunkerius Barbelės miškuose, Budbergio, Brunavos, Neretų apylinkėse pas tenykščius latvius ir lietuvius ūkininkus, iš Rygos ryšininkai gabendavo medikamentus, aprangą, kartais net amuniciją.
Sužeisti partizanai Latvijoje galėjo ramiau negu Lietuvoje gydytis ir ilsėtis. Negalima nepaminėti, kad pas kaimynus išsigydė ir sunkiai sužeistas jauniausias Biržų krašto partizanas Vytautas Morkvėnas.
Sužeistą penkiolikmetį partizaną saugojo latvis
Partizanauti V. Morkvėnas pradėjo 1945 metais, sulaukęs vos 15 metų. Tais pačiais metais mūšyje Pabiržės apylinkėse jaunasis partizanas gavo kovos krikštą. Nors Stasio Naudžiaus būrio vyrai nukovė du NKVD karininkus ir vieną stribą, nuostolių patyrė ir pabiržiečiai.
Štai ką pasakoja partizanas, politinis kalinys Albertas Petrauskas: „Vytautas Morkvėnas buvo sunkiai sužeistas – kulka kliudė dešinės rankos petį, stebuklingai praėjo tarp stuburo per plaučius, nesiekė pilvo ir išėjo per apatinį kairį šoną. Rankšluosčiais subintuotas, jau temstant partizano Jono Sribikės buvo nuvežtas pas Antaną Rožėną prie Daumėnų k., vienas kilometras nuo plento ir du nuo Pabiržės. Vytautas buvo paguldytas į aruodą ir ten išbuvo kelias dienas. Ilgiau laikyti buvo labai pavojinga, todėl suorganizuotas Vytauto Morkvėno pervežimas į Latviją. Plačiu vežimu, pridėjus šieno, dugne paslėpus automatą, vežė 12 metų berniukas Antanas Rožėnas, J. Dylis ir Jonas Grigaliūnas iš Čėniškių k.
Vakarop ypatingas krovinys kirto Latvijos sieną ir buvo paliktas pamiškėje gyvenusio latvio Čarkos šeimos sodyboje. Žaizdos buvo gydomos šuns taukais. Gydymas truko kelis mėnesius. Pasveikęs Vytautas grįžo į savo kraštą.” Žuvo V. Morkvėnas 1950 metais, palaidotas Gerkiškių kapavietėje.
Vadu tapęs kunigas kovojo be ginklo
Kuo panašus ir kuo skiriasi latvių Partizaninis karas nuo lietuvių? Latvių tautos Pasipriešinimo kovos vyko 1944 – 1954 metais. Pirmoji Latvijos partizanų organizacija, Latvijos tautos partizanų susivienijimas (LTPS) susikūrė 1944 metų pabaigoje.
Organizacija apėmė didelę Šiaurės ir Vidurio Latvijos teritoriją ir jungė apie trisdešimt partizanų būrių. Tuo pačiu metu Rytų ir Pietryčių Latvijos dalyje susikūrė Latvijos Tėvynės gynėjų (partizanų) susivienijimas (LTG(p)S). Jam vadovavo katalikų kunigas Antonas Juchnevičius, kovojęs be ginklo.
Lietuvė poetė – garsi latvių partizanė
Partizanų organizacijos vado pavaduotoja tapo Latvijos lietuvė poetė ir rašytoja Valerija Galvanauskaitė – Mundurė (slapyvardis Marta Skuja). 1946 metais, ją vykdančią užduotį, išdavė NKVD agentas. Suimta, ilgai tardyta, atsisakė bendradarbiauti su sovietų valdžia. Sušaudyta Rygos centriniame kalėjime 1946 metų spalio 14 naktį. Namuose liko mažametis sūnus, vyras – rašytojas, literatūros kritikas 1941 metais areštuotas, dingo be žinios. V. Galvanauskaitės – Mundurės likimas – krauju sutvirtintos bendros kovos pavyzdys.
Taktinė klaida
Tiek LTPS, tiek LTG(p)S pradėdami ginkluotą kovą jungėsi į didelius partizanų būrius. Tai buvo taktinė klaida. Istorikas Heinrichas Struodas pateikia LTPS būrio dislokacijos vietos pavyzdį – Abrenės apylinkėse, Spompakų pelkėje įsikūrė „bunkerių miestelis“ – 20 bunkerių, kuriuose gyveno po 20 – 30 partizanų. Tokius junginius rusų enkavedistai lengvai aptikdavo ir kautynėse galėdavo naudoti minosvaidžius, artileriją, net aviaciją. Patyrę didelių nuostolių partizanai pradėjo skirstytis į mažesnes grupes.
Bendras lietuvių latvių būrys
Vakarų Latvijoje, Kurzemėje, partizanų būriai pradėjo formuotis tik pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, nes čia kovos tarp vokiečių ir rusų pasibaigė tik kapituliavus Berlynui. Partizanų junginių pagrindą sudarė generolo Janio Kurelio savanoriai ir legionieriai (tiek vienų, tiek kitų labai įdomus likimas, apie tai – antroje dalyje). Apie 4000 partizanų 1945 metų gegužės mėn. sukūrė Latvijos tautos partizanų organizaciją (LTPO), o tų pačių metų rugsėjo mėn. – Šiaurės Kurzemės partizanų organizaciją (ŠKPO).
Kaip matome, Latvijoje partizanai susibūrė į keletą organizacijų, kurios tarpusavyje mažai kontaktavo, bandymai visas keturias suvienyti baigėsi nesėkmingai, kaip ir įkurti, Lietuvos pavyzdžiu, partizanų apygardas teritoriniu pagrindu. Vienintelis bendras, gerai žinomas, lietuvių – latvių būrys suburtas Ilėje, Duobelės apylinkėje pasižymėjo gera organizacija, kovingumu ir pasiryžimu kovoti iki paskutinio kraujo lašo. Ką ir įrodė mūšiuose su okupantu. Daugiau apie tai II dalyje.
Kodėl pasienyje buvo mažai latvių partizanų?
Artimesnių ryšių su latvių laisvės kovotojais Biržų ir, netgi visos Šiaurės Lietuvos, partizanai neužmezgė. Kodėl? Pirmiausia, Latvijos miškuose, besiribojančiuose su Biržų kraštu, praktiškai partizanų nebuvo – tik keletas nedidelių būrelių bei pavieniai Pasipriešinimo dalyviai. Tokią situaciją sąlygojo 1944 metais vykę įnirtingi vokiečių kariuomenės mūšiai su Raudonąja armija. Latviai, skirtingai negu lietuviai, kartu su vokiečiais priešinosi puolantiems rusams. Legenda jau tapo Bauskės gynimas, kai latvių du policijos pulkai, miesto ir apylinkių savanoriai kartu su nedidele vokiečių vermachto karių grupe šešias savaites, nuo liepos 23 iki rugsėjo 14 dienos priešinosi šimteriopai gausesnėms bolševikų pajėgoms. Daug latvių kovotojų žuvo, kiti, kartu su vokiečiais, pasitraukė į Vakarus, tad pietiniame Vidurio Latvijos krašte liko labai mažai vyrų, galinčių tęsti kovą su raudonaisiais okupantais.
