Naujausios
Vienas geriausių bunkerių Baltijos šalyse
1948 metų vasarą V. Brizgos būrio vyrai Ilės miške įrengė bunkerį, kuriame galėjo vienu metu tilpti trisdešimt partizanų. Tai buvo vienas geriausiai ilgam ir gana patogiam gyvenimui paruoštų bunkerių ne tik Latvijoje, bet ir visose Baltijos šalyse. Jame veikė sudėtinga ventiliavimo, apšildymo sistema, elektrą apšvietimui ir radijo aparatams gamino generatorius, kurį varė tam perdirbtas dviratis. Be abejo, bunkeris buvo gerai užmaskuotas ir tik išdavystė padėjo enkavedistams rasti jo vietą.
1949 metų kovo 17 dieną bunkerį, kuriame tuo laiku slėpėsi 24 partizanai, apsupo 700 NKVD smogikų. Visą pusdienį tęsėsi įnirtingos kautynės. Žuvo 15 vyrų, 9 sužeisti ar nebeturėję šaudmenų pateko į nelaisvę.
Dabar bunkeris visiškai rekonstruotas ir nuo 2014 metų kiekvieną kovo 17 dieną latvių savanoriai ir kariškiai atkuria tragiškų kautynių eigą, renginiuose dalyvauja Latvijos ir Lietuvos kariuomenių, partizanų organizacijų, patriotinių jėgų atstovai.
Lietuviai dėjo galvas „po Liepoja“
Kaip jau minėta straipsnio pirmojoje dalyje, ankstesniame „Biržiečių žodžio“ numeryje, Latvijos partizanai į vieningą organizaciją nesusibūrė, jų kova prieš okupantus silpnėjo sparčiau negu Lietuvoje. Tą nulėmė keletas priežasčių.
Daug patriotiškai nusiteikusių latvių įstojo arba buvo mobilizuoti į latvių legioną, kuris kovėsi Rytų fronte, su mūšiais traukėsi nuo Pskovo iki Liepojos. Šiame mieste vokiečiai ir latviai laikėsi iki pat Vokietijos kapituliacijos.
Kaip bebūtų gaila, daug lietuvių, per prievartą mobilizuotų į okupacinę Raudonąją armiją 1944 metų rudenį ir žiemą, neapmokytų ir neparuoštų kovos veiksmams, padėjo galvas, kaip tada sakydavo „po Liepoja“.
Vakarų fronte
Gindami nuo bolševikų Latvijos teritoriją, vokiečių kariuomenės sudėtyje latviai neteko tūkstančių gerai paruoštų, turinčių kovinę patirtį karių. Kadangi Liepojos uostas taip ir nebuvo rusų kariuomenės užimtas iki tol, kol po Vokietijos kapituliacijos miesto gynėjai pasidavė patys, daug latvių legionierių suspėjo evakuotis į dar besikaunantį Reichą.
Vakarų fronte su sąjungininkais amerikiečiais, anglais, prancūzais latviai nebesiruošė kovoti, ir kuopomis, net batalionais sudėdavo ginklus. Dabar rusiškos propagandos išgarsintų, kaip baisių karo nusikaltėlių, Wafen SS latvių legionierių sąjungininkai nelaikė dideliais priešais ir masiškai pervedinėjo juos į apsaugos kuopas, kurios prižiūrėjo vokiečių karo belaisvių stovyklas, palaikė tvarką miestuose bei saugojo svarbius objektus.
Vykstant žiaurioms kautynėms Kurše, jose turėjo dalyvauti ir generolo Janio Kurelio savanoriai, tačiau, matydamas, kad be reikalo žūsta jo kariai, generolas įsakė išsiskirstyti ir bandyti pasiekti savo gimtas vietas. Apie 4000 “kureliečių“ ir legionierių tapo Vakarų Latvijos partizanų junginių pagrindu, tačiau jiems teko susidurti su didžiule Kuršo operacijoje dalyvavusia rusų armijų grupe.
Kai kurie partizanai tapo smogikais
Latvijoje daug geriau vietiniai enkavedistai paruošė partizanų legalizavimosi programą. Patikėję sovietine propaganda, 1945 metų rugsėjo mėnesį iš miško išėjo ir sudėjo ginklus keli tūkstančiai partizanų. Aišku, daugumos likimas susiklostė tragiškai, tuo labiau, kad nemažai iš jų turėjo tapti NKVD agentais – smogikais.
Būtent tokie, pasidavę partizanai, tapę agentais padėjo sunaikinti katalikų kunigo Antono Juhnevičiaus vadovaujamą kovinę organizaciją.
Kaip pasidavė kunigas?
A. Juchnevičius jau vokiečių nacių okupacijos metu Vanagų parapijos namuose slėpė jaunuolius, atsisakiusius stoti į Legioną, taip elgėsi ir užėjus sovietams. Kada enkavedistai išaiškino slėptuvę, kunigui teko trauktis į mišką. Agentams padedant, NKVD 1946 metais suėmė beveik visą A. Juchnevičiaus sukurto Latvijos tautos gynėjų (partizanų) susivienijimo vadovybę, tačiau paties vado pagauti nepavyko. Tada okupantai ėmėsi itin žiauraus metodo: suėmė Vanagų parapijos kelias dešimtis šeimų ir, išvežę į Daugpilio kalėjimą, pažadėjo su jais susidoroti, jei A. Juchnevičius nepasiduos. Nenorėdamas rizikuoti parapijiečių gyvybėmis, A. Juchnevičius pasidavė ir 1947 metų vasario 14 dieną buvo sušaudytas.
Patikima vieta – Skaistkalnė
Latvių ir lietuvių bendrystė priešinantis okupantams pasireiškė ne tik bendroje kovoje, pagalba slapstantis, bet suteikiant galimybę atlikti religines apeigas. Ypač Biržų partizanai pasitikėdavo kaimyninės Skaistkalnės kunigais. Šioje katalikų bažnyčioje ne tik dalyvaudavo šv. Mišiose, bet ir slapstydavosi, nes latviški “istribiteliai” retai Skaistkalnėje pasirodydavo.
Nemažai buvo lietuvių katalikų ar reformatų kunigų, kurie užimtų vadovaujamus postus Pasipriešinimo kovoje, tačiau daug jų visokeriopai rėmė partizanus, platindavo jų spaudą, tiekdavo maistą, aprūpindavo medikamentais. Biržų katalikų bažnyčios šventoriuje palaidotas kunigas Mykolas Stonys, už ryšį su partizanais kalėjęs sovietiniuose lageriuose, ilgą laiką praleidęs tremtyje Kazachstane. Apie jį kitame straipsnyje.
Rašinys parašytas pagal projektą "Partizaninės kovos ir tremtis Biržų krašte: tremtiniai, kovotojai, rėmėjai, istorinės vietos bei reliktai".
