Tokie laikai – naujienų kaip šieno. Tik orai tokie, kad kol kas su šienu prastai. Sinoptikai sako: kai kur dažnai bus trumpos vasariškos liūtys. Jeigu nori jas prišaukti, nupjauk žolę. Ir atlėks debesis nupjautos pievos gaivinti... Tik nereikia dėl orų nervintis. Bus ir lietaus, ir giedrų. Sakydavome: viską iškentėsime, kad tik karo nebūtų. Tik jis vyksta. Su juo jau gyvename. Visaip. Kaip išeina, kaip pavyksta.
Pozicija ir opozicija
Jau antra savaitė, kaip mūsų išrinktieji susipyko. O karo Ukrainoje pradžioje taip gražiai susitelkę buvo. Ir santalkos neliko. Opozicija į kitą salę išėjo. Darbai sustojo. Pasirodo, kad be Seimo mažumos dauguma žmoniškai dirbti negali. Net darbotvarkės nesugeba pasitvirtinti. Iš šešiolikos net aštuoni Seimo komitetai dėl narių trūkumo – neįgalūs. Tačiau valdantieji kaupia jėgas. Žada saviškius atšaukti iš komandiruočių. Net sergantiems lieps posėdžiuose dalyvauti. Ir surinks į posėdžių salę ne mažiau kaip 71 saviškį. Opozicijoje esanti Seimo narė Agnė šaiposi: gal ir ponas ministras Gabrielius, kurio Seime gal pusmetį nematėme, pasirodys. Aiškėja: tikrai nėra gerai, kai Seimo nariai tampa ministrais. Tada: nors persiplėšk. Gali būti, kad valdančioji koalicija susiburs. Ir vėl įstatymų leidybos imsis. O opozicija?! Liks ir toliau kitoje Seimo salėje, ar sugrįš. Ko gero, grįš. Tačiau peršasi mintis: jeigu dauguma sėkmingai dirbs, tai opozicija, apskritai, nereikalinga. Taip Seimas savaime ims ir susimažins? Suprantama, kad taip nebus. Juk ir opozicijoje esantiems Seimo nariams mokamos algos, kitokie priedai. Kas norės dėl vienokių ar kitokių rimtų priekaištų ar tik kaprizų trauktis iš Seimo ir tapti bedarbiu?! O gal vertėtų pagalvoti: per rinkimus neatsidūrei su dauguma, tai ir traukis iš Seimo. Ko ten būti?! Juk opozicija amžinai dejuoja, kad su jais nesiskaito, net jų parengtų įstatymų nesvarsto. Tuo labiau, kad turime pavyzdžių, kaip iš politikos galima pasitraukti.
Traukia tik vieną koją?
Štai europarlamentaras Viktoras Uspaskichas pranešė atsistatydinantis iš opozicinės Darbo partijos pirmininko pareigų. „Pranešu, kad atsistatydinu iš Darbo partijos pirmininko posto ir tuo užbaigiu savo, kaip aktyvaus politiko gyvenimą. Darbo partija man, kaip politikui, yra didelis gyvenimo etapas, sentimentai nevienareikšmiški, nes tai buvo ir yra pirma mano politinė organizacija, kurios nariu aš tapau, o dar ir jos vadovu“, – partijos nariams išplatintame laiške parašė Viktoras Uspaskichas. Jis aiškino, norintis „suteikti partijai naują impulsą, naujų idėjų, jaunatviškumą“. Kas žino? Kol kas niekas apie jokį jaunatvišką, pilną naujų idėjų partijos narį, galintį perimti partijos vairą, nieko nežino. Matysime. Ponas Uspaskichas ne visada nuspėjamas. Juk iš partijos vado pareigų traukiasi ne pirmą, o antrą kartą. Buvo pasitraukęs, bet sugrįžo. Sentimentai ar prastėjantys partijos reikalai vėl gali pašaukti partiją gelbėti? Kol kas pono Uspaskicho palinkėjimai paliekamai partijai skamba, kaip testamentas. Linki, kad partija nenukryptų nuo fundamentalių vertybių, paremtų gamtos dėsniais ir propaguotų „vienintelę religiją – absoliučią, besąlyginę meilę žmonėms, žmogaus prigimtinei laisvei ir teisei, nepaisant jo tautybės, tikėjimo, politinių pažiūrų ir socialinės padėties. Skleistų meilę viskam, kas gyva, visoms gyvoms būtybėms, puoselėtų, kilnintų savo žemę“. Pagyvensime, pamatysime, ar lengva pasitraukti iš politikos. Tuo labiau, kad ponas Uspaskichas europarlamentaro mandato nepadeda. Gal todėl, kad gerai apmokamas darbas? Tad iš politikos neva pasitraukiantis politikas tik viena koja išlipa iš politikos? Normalu, juk ne vienam žmogui su politika taip atsitinka. Sako: būčiau žinojęs, kiek blogybių ir intrigų yra politikoje, būčiau kojos į ją nekėlęs. Tačiau bandymai pasitraukti dažnai būna nesėkmingi: kai vieną koją ištraukia, tada kita – gilyn įklimpsta.
Energetikos svajos
Politika – rimtas dalykas. Reikia ne tik šiandien dirbti išsijuosus, bet ir į ateitį žvelgti drąsiai. Štai tokio matymo netrūksta energetikos ministrui Dainiui Kreiviui. Jis garsiai paskelbė apie atsinaujinančios energetikos išteklių elektrinių plėtrą ir Lietuvos energetinio savarankiškumo didinimą per ateinančius 7,5 metų. Valstybė planuoja investuoti 1-1,5 milijardo eurų. O prisidėjus verslui, investicijos sieks net 10 milijardų eurų.
Pasak ministro, ateityje elektra pakeis kitų rūšių energiją, jos suvartojimas augs šešiskart, o Lietuva iš nuo elektros importo priklausomos valstybės taps elektros pardavėja kitoms šalims. Ministras aiškino, kad iš vėjo, saulės ir atsinaujinančios energijos elektrinių bus pagaminta elektros tris kartus daugiau, nei jos buvo planuota pagaminti Visagino atominėje elektrinėje.
Gražus vaizdas! Lietuvos stogai ir pievos bus nuklotos saulės elektrinių moduliais, kur pažvelgsi – suksis vėjo jėgainės… Turėsime savos pigios elektros. Ar turime garantijų? Turime: reikia, kad energetikos ministru iki 2030 metų būtų Dainius Kreivys. Jeigu bus kitas ministras, pasaka juk gali netapti tikrove?