Dėl apmaudžios techninės klaidos 2021 metų birželio 1 dienos laikraštyje „Biržiečių žodis“ buvo išspausdintas tik sovietmečiu sukurptas „Nemunėlio Radviliškio apylinkės metraštis“, kuris turėjo išeiti kartu su įvadu, istorikų ir laikraščio autorių komentarais.
Neišspausdintas įvadas:
„Šie, Nemunėlio Radviliškio metraštyje, surinkti ir pateikti žmonių pasisakymai yra vienašališki ir nevertintini, kaip istoriniai faktai. Šia informacija norime parodyti, kokioje baimėje tuo metu gyveno žmonės ir kokią neigiamą įtaką bei supratimą jiems darė tuometinė sovietinė valdžia. Sovietai vykdė Lietuvos sovietizaciją ir masines represijas, trėmė žmones… Tačiau ne mažesnę žalą darė skleisdami neapykantos kupiną informaciją apie partizanus, kurie vardan laisvės aukojo gyvybę. Metraštyje pateikta informacija liudija, kiek stipriai sovietai sugebėjo paveikti žmonių sąmonę ir vertybes, sumenkinant ir diskredituojant patriotus.“
Iš Biržų kilęs, mokslo darbuotojas, docentas, mokslų daktaras Arūnas Baublys teigė, kad sunku vienareikšmiškai kalbėti apie įvykius partizaninio judėjimo metu, nes nėra gyvų liudininkų, o ir žinantys bijo atskleisti tai, ką matė ir kaip to meto istorinius įvykius suprato. „Egzistuoja dvigubi standartai, nes visuomenės sąmonėje, pokario metu, buvo suformuota neigiama nuomonė apie partizanus. Žmonių atsiminimai yra svarbūs, tačiau reikia akcentuoti, kad tai – subjektyvi nuomonė. Kiekvienu atveju reikėtų atlikti tyrimą, apklausiant kuo daugiau žmonių. Ko iš Biržų krašto nespėjo išvežti į tremtį, bandė pasitraukti. Buvo formuojama nuomonė, kas yra blogai, o kas gerai. Daug kas buvo nežinioje ir tik dabar iškyla į paviršių. Todėl reikia tyrimų, archyvinės medžiagos. Kita vertus, buvo nemažai suklastotos medžiagos“.
Pedagogo, istoriko Aloyzo Kvedero komentaras:
Sklaidant stalininio laikotarpio vadinamuosius “apylinkių metraščius“, vieną iš kurių surado bibliotekininkas Evaldas Timukas, krinta į akis tai, kad jie parašyti geru literatūriniu stiliumi, turinys gana emocionalus ir įtaigingas. Vargu bau, ar daugelyje Lietuvos tuometinių sovietinių valstybinių struktūrų grandyje („metraščių“ galima rasti visoje šalyje, deja, daug, rašytų 1945 – 1953 metais, po Stalino mirties sunaikino patys sovietų pareigūnai) galėjo atsirasti toks didelis skaičius „metraštininkų“ gerai valdančių plunksną. Be abejo, sovietinė valdžia didelį dėmesį skyrė propagandai, todėl stengėsi į kiekvieną rajoną atsiųsti žmonių, išmanančių bent šiek tiek publicistiką ar bent turinčius literatūrinius pagrindus. Minimu laikotarpiu Biržų rajono laikraščio „Biržiečių tarybinis žodis“ redaktoriumi dirbo Stasys Kriaučiūnas, kūręs straipsnius apie Stalino gerovę bei baisią buržuazinės Lietuvos praeitį.
E. Timuko surastas „metraštis“ šiaip jau neturėjo išvysti dienos šviesos, bet gal tai bus paminklas sovietinės propagandos melui, kurį kartais sunku paneigti, tačiau kas netiesa patyrusiai istoriko akiai iš karto matoma. „Metraštyje“ minimas kunigas Titas Vinkšnelis (1904 – 1982), padaromas „banditų gaujos“ vadu, nors jo tardymo protokoluose bei karinio tribunolo 1946.10.12 byloje ir nuosprendyje apie tai neužsimenama. Karinis tribunolas T. Vinkšneliui skyrė 10 metų lagerio už ryšius su antisovietiniais elementais, pagalbą partizanams, na ir, aišku, už antisovietinių minčių skleidimą pamaldų metu. 10 metų lagerio tada buvo vadinama „vaikišku“ nuosprendžiu. Reikia paminėti, kad beveik tuo pačiu metu vienas Latvijos partizanų vadų katalikų kunigas Antonas Juchnevičius nuteistas mirties bausme, nors nebuvo įrodyta, kad turėjo ginklą. Tad „gaujos vado“ T. Vinkšnelio karinis tribunolas tikrai nebūtų pasigailėjęs, tačiau Lietuvos kunigai buvo siunčiami į pačius baisiausius lagerius, iš kurių ne visi sugebėdavo išeiti gyvi. T. Vinkšnelis, kaip ir mano anksčiau aprašytas kun. Mykolas Stonys kalėjo Kolymos lagerių sistemoje „Berlag“.
Labiausiai žmonių jausmus veikia civilių žmonių žudynės. Deja, visko buvo. Tačiau minimame „metraštyje“ abejonių kelia Kaminskų šeimos sunaikinimas. Sudėjus viską „už“ ir „prieš“, viskas labai panašu į „sokolovininkų“ NKVD agentų smogikų veiklos bruožus. Dėl šio ir kitų aprašytų įvykių dar teks padirbėti mūsų krašto istorikams, iš naujo peržvelgiant mūsų didvyriško tautos laikotarpio istorijos puslapius. Tačiau nebesinorėtų, kad būtų sukeltos emocijos ir vėl pradėta ieškoti kas išdavė, kas įskundė ir ką už tai vieni ar kiti pastatė prie sienos. Man asmeniškai tokie „metraščiai“ yra sovietinės brutalios propagandos atmieštos trupučiu tiesos rašiniai, tačiau juos reikia nagrinėti, kad suprastume kokia mūsų tauta ir visuomenė buvo tada ir kokia yra dabar.