Kasdienybės skuboje labiausiai pamirštamos mūsų Mamos. Visada atleidžiančios. Vėl ir vėl gaudančios trupinius trumpų susitikimų. Pamirštame, kad ir jos buvo jaunos. Jos taip pat sukosi darbų verpetuose. Kokios jos buvo?
Elžbieta – vardas, kaip karalienės, gyvenimas kaip bitelės
Mildai Elžbietai eina 88 metai. Dukra Danguolė Grecijonienė pasakoja apie savo Mamą:
„Nors vardas kaip karalienės, bet visą gyvenimą buvo tokia vargo bitelė. Dirbo, plušo, laikė namų visus keturis kampus. Užaugino keturias dukras. Tėvelis buvo nelabai doras vyras, tai išeidamas į darbą, būdavo kaip brigadininkas, prisakys aibę darbų, o pats – kepurę ant galvos ir per duris”.
Danguolės tėvams ėmus miestelyje statytis namą, pamatams akmenis nešė iš Nemunėlio upės. Gimdyti už mėnesio, o mama tempia visą dieną akmenis į stačią upės krantą. Kad greit gimdymas, niekam nė motais. Sakydavo, kad nėštumas – ne liga. Ir moterys dirbdavo iki paskutinio gimdymo momento. Taip ir trūkį mama gavo, randas per visą pilvą. Prie namų pasisodino 60 obelų sodą. Už obelaičių prigijimą vėl atsakinga Milda Elžbieta. Ir vėl visam sodui tempia kibirais vandenį iš upės. Labai darbšti mamytė. Taip visą gyvenimą.
Dabar su viena ausyte nelabai girdi. Gal pakenkė tai, kad pačioje pradžioje kolūkyje elektrą gamindavo su vikšriniu traktoriumi. Nežinau kaip, bet mama nuo 3 valandos ryto turėdavo nueiti į kolūkio sandėlį, užkurti tą traktorių ir taip baisiame ūžesyje tekdavo būti iki 12 valandos nakties.
Saviveikloje nedalyvavo, nes tėvelis neleido, užtat labai mėgo skaityti knygas. Tik ne apie meilę. O tokias psichologines, biografines apie žymius žmones. Knygas ir dabar dar skaito! Ir kryžiažodžius sprendžia…
Danguolė prisimena: „Labai gražiai piešdavo, paveikslus tapydavo. A.a. V. Briedienė, Nemunėlio Radviliškio miestelio tautodailininkė, buvo prikalbinusi mamytę įsitraukti į liaudies menininkų būrio veiklą. Keletą sykių parodose dalyvavo… Dar vieną turėjo hobį, tai nenumaldomą troškimą keliauti. Kolūkiniais laikais galėjai keliauti, tik noro turėk! Tai ir Vidurinėje Azijoje buvo, ir Leningrade. Kur ji tik nebuvo! Man ekskursijose labiau rūpėdavo parduotuvės, o mamytei – ne, jai svarbiausia žymias vietas aplankyti. Ir dabar dar pasvajoja: „O jei aš galėčiau keliauti…“
Niekada nesiskundė sunkiu gyvenimu
Taip apie savo Mamytę Olgą atsiliepia Valerija Kubiliūnienė:
„Man visąlaik ji atrodė kitokia, nei visos kitos mamos. Mėgdavo gražiai atrodyti. Nors kukliai gyveno, bet stengdavosi vieną kitą suknelę per metus pasisiūti. O plaukai – juodi it anglis! Gimusi 1911 metais… Dabar sueitų 110 metų, o mirė nesulaukusi 81-erių metų. Labai staiga ir netikėtai: ėjo per kiemą ir nugriuvo. Taip čigonė buvo išbūrusi. Tad mamytė baisiai nenorėjo 80-čio. Labai mėgo skaityti knygas, tik ne visada turėjo laiko. Šiam pomėgiui daugiau laiko atsirado vaikams užaugus ir išplasnojus iš gimtų namų.
Mano pačios vaikystė prabėgo Sibire. Išvežė keturių metukų. Sibire lietuviškų knygų nelabai buvo, bet turėjome knygelę “Antilopė”. Tai vis prašydavom paskaityti apie antilopę.
Mama Plepytė – Puodžiūnienė. Prieš karą turėjo malūną, bet karo metu jis degė. Iki trėmimų mamytės gyvenimas buvo sunkus. Pagimdė septynis vaikus. Vienas vaikelis nukrito nuo „skadų“ (laiptų). Tikriausiai susitrenkė smarkiai galvytę. Gal kraujas išsiliejo į smegenis? Bet kas tais laikais vežios pas daktarus, ar kviesis į namus dėl tokio reikalo? Tai po penkių dienų pirmagimis mirė.
Šeimą su šešiais vaikais išvežė Sibiran iš Lukiškio kaimo su priešpaskutiniu vežimu. Po šio vežimo dar buvo vienas ir trėmimai baigėsi.
Sibire gyvenom penkerius su puse metų. Stalinui mirus, tremtinius amnestavo. Tada ir sugrįžom į Lietuvą. Trobesius dar suradom, nes juose, mus išvežus, apsigyveno pusbrolis. Tik viename trobos gale susivaręs laikė gyvulius, tai tas namo galas ne kaip atrodė. Aišku, pusbrolis nelabai atrodė patenkintas, kad mes grįžom. Juk viena šeima, tai viena. O čia dar su viena šeima reikės gyvenamu plotu dalintis…
Taigi kolūkis apsigyventi leido, bet nors tai buvo Puodžiūnų sodyba, tačiau ją iš kolūkio reikėjo atpirkti. Kaip keista: pats pasistatei, susilipdei lizdą. Iš jo plėšte išplėšė, kaip stovi, išvežė į nežinią, o kai leidžia grįžti, tai pasirodo, kad buvęs nuosavas namas jau nebe tavo. Be galo skaudūs dalykai…
Stebiuosi, kad per visą gyvenimą niekada negirdėjau mamytės skundžiantis sunkiu gyvenimu. Niekad niekad! Ir aš tuo labai didžiuodavausi. Pakiemiais vaikščioti ir tuščiai šnekėti mamytė taip pat nemėgo…
Sibire tai pasiųsdavo mus, vaikus, pas kaimynus rusus kai ko pasiskolinti. Mes verkšlenam kaip paprašyti? Mama sako: sakyk – utiug!“ (liet. Lygintuvas).
Besimokant mokykloje, nelabai sekėsi rašyti rašinius, tai vis prašydavau mamytės, kad ši parašytų. Tačiau mamytė buvo reikli: Ne! Tau reikia ir tu turi rašyti. Aišku, širdelė atsileisdavo ir keletą minčių pamėtėdavo. Arba piešimas. Mamytė labai gražiai mokėjo piešti. O čia aš parbėgus iš mokyklos klausiu mamos:“Mamyt, kaip man nupiešti žiemą?“ Mama pataria: „Na, piešk roges, arklį…“ „Mamyt, tai kad aš arklio nupiešt nemoku…“ – graudendavausi. O mamytė labai gražiai arklius piešdavo, tai nupiešė ir arklį, ir roges…
Į balius vaikų nesivesdavo, o jei nusivesdavo, tai vaikams prie stalo su visais sėstis nebuvo galima. Mamytė mokė, kad jei kažko nori nuo stalo pasiimti, tai negalima imti pačių gražiausiai atrodančių, o imti tik prastesnius. Tai man šis įprotis išliko iki šių dienų. Pradedu nuo negražiausiai atrodančio (margutis ar patiekalas), o gražiausias atitenka kažkam kitam…
Lupti gavau tik vieną kartą ir aišku, kad buvo už ką. Reikėjo. Mat gyvenant Sibire, žaidžiau „gryčioje“: ridenau kažkokį metalinį ratelį. Mama bara, kad neridenčiau, nes šalia sustatyti stiklainiai su įvairiomis miško uogų uogienėmis, bet aš neklausiau. Aišku, kad ridenu ir sudaužau. Ir, aišku, kad gaunu lupti. Juk gražiuoju nepaklausiau! Pati kalta.
Užtat mamytė mokėjo siūti! Sibire rūbelių nusipirkti nebuvo kur, tai mamytė iš flanelinės medžiagos suknytes, naktinukus pasiūdavo.
Prieš išeinant į mokyklą, mamytė būtinai išvirdavo pusryčius, kad vaikai spėtų pavalgyti, nors pačiai anksti tekdavo keltis, apeiti gyvulius ir tik tada pulti prie puodų. Bet visada ant stalo garuodavo karšti pusryčiai. O šventėms krosnyje kepdavo didelį pyragą, tokį raguolį.
Vyresnis brolis kuriam laikui dar buvo pasilikęs Sibire, plaukiojo Lenos upėje laivu. Į laivą turėjo pasiėmęs mažą meškiuką. Kartą atskriejo į Lietuvą iš brolio laiškas, kurio gale gale buvo prierašas: „Baigiu laišką, nes meškiukas išliejo rašalą…“
Radviliškiečiai apie mamas
Imantas: „Mano mama gera, rūpestinga. Jei mokykloje gaudavau blogesnį pažymį ar pastabą, tai pirmiausia parodydavau mamai, nei tėčiui. Tėtis buvo griežtesnis.“
Svetlana: „Mama mūsų nekontroliavo, nepamokslavo. Suaugusi mamos paklausiau, kaip šitaip betarpiškai mumis pasitikėdavo? Mama atsakė: „Aš žinojau, kad jūs esate protingi“.
Rimvydas: „Mamai Reginai svarbiausia gyvenime buvo sąžiningai atlikti jai pavestus darbus.“
Rimvyda: „Mama – tai visas pasaulis vaikystėje ir gairės visam gyvenimui… Mama ypatingai gražiai sekdavo pasakas: su intonacija, net vaidybą pasitelkdavo.“
Tytuvėnų ilgaamžė