Paukščių lesyklose beveik nelikę
Čia šilta ir jauku, žiemai praleisti – labai patogi vieta. Pavasarį, kol nebuvo pagrindinių nuomininkų čiurlių, išsiperėjo zylučių pora. Kažin ar čia vienas iš šeimynos – maniškiai gali būti kažkur piečiau, pas mus atskrenda šiauriečiai žiemoti.
Arbata išgerta, šiltai apsirengta – kaip ne kaip, 22 laipsniai šalčio, ir į kelią. Laukia miškai, o ten – stambiųjų paukščių lizdų paieška. Praeinu pro lesyklas, kaimynės jas tvarkingai prižiūri, mano – tik burbulas kabo, o ir tas kažkodėl jau savaitę nebaigtas lesti. Nieko keisto – paukščių praktiškai neliko lesyklose.
Nebeliko medžių paukščių lizdams
Klausimų sulaukiu daug – ne tik žodžiu, bet ir internete – kodėl neliko paukščių lesyklose? Atsakymas – kad apsisaugotų nuo šalčių, nes zylė per naktį praranda iki 15 procentų savo riebalų masės, kad palaikytų šilumą. Šito, greičiausiai, norėtume išmokti ne vienas – nereikėtų ir dietų. Todėl, kad per daug nenusimestų svorio, jos iškeliauja ten, kur šilčiau.
Iškeliauju ir aš – visi keliukai nuvalyti, tad privažiuosiu visur, kur reikia. Šalikelėse, prieš kylančią saulę, pirmuosius šiltesnius spindulius gaudo varniniai paukščiai – pasipūtę tupi ant sustumtų sniego volų. Sniego danga vietomis siekia iki kelių, klampoti sunku, o ir į daugelį miškelių eiti nereikia – viskas matosi nuo kelio: iškirsta.
Kur ten suopių ar erelių lizdams būti – tinka tik mažiesiems giesmininkams, pavasarį sukti lizdus pats tas. Mažiukams rojus, o didžiųjų gaila – miškai išguldomi, o paukščiai, netgi ES svarbos ir griežtos apsaugos, nebeturi kur sukti lizdų. Na, yra kaip yra – tokia jau mūsų šalies politika.
Kurapkų taip ir nepastebėjau
Tad grožiuosi tuo, kas dar likę. O likę dar yra – kad ir stirnos. Joms tokie krūmynai pats tas, tad laukuose jų tikrai nemažai. Veikti jos turi ką: sniego daug, bet jis purus, kasti tinkamas, o po juo – ir skanių rapsų pilna. Prakasa sniegą, paėda, o po to ten pat ir pakrinta pasnausti prieš saulutę, nes ji jau šildo šonus. Stirnų prakastose duobutėse maisto randa ir paukščiai – savotiškas bendradarbiavimas.
Pravažiuoju varninių paukščių būrius, karveliai iš duobučių pakyla. Rūšių gausa nepasižymi žieminiai laukai – deja, juose nė vienos kurapkos. Tokių mielų lietuviško kraštovaizdžio „vištyčių“ likę labai mažai, greičiausiai jos išnyks iš mūsų laukų. Kažkada prie Biržų stebėjau ne vieną kurapkų būrį, bet dabar, išvažinėjęs Biržų, Panevėžio ir Šiaulių rajonus, nesutikau nė vienos. Nors žiemos buvo šiltos, maisto pakako, bet neliko vietų, kur galėtų perėti – jos natūralių pievų paukščiai, o pastarųjų mūsų krašte beveik neliko.
Reikia tik maisto ir prisiglausti
Kiek mačiau, laukiniai gyvūnai su tokia žiema tvarkosi puikiai – stirnos maisto ir kur pagulėti dar randa, paukščiai, kurie likę, maisto prasimano. Silpnesni, aišku, pavasario nesulauks, bet gamtoje taip yra – kas neišgyvena, tampa maistu kitiems, o jiems irgi reikia sulaukti pavasario, tad viskas natūralu.
Smagu buvo stebėti varninių, žvirblinių ir antinių „lesyklas“ prie Panevėžio. Ūkininkas laukuose ir prie fermos supylęs didžiules krūvas išvalų, likusių po grūdų valymo. Va čia tai paukščių rojus – šimtai geltonųjų startų, žvirblių, varninių paukščių, netgi gerai mums pažįstamų didžiųjų ančių būrys. Tokios lesyklos labai padeda išgyventi paukščiams – ne tik grūdlesiams, bet ir plėšriesiems, nes tokiose vietose gausu pelinių graužikų, o juos medžioja suopiai ir pelėdiniai paukščiai.
Taigi dauguma paukštukų ir gyvūnų išgyvens šią žiemą – svarbu, kad turėtų maisto ir kur prisiglausti nakčiai.
E. Duderio nuotr.
E. Duderio nuotr.
E. Duderio nuotr.