Jau nebe vasaros laikas, bet kažkodėl nubundu ketvirtą ryto. Į mišką dar ankstoka, galima ramiai išsivirti arbatos ir neskubant pasimėgauti jos šiluma – teks pašalti laukuose bei miškuose. Kol verdu arbatą, man virš galvos tyliai krebžda nuomininkas zyliukas. Jis iki devintos ryto niekur neskris, o ir skristi toli nereikia – tik už kampo prie lesyklos ir vėl atgal, į mano virtuvę.
Paukščių lesyklose beveik nelikę
Čia šilta ir jauku, žiemai praleisti – labai patogi vieta. Pavasarį, kol nebuvo pagrindinių nuomininkų čiurlių, išsiperėjo zylučių pora. Kažin ar čia vienas iš šeimynos – maniškiai gali būti kažkur piečiau, pas mus atskrenda šiauriečiai žiemoti.
Arbata išgerta, šiltai apsirengta – kaip ne kaip, 22 laipsniai šalčio, ir į kelią. Laukia miškai, o ten – stambiųjų paukščių lizdų paieška. Praeinu pro lesyklas, kaimynės jas tvarkingai prižiūri, mano – tik burbulas kabo, o ir tas kažkodėl jau savaitę nebaigtas lesti. Nieko keisto – paukščių praktiškai neliko lesyklose.
🔒 Visą publikaciją skaitykite popieriniame arba PDF laikraštyje
Užsakyti galite čia:
Laikraščio užsakymas ↗Kviečiame skaityti laikraščio PDF versiją:
Skaityti PDF archyvą ↗Pilną straipsnį svetainėje galėsite perskaityti po 145 d.