
Naujausios
Mokytoja ekspertė... Rajone tokių nedaug, turbūt jiems suskaičiuoti užtektų rankų pirštų. Ką Tau reiškia šis vardas?
Tai įpareigoja. Kartelė pakelta aukštai ir kelio atgal nėra. Reikės išlaikyti pasiektą lygį, rengti respublikinio lygio seminarus, konkursus, plenerus...
Siekti šio vardo paskatino gimnazijos vadovai. Nebuvo paprasta, nors darbo patirtis daugiau nei trisdešimt metų.
„Saulės“ gimnazijoje dirbi jau dvidešimt metų... Ką manai apie mokyklą, mokinius, mokymą ir mokymąsi?
Mokykla yra vaikai. Tačiau, jei jaunus žmones pakviestume į gimnazijos pastatą, jo dar negalėtume vadinti mokykla. Reikia mokytojo. Ne reikalaujančio visažinio, o vyresnio draugo.
Man ne gėda prašyti mokinių pagalbos, patarimo. Jie yra supratingi, tolerantiški ir labai žingeidūs. Vaikai yra geri. Tik nereikia iš jų per daug reikalauti.
Tėvai kartais svajoja, jog sūnus ar dukra taps šokėju, gydytoju ar dar kuo nors. Stop! Kokiu gydytoju gali būti žmogus, kuris bijo kraujo?
Vaikai drąsėja, darosi vis protingesni, su jais kartu galima ieškoti sudėtingiausių problemų sprendimo būdų. Aš juos raginu sakyti nors ir jiems atrodytų pačią didžiausią nesąmonę, nes joje visada bus dalis sąmonės.
Ar visi moksleiviai gali išmokti piešti?
Nėra nemokančių piešti vaikų. Gali būti tik tingintys ir nenorintys. Sakau: „Jei tau vieną kartą nepasisekė, tai nieko nereiškia“. Prašau nepavykusių darbų neišmesti, o juos taisyti. Visada galima pasiekti gerų rezultatų, tik reikia tikėti savimi. Svarbiausia yra pats darbo procesas.
Džiaugiuosi, kad daug gimnazijos trečiokų renkasi dailę. Vasarą net dvylika abiturientų laikė šio dalyko mokyklinį egzaminą. Džiaugiuosi savo mokiniais, dalyvaujančiais respublikinėse parodose, studijuojančiais dailės mokslus.
Ko reikia mokytojui, kad jam sektųsi?
Dirbdamas mokykloje negali pasenti ne vaizdeliu, o smegenimis. Privalai nuolat atsinaujinti.
Ir dar – kuo mažiau šnekų ir daugiau veiksmo. Stengiuosi, kad namų darbų nebūtų...
Vaikystėje turėjote gerą dailės mokytoją...
Taip. Medeikių vidurinėje mokykloje, kurią baigiau 1984 metais, dailę dėstė mokytoja ekspertė Monika Čalkauskaitė. Ne vienas jos mokinys baigė Dailės akademiją. Visada būdavo pulkas norinčių lankyti jos dėstomo dalyko užsiėmimus. Mokytojos Monikos būrelį pradėjau lankyti nuo šešerių metų. Ji mokėdavo pritraukti vaikus. Mes piešdavom, siūdavom lėles, lipdydavom iš molio, ausdavom kilimus, siuvinėdavom, užsiimdavom grafika, megzdavom, kepdavom pyragus. Prisimenu, kaip keliaudavom prie Medeikių pilkapio ir piešdavom, leisdavom aitvarus, kepdavom bulves.
Monika niekada nepiešdavo už vaiką, bet jos tikėjimas mokiniu būdavo toks didelis, kad nepastebimai persiduodavo jaunam žmogui. Jis patikėdavo savimi, savo galimybėmis.
Kai man suteikė mokytojos-ekspertės vardą, pirmiausiai aplankiau savo mokytojos Monikos kapą Saločių miestelio kapinaitėse.
Medeikiuose sutikai ir daugiau puikių mokytojų...
Be proto mylėjau savo pirmąją mokytoją Valentiną Prušinskienę. Ji buvo reikli ir teisinga.
O kur dar mūsų auklėtoja, lituanistė Genė Gegevičienė? Su ja kartu statėm spektaklius, keliavom.
Medeikiai saugo visas mokytojos Daivos vaikystės bei jaunystės paslaptis...
Medeikiai – pasaulio pradžia, gimtasis kaimas, artimiausi žmonės, mokykla, sulaukusi šimtmečio jubiliejaus, klasės draugai, sodelis prie pieninės, akmeninis malūnas (na ir kas, kad be sparnų).
Medeikiai tai ir auklė Marytė, su kuria, lankydamos kitas močiutes, „plaukdavom“ per kaimą. Medeikiai – mano ant kiemo keptos „bandelės“ iš krosnies anglių ir purvynės bei Medeikių ambulatorija, kur felčere dirbo mama Otilė Tuomelienė. Beje, ji mėgo piešti, siuvinėdavo, megzdavo. Medeikiai buvo didelis, judrus ir jaunatviškas kaimas.
Būta juk ir jaunatviškų protestų...
Sovietmečiu, 1984 metais, visi klasiokai sutarėm, jog turim paminėti Vasario 16-ąją. Pažadėjom vieni kitiems, jog tą dieną negausim nė vienos pastabos. Į mokyklą nuėjom pasipuošę – vaikinai apsirengė kostiumus, užsirišo kaklaraiščius. Mergaitės uniformines sukneles pasipuošė naujomis apykaklaitėmis. Pamenu, mano buvo apnerta geltonu, raudonu, žaliu siūlu. Pastabų negavom.
Stodama į Dailės akademiją svajojai apie darbą mokykloje?
Ne. Kai įstojau į Dailės akademiją, su keramikos specialybės, kurią pasirinkau, draugėmis svarstydavom, ką veiksim baigę mokslus. Kartą pasakiau, jog niekada gyvenime nedirbsiu mokykloje – juk mačiau, kiek daug dirbo Monika Čalkauskaitė. Tai išgirdusi grupiokė, Nomeda Marčėnaitė ištarė: „Tavęs niekur kitur neįsivaizduoju, kaip tik mokykloje su mažais vaikais“. Sakiau jai, jog tai nesąmonė.
Besimokydama dirbau A. Gudyno restauravimo centre, keramikos skyriuje. Baigusi studijas, grįžau į Biržus, darbavausi „Sėlos“ muziejuje dailininke-restauratore. Bet tuometinis vaikų muzikos mokyklos direktorius Sigitas Liaugminas sugalvojo įsteigti dailės skyrių ir mane pakvietė dirbti. Patiko. Toks pasirinkimas patiko ir mano mokytojai Monikai... Netrukus pradėjau dėstyti dailę Jaunimo mokykloje ir... gimnazijoje.
Kaip ilsiesi?
Geriausias poilsis yra darbas (juokiasi)... Bet taip būti negali! Grįžusi iš mokyklos, su niekuo nenoriu kalbėtis kokias tris valandas.
Kaip ilsiuosi? Įsijungiu serialą, kurio nežiūriu. Pasiimu mezginį. Mėgstu kurti papuošalus ar dekoracijas vestuvėms bei krikštynoms. Važiuoju į kaimą (Zastaučius – mamytės gimtinę). Keliauju prie jūros. Jei nori pabūti vienas, įsimaišyk į minią...
Tavo mylimiausia knyga? (mano tradicinis klausimas)
Dvi knygos. Branislavo Našičiaus „Biografija baigiasi vedybomis“ ir ... šmaikščioji Martis Larnis „Gražioji kiaulininkė“.
Gal norėtum ko palinkėti savo mokiniams, jų tėvams, mokytojams?
Kantrybės. Visiems kantrybės. Ir susiklausymo. Pirmiausiai reikia išgirsti. Tėvams vaikus, vaikams tėvus. Turi būti ne monologas, o dialogas.
Ačiū už pokalbį. Gražios rugsėjo antrosios, kūrybingų metų!