Mokytoja Daiva Zalogienė: „Mokykla – tai nuolatinis atsinaujinimas“

Mo­ky­to­ja eks­per­tė... Ra­jo­ne to­kių ne­daug, tur­būt jiems su­skai­čiuo­ti už­tek­tų ran­kų pirš­tų. Ką Tau reiš­kia šis var­das?

Tai įpa­rei­go­ja. Kar­te­lė pa­kel­ta aukš­tai ir ke­lio at­gal nė­ra. Rei­kės iš­lai­ky­ti pa­siek­tą ly­gį, reng­ti res­pub­li­ki­nio ly­gio se­mi­na­rus, kon­kur­sus, ple­ne­rus...

Siek­ti šio var­do pa­ska­ti­no gim­na­zi­jos va­do­vai. Ne­bu­vo pa­pras­ta, nors dar­bo pa­tir­tis dau­giau nei tris­de­šimt me­tų.

„Sau­lės“ gim­na­zi­jo­je dir­bi jau dvi­de­šimt me­tų... Ką ma­nai apie mo­kyk­lą, mo­ki­nius, mo­ky­mą ir mo­ky­mą­si?

Mo­kyk­la yra vai­kai. Ta­čiau, jei jau­nus žmo­nes pa­kvies­tu­me į gim­na­zi­jos pa­sta­tą, jo dar ne­ga­lė­tu­me va­din­ti mo­kyk­la. Rei­kia mo­ky­to­jo. Ne rei­ka­lau­jan­čio vi­sa­ži­nio, o vy­res­nio drau­go.

Man ne gė­da pra­šy­ti mo­ki­nių pa­gal­bos, pa­ta­ri­mo. Jie yra su­pra­tin­gi, to­le­ran­tiš­ki ir la­bai žin­gei­dūs. Vai­kai yra ge­ri. Tik ne­rei­kia iš jų per daug rei­ka­lau­ti.

Tė­vai kar­tais sva­jo­ja, jog sū­nus ar duk­ra taps šo­kė­ju, gy­dy­to­ju ar dar kuo nors. Stop! Ko­kiu gy­dy­to­ju ga­li bū­ti žmo­gus, ku­ris bi­jo krau­jo?

Vai­kai drą­sė­ja, da­ro­si vis pro­tin­ges­ni, su jais kar­tu ga­li­ma ieš­ko­ti su­dė­tin­giau­sių pro­ble­mų spren­di­mo bū­dų. Aš juos ra­gi­nu sa­ky­ti nors ir jiems at­ro­dy­tų pa­čią di­džiau­sią ne­są­mo­nę, nes jo­je vi­sa­da bus da­lis są­mo­nės.

Ar vi­si moks­lei­viai ga­li iš­mok­ti pieš­ti?

Nė­ra ne­mo­kan­čių pieš­ti vai­kų. Ga­li bū­ti tik tin­gin­tys ir ne­no­rin­tys. Sa­kau: „Jei tau vie­ną kar­tą ne­pa­si­se­kė, tai nie­ko ne­reiš­kia“. Pra­šau ne­pa­vy­ku­sių dar­bų neiš­mes­ti, o juos tai­sy­ti. Vi­sa­da ga­li­ma pa­siek­ti ge­rų re­zul­ta­tų, tik rei­kia ti­kė­ti sa­vi­mi. Svar­biau­sia yra pa­ts dar­bo pro­ce­sas.

Džiau­giuo­si, kad daug gim­na­zi­jos tre­čio­kų ren­ka­si dai­lę. Va­sa­rą net dvy­li­ka abi­tu­rien­tų lai­kė šio da­ly­ko mo­kyk­li­nį eg­za­mi­ną. Džiau­giuo­si sa­vo mo­ki­niais, da­ly­vau­jan­čiais res­pub­li­ki­nė­se pa­ro­do­se, stu­di­juo­jan­čiais dai­lės moks­lus.

Ko rei­kia mo­ky­to­jui, kad jam sek­tų­si?

Dirb­da­mas mo­kyk­lo­je ne­ga­li pa­sen­ti ne vaiz­de­liu, o sme­ge­ni­mis. Pri­va­lai nuo­lat at­si­nau­jin­ti.

Ir dar – kuo ma­žiau šne­kų ir dau­giau veiks­mo. Sten­giuo­si, kad na­mų dar­bų ne­bū­tų...

Vai­kys­tė­je tu­rė­jo­te ge­rą dai­lės mo­ky­to­ją...

Taip. Me­dei­kių vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je, ku­rią bai­giau 1984 me­tais, dai­lę dės­tė mo­ky­to­ja eks­per­tė Mo­ni­ka Čal­kaus­kai­tė. Ne vie­nas jos mo­ki­nys bai­gė Dai­lės aka­de­mi­ją. Vi­sa­da bū­da­vo pul­kas no­rin­čių lan­ky­ti jos dės­to­mo da­ly­ko už­siė­mi­mus. Mo­ky­to­jos Mo­ni­kos bū­re­lį pra­dė­jau lan­ky­ti nuo še­še­rių me­tų. Ji mo­kė­da­vo pri­trauk­ti vai­kus. Mes pieš­da­vom, siū­da­vom lė­les, lip­dy­da­vom iš mo­lio, aus­da­vom ki­li­mus, siu­vi­nė­da­vom, už­siim­da­vom gra­fi­ka, megz­da­vom, kep­da­vom py­ra­gus. Pri­si­me­nu, kaip ke­liau­da­vom prie Me­dei­kių pil­ka­pio ir pieš­da­vom, leis­da­vom ait­va­rus, kep­da­vom bul­ves.

Mo­ni­ka nie­ka­da ne­pieš­da­vo už vai­ką, bet jos ti­kė­ji­mas mo­ki­niu bū­da­vo toks di­de­lis, kad ne­pas­te­bi­mai per­si­duo­da­vo jau­nam žmo­gui. Jis pa­ti­kė­da­vo sa­vi­mi, sa­vo ga­li­my­bė­mis.

Kai man su­tei­kė mo­ky­to­jos-eks­per­tės var­dą, pir­miau­siai ap­lan­kiau sa­vo mo­ky­to­jos Mo­ni­kos ka­pą Sa­lo­čių mies­te­lio ka­pi­nai­tė­se.

Me­dei­kiuo­se su­ti­kai ir dau­giau pui­kių mo­ky­to­jų...

Be pro­to my­lė­jau sa­vo pir­mą­ją mo­ky­to­ją Va­len­ti­ną Pru­šins­kie­nę. Ji bu­vo reik­li ir tei­sin­ga.

O kur dar mū­sų auk­lė­to­ja, li­tua­nis­tė Ge­nė Ge­ge­vi­čie­nė? Su ja kar­tu sta­tėm spek­tak­lius, ke­lia­vom.

Me­dei­kiai sau­go vi­sas mo­ky­to­jos Dai­vos vai­kys­tės bei jau­nys­tės pa­slap­tis...

Me­dei­kiai – pa­sau­lio pra­džia, gim­ta­sis kai­mas, ar­ti­miau­si žmo­nės, mo­kyk­la, su­lau­ku­si šimt­me­čio ju­bi­lie­jaus, kla­sės drau­gai, so­de­lis prie pie­ni­nės, ak­me­ni­nis ma­lū­nas (na ir kas, kad be spar­nų).

Me­dei­kiai tai ir auk­lė Ma­ry­tė, su ku­ria, lan­ky­da­mos ki­tas mo­čiu­tes, „plauk­da­vom“ per kai­mą. Me­dei­kiai – ma­no ant kie­mo kep­tos „ban­de­lės“ iš kros­nies ang­lių ir pur­vy­nės bei Me­dei­kių am­bu­la­to­ri­ja, kur fel­če­re dir­bo ma­ma Oti­lė Tuo­me­lie­nė. Be­je, ji mė­go pieš­ti, siu­vi­nė­da­vo, megz­da­vo. Me­dei­kiai bu­vo di­de­lis, jud­rus ir jau­nat­viš­kas kai­mas.

Bū­ta juk ir jau­nat­viš­kų pro­tes­tų...

So­viet­me­čiu, 1984 me­tais, vi­si kla­sio­kai su­ta­rėm, jog tu­rim pa­mi­nė­ti Va­sa­rio 16-ąją. Pa­ža­dė­jom vie­ni ki­tiems, jog tą die­ną ne­gau­sim nė vie­nos pa­sta­bos. Į mo­kyk­lą nuė­jom pa­si­puo­šę – vai­ki­nai ap­si­ren­gė kos­tiu­mus, už­si­ri­šo kak­la­raiš­čius. Mer­gai­tės uni­for­mi­nes su­kne­les pa­si­puo­šė nau­jo­mis apy­kak­lai­tė­mis. Pa­me­nu, ma­no bu­vo ap­ner­ta gel­to­nu, rau­do­nu, ža­liu siū­lu. Pas­ta­bų ne­ga­vom.

Sto­da­ma į Dai­lės aka­de­mi­ją sva­jo­jai apie dar­bą mo­kyk­lo­je?

Ne. Kai įsto­jau į Dai­lės aka­de­mi­ją, su ke­ra­mi­kos spe­cia­ly­bės, ku­rią pa­si­rin­kau, drau­gė­mis svars­ty­da­vom, ką veik­sim bai­gę moks­lus. Kar­tą pa­sa­kiau, jog nie­ka­da gy­ve­ni­me ne­dirb­siu mo­kyk­lo­je – juk ma­čiau, kiek daug dir­bo Mo­ni­ka Čal­kaus­kai­tė. Tai iš­gir­du­si gru­pio­kė, No­me­da Mar­čė­nai­tė iš­ta­rė: „Ta­vęs nie­kur ki­tur neį­si­vaiz­duo­ju, kaip tik mo­kyk­lo­je su ma­žais vai­kais“. Sa­kiau jai, jog tai ne­są­mo­nė.

Be­si­mo­ky­da­ma dir­bau A. Gu­dy­no res­tau­ra­vi­mo cent­re, ke­ra­mi­kos sky­riu­je. Bai­gu­si stu­di­jas, grį­žau į Bir­žus, dar­ba­vau­si „Sė­los“ mu­zie­ju­je dai­li­nin­ke-res­tau­ra­to­re. Bet tuo­me­ti­nis vai­kų mu­zi­kos mo­kyk­los di­rek­to­rius Si­gi­tas Liaug­mi­nas su­gal­vo­jo įsteig­ti dai­lės sky­rių ir ma­ne pa­kvie­tė dirb­ti. Pa­ti­ko. Toks pa­si­rin­ki­mas pa­ti­ko ir ma­no mo­ky­to­jai Mo­ni­kai... Net­ru­kus pra­dė­jau dės­ty­ti dai­lę Jau­ni­mo mo­kyk­lo­je ir... gim­na­zi­jo­je.

Kaip il­sie­si?

Ge­riau­sias poil­sis yra dar­bas (juo­kia­si)... Bet taip bū­ti ne­ga­li! Grį­žu­si iš mo­kyk­los, su nie­kuo ne­no­riu kal­bė­tis ko­kias tris va­lan­das.

Kaip il­siuo­si? Įsi­jun­giu se­ria­lą, ku­rio ne­žiū­riu. Pa­sii­mu mez­gi­nį. Mėgs­tu kur­ti pa­puo­ša­lus ar de­ko­ra­ci­jas ves­tu­vėms bei krikš­ty­noms. Va­žiuo­ju į kai­mą (Zas­tau­čius – ma­my­tės gim­ti­nę). Ke­liau­ju prie jū­ros. Jei no­ri pa­bū­ti vie­nas, įsi­mai­šyk į mi­nią...

Ta­vo my­li­miau­sia kny­ga? (ma­no tra­di­ci­nis klau­si­mas)

Dvi kny­gos. Bra­nis­la­vo Na­ši­čiaus „Biog­ra­fi­ja bai­gia­si ve­dy­bo­mis“ ir ... šmaikš­čio­ji Mar­tis Lar­nis „Gra­žio­ji kiau­li­nin­kė“.

Gal no­rė­tum ko pa­lin­kė­ti sa­vo mo­ki­niams, jų tė­vams, mo­ky­to­jams?

Kant­ry­bės. Vi­siems kant­ry­bės. Ir su­si­klau­sy­mo. Pir­miau­siai rei­kia iš­girs­ti. Tė­vams vai­kus, vai­kams tė­vus. Tu­ri bū­ti ne mo­no­lo­gas, o dia­lo­gas.

Ačiū už po­kal­bį. Gra­žios rug­sė­jo ant­ro­sios, kū­ry­bin­gų me­tų!