Mokslo metų pradžia: biržiečio Dano Berlinsko akustinis koncertas

„Bir­žie­čių žo­dis“ lau­kian­čių­jų kon­cer­to tei­ra­vo­si, ar mo­ki­niai ir suau­gu­sie­ji lau­kia rug­sė­jo. Sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos Švie­ti­mo, kul­tū­ros ir spor­to sky­riaus vy­riau­sio­ji spe­cia­lis­tė Lo­re­ta Ba­ro­nie­nė sa­kė, jog ti­kin­ti, kad ir bu­vu­siems mo­ki­niams, ir bu­vu­siems mo­ky­to­jams Rug­sė­jo 1-oji vi­sa­da yra šven­tė, ne­svar­bu, kur bū­da­mi ją su­tin­ka.

Dau­gu­ma vy­res­nių­jų kla­sių mo­ki­nių sa­kė, kad moks­lo me­tų pra­džios vi­sai ne­lau­kia. Šyp­so­da­mie­si kal­bė­jo, jog va­sa­ros ato­sto­gos ga­lė­tų bū­ti il­ges­nės, jie pa­siil­gę ne pa­mo­kų, o il­giau ne­ma­ty­tų drau­gų. Gim­na­zis­tės tre­čio­kės Mil­da, Ro­si­ta ir Me­da bei ant­ro­kė Kor­ne­li­ja džiau­gė­si tu­ri­nin­ga va­sa­ra, joms ypač pa­ti­kęs tris die­nas Rum­šiš­kė­se vy­kęs mu­zi­kos fes­ti­va­lis „Gra­na­tos li­ve“. O moks­lo me­tų mer­gi­nos ne­lau­kia dėl dvie­jų prie­žas­čių: kad už­duo­da­ma la­bai daug na­mų dar­bų ir kad rei­kia anks­ti kel­tis. Jos juo­kė­si: „Da­bar mū­sų ry­tas 11 – 12 val.“

Ma­žie­siems bir­žie­čiams rū­pi, ka­da gi pa­ga­liau pra­si­dės pa­mo­kos. Štai Ke­liuo­čių šei­ma – tė­tis Žil­vi­nas, ma­ma In­ga ir jų sū­nus Da­nie­lius – su­tar­ti­nai tvir­ti­no, jog jie vi­si lau­kia moks­lo me­tų pra­džios. Rim­čiau­siai nu­si­tei­kęs bū­si­ma­sis pir­mo­kas Da­nie­lius sa­kė, jog ti­ki­si kuo grei­čiau iš­mok­ti ge­rai skai­čiuo­ti, ra­šy­ti. Jam bus įdo­mu su­si­tik­ti su drau­gais ir per per­trau­kas su jais pa­si­kal­bė­ti, pa­dūk­ti. Jo tė­ve­liai kal­bė­jo, jog jau­čia nos­tal­gi­ją mo­kyk­lai. Žil­vi­nas mo­kę­sis Šir­vin­to­se, o In­ga – Kaš­to­nų mo­kyk­lo­je, tik čia moks­lus te­kę nu­trauk­ti, mo­kyk­lą bai­gu­si Ang­li­jo­je.

*

Da­nas Ber­lins­kas pir­miau­sia pa­dė­ko­jo sa­lė­je su­si­rin­ku­siems bir­žie­čiams, sa­kė, kad iš Vil­niaus, kur da­bar gy­ve­na, ku­ria mu­zi­ką, mo­ko­si bū­ti pro­diu­se­riu, į Bir­žus jį trau­kia gim­tie­ji na­mai, šei­ma, drau­gai. Sos­ti­nė­je jam ypač trūks­ta gam­tos. O vie­nas svar­biau­sių ne­pa­mirš­ta­mų žmo­nių, tu­rė­ju­sių įta­ką jo pa­si­rink­tam mu­zi­ki­niam ke­liui – bu­vu­si auk­lė­to­ja „Sau­lės“ gim­na­zi­jo­je Ast­ra Kor­sa­kie­nė. Ją dai­ni­nin­kas pa­si­kvie­tė į sce­ną ir įtei­kė di­de­lę puokš­tę gė­lių. Ast­ra Kor­sa­kie­nė ir­gi ne­gai­lė­jo gra­žių žo­džių dai­ni­nin­kui. Sa­lė­je esan­tiems mo­ki­niams lin­kė­jo, kad jie siek­tų sa­vo tiks­lo, kad kiek­vie­nas sa­vo ke­ly­je su­tik­tų jį su­pran­tan­tį mo­ky­to­ją.

Da­nas dau­giau kaip va­lan­dą ne tik dai­na­vo, bet nuo­šir­džiai bend­ra­vo su pub­li­ka. Bai­gęs pro­gra­mą, D. Ber­lins­kas kvie­tė vi­sus, ku­rie no­ri su juo dar pa­si­bū­ti, kar­tu pa­dai­nuo­ti pri­ta­riant gi­ta­rai, po fil­mo atei­ti į jo tė­vų na­mus. Jis re­ko­men­da­vo pa­si­žiū­rė­ti ki­no fil­mą „Ža­lio­ji kny­ga“ apie tik­rą­sias ir am­ži­ną­sias ver­ty­bes: to­le­ran­ci­ją, drau­gys­tę pa­si­ti­kė­ji­mą.

Po kon­cer­to bu­vu­si dai­ni­nin­ko auk­lė­to­ja o da­bar vi­ce­me­rė Ast­ra Kor­sa­kie­nė „Bir­žie­čių žo­džiui“ sa­kė: „Da­nas ža­vė­jo ne tik pui­kiu vo­ka­lu bei gro­ji­mu, ne ma­žiau džiu­gi­no nuo­šir­dus ir leng­vas bend­ra­vi­mas su pub­li­ka. Jau­tė­si, kad sce­no­je la­bai mu­zi­ka­lus ir ta­len­tin­gas žmo­gus.“ Pak­laus­ta, ką jai pa­čiai, bu­vu­siai mo­ky­to­jai, reiš­kia Rug­sė­jo 1-oji, ji sa­kė: „Daug me­tų Rug­sė­jo 1-ji bu­vo nau­jo star­to die­na. Ta die­na, kai kla­sė pil­na juo­ko, įspū­džių, kal­bė­ji­mo apie pla­nus, no­rus. Die­na, kai vi­si vil­tin­gai žvel­gia į atei­tį ir pa­si­ža­da šiais moks­lo me­tais rim­tai mo­ky­tis, nors nu­jau­čia, kad va­lios ga­li pa­kak­ti tik mė­ne­siui...“