„Man labai svarbu, einant į darbą ar grįžtant, pamatyti sutiktų žmonių, ypač buvusių bendradarbių, šypsenas – pasisveikinant ar prasilenkiant... Kol taip yra, galvoju, kad einu teisingu keliu“,- sako visai Biržų rajono pedagoginei bendruomenei gerai pažįstamas žmogus – savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėja Loreta Baronienė.
Trumpai prisistatykite – kur gimėte, augote?
Gimiau ir augau gražioje ir ypatingoje, bent jau mums, to krašto žmonėms – Biržų rajono vietoje, Virškupėnų kaime, kuris už Biržų girios prisiglaudęs prie Nemunėlio, prie pat Latvijos sienos… Vieta, kuri net sovietiniu laikotarpiu liko mažiau paliesta – čia nebuvo įkurtas kolūkis, kaimas priklausė tuometiniam miškų ūkiui, todėl šio krašto gyventojai, kiek siekia mano vaikiška atmintis, gyveno laisviau: šienavo daugiau pievų, augino daugiau gyvulių, mums neteko ravėti „burokų normų“… Bet turėjom kitokios veiklos – ir man, ir broliui Rimvydui tekdavo padirbėti medelyne, vasaromis rinkdavau vaistažoles, kurias rudenį su tėveliu nuveždavome į Būginių aštuonmetę mokyklą – su drauge Diana nuolat konkuruodavome dėl pirmosios vietos, o dar ir pinigų pavykdavo užsidirbti. Tėvelis Motiejus dirbo eiguliu, tad nemokydamas mokė mylėti visa, kas gyva, o miškas prie pat namų buvo vieta ir džiaugsmui, ir liūdesiui, ir žaidimams.
Mama Palmyra, dirbusi bibliotekininke, po to auginusi mus, daug laiko skyrė namų ūkiui ir šeimai. Kaimynės prikalbinta tapo audėja tuometinėje suvenyrų įmonėje „Tulpė“. Dabar, jau galvodama apie tėvų įtaką vaikų pasiekimams, norui mokytis, pamokymą sąžiningai ir atsakingai dirbti, esu dėkinga savo tėvams (kurie, tikiu, amžinybėn išėję, dabar mūsų šeimą saugo iš ten) už gebėjimą labai paprastai ir kartu įtaigiai, per savo pavyzdį auklėti mus, už suformuotas moralines vertybes, kurios padeda apsispręsti sunkiausiomis akimirkomis.
Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com/