Lietuvos jaunuomenės auklėtojas

Kny­gos ant grin­dų

Tai bu­vo dau­giau kaip prieš ke­tu­rias­de­šimt me­tų. Žmo­nos te­ta at­ra­ki­no klė­ties du­ris ir aš pa­ma­čiau kny­gas. Gu­lin­čias ant grin­dų, aruo­duo­se. Ap­dul­kė­ju­sias. Ap­lenk­tas pil­ku po­pie­riu­mi. Kai ku­rias – nu­ken­tė­ju­sias nuo pe­lių ir žiur­kių. Tai bu­vo ku­ni­go ir pub­li­cis­to, bu­vu­sio ka­pe­lio­no, jau­nuo­me­nės auk­lė­to­jo Al­fon­so Su­šins­ko bib­lio­te­kos li­ku­čiai. Vin­co Ku­dir­kos, Adol­fo Sa­ba­liaus­ko-Ža­lios Rū­tos, Liu­do Do­vy­dė­no, Pet­ro Vai­čiū­no, Sta­sio Sant­va­ro, Jur­gio Balt­ru­šai­čio, Faus­to Kir­šos, Ju­li­jo­no Lin­dės-Do­bi­lo, Juo­zo Tys­lia­vos, An­ta­no Rū­ko, Ber­nar­do Braz­džio­nio kū­ri­niai. Kny­gos iš­plėš­tais prieš­la­piais, nes tais so­vie­ti­niais po­ka­rio de­šimt­me­čiais, kai į Si­bi­ro to­ly­bes dun­dė­jo len­to­mis už­kal­ti pre­ki­niai va­go­nai su tre­mia­mais lie­tu­viais, ne vie­nam so­vie­ti­niam ak­ty­vis­tui tu­rė­jo už­kliū­ti Al­fon­so Su­šins­ko pa­var­dė, ga­lė­ju­si jo gi­mi­nai­čiams nu­lem­ti skau­džią trem­ti­nio da­lią. Tik dve­jo­se kny­go­se – An­ta­no Rū­ko ir Ber­nar­do Braz­džio­nio ei­lė­raš­čių rink­ti­nė­se – ap­ti­kau už­ra­šy­tą A. Su­šins­ko pa­var­dę. B. Braz­džio­nio kny­gą „Per pa­sau­lį ke­liau­ja žmo­gus“ tą va­sa­rą, kai poe­tas lan­kė­si Bir­žuo­se, pa­do­va­no­jau vie­nai bir­žie­tei li­te­ra­tū­ros mo­ky­to­jai. Tuo­met jo­je, gre­ta A. Su­šins­ko pa­ra­šo, at­si­ra­do Ber­nar­do Braz­džio­nio au­tog­ra­fas. Sim­bo­liš­kas, nes Bir­žų gim­na­zi­jo­je B. Braz­džio­nis ir A. Su­šins­kas mo­kė­si ne tik to­je pa­čio­je kla­sė­je, bet ir ne vie­ne­rius me­tus sė­dė­jo ta­me pa­čia­me suo­le, py­nė jau­nat­viš­kas sva­jo­nes apie pra­smin­gą ir švie­sią atei­tį, dar­bą Lie­tu­vai ir jos žmo­nėms. Pras­min­ga, nes po dau­ge­lio me­tų so­viet­me­čiu la­biau­siai draus­to­je ir per­se­kio­to­je poe­to kny­go­je jie bu­vo vėl gre­ta.

Tė­vai ir šei­ma

Al­fon­so Su­šins­ko gy­ve­ni­mo ke­lias pra­si­dė­jo Ry­go­je. Jis gi­mė 1909 me­tų sau­sio 25 die­ną lie­tu­vio fab­ri­ko dar­bi­nin­ko šei­mo­je. Tė­vas – An­ta­nas Su­šins­kas, gi­męs ir au­gęs Krin­či­ne, į Ry­gą iš­vy­ko ieš­ko­ti ge­res­nio gy­ve­ni­mo. 1908 me­tais su­si­pa­ži­no ir ve­dė nuo Lat­vi­jos pa­sie­nio ki­lu­sią, Ry­gos skal­byk­lo­je dir­ban­čią, už sa­ve 10 me­tų jau­nes­nę Ma­ri­ją Ge­ny­tę ( abu tė­vai pa­lai­do­ti Pa­bir­žės ka­pi­nė­se – A. B.) Ry­go­je gi­mė ne tik Al­fon­sas, bet ir jo se­suo Ma­ry­tė. Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais Su­šins­kų šei­ma at­si­dū­rė Mask­vo­je, pa­ty­rė gink­luo­tą vals­ty­bės per­vers­mą įvyk­džiu­sių bol­še­vi­kų smur­tą ir prie­var­tą. Mask­vo­je gi­mė Al­fon­so bro­lis Al­ber­tas ir se­se­rys Ol­ga ir Da­nu­tė.

Gul­bi­nuo­se ir Bir­žų gim­na­zi­jo­je

1919 me­tais šei­ma grį­žo į Lie­tu­vą. Ap­si­gy­ve­no Gul­bi­nuo­se. Pra­džia bu­vo ne­leng­va. Tė­vas dir­bo pa­die­niu dar­bi­nin­ku, vė­liau ga­vo dar­bą prie ge­le­žin­ke­lio, įsi­gi­jo že­mės Užu­gul­bi­nė­je. Tė­vams pri­ta­rus, Al­fon­sas, bai­gęs Gul­bi­nų pra­di­nę mo­kyk­lą, pra­dė­jo mo­ky­tis Bir­žų gim­na­zi­jo­je. Ga­bus ir stro­pus gim­na­zis­tas nuo ket­vir­tos kla­sės ėmė mo­ky­ti ki­tus moks­lei­vius. Gim­na­zi­jo­je bu­vo veik­lus vi­suo­me­ni­nin­kas, li­te­ra­tas, atei­ti­nin­kas. Jo moks­lo drau­gas, bū­si­ma­sis ku­ni­gas ir pub­li­cis­tas, iš Gul­bi­nų kai­mo ki­lęs Jo­nas Pet­rė­nas ra­šė, kad „Bir­žų gim­na­zi­jo­je Al­fa Su­šins­kas pa­laips­niui išė­jo vi­są atei­ti­nin­kų mo­kyk­lą: ei­li­nis na­rys, spau­dos pla­tin­to­jas, jau­nų­jų atei­ti­nin­kų kuo­pos pir­mi­nin­kas, eu­cha­ris­ti­nin­kų bū­re­lio va­do­vas, laik­raš­čių „Dai­gas“ ir „In­ka­rė­lis“ bend­ra­dar­bis, pa­grin­di­nis šven­čių ir mi­nė­ji­mų or­ga­ni­za­to­rius, ga­liau­siai – jung­ti­nės Bir­žų moks­lei­vių atei­ti­nin­kų kuo­pos pir­mi­nin­kas.“ J. Pet­rė­nas pri­si­me­na, kad ko­re­pe­ti­to­riaus dar­bas ir ak­ty­vi veik­la iš Al­fon­so pa­rei­ka­lau­da­vo daug lai­ko ir jė­gų. Daž­nai po pa­mo­kų į na­mus jis grįž­da­vo tik nak­tį. Bū­da­mas aš­tun­to­je kla­sė­je, pa­va­sa­rį, jis stip­riai su­si­rgo. Gim­na­zi­jos Pe­da­go­gų Ta­ry­bai pa­siū­lius, Švie­ti­mo mi­nis­te­ri­ja A. Su­šins­kui, kaip ge­riau­siam ir darbš­čiau­siam kla­sės mo­ki­niui, iš­da­vė bran­dos ates­ta­tą be eg­za­mi­nų.

Abe­jo­nės. Ku­ni­gų se­mi­na­ri­jo­je

1929 me­tais įsto­jo į Kau­no ku­ni­gų se­mi­na­ri­ją. Stu­di­jų pra­džio­je dar abe­jo­jo dėl sa­vo pa­šau­ki­mo. Pir­mo­sioms Ka­lė­doms par­va­žia­vęs ato­sto­gų į na­mus, apie sa­vo abe­jo­nes pa­pa­sa­ko­jo tė­vams. Mo­ti­na jam pa­da­vė mi­lo me­džia­gos kos­tiu­mui pa­si­siū­ti ir pa­sa­kė:“ Siū­kis švar­ką, jei ne­no­ri ne­šio­ti su­ta­nos.“ Jau­nas klie­ri­kas nu­vy­ko į Bir­žus ieš­ko­ti siu­vė­jo. Ten su­ti­ko sa­vo ge­rą drau­gą, ta­da jau uni­ver­si­te­to stu­den­tą, Ber­nar­dą Braz­džio­nį. Ma­tyt, dvie­jų bi­čiu­lių po­kal­bis iš­sklai­dė abe­jo­nes, nes Al­fon­sas iš Bir­žų grį­žo nu­ta­ręs ne­šio­ti su­ta­ną.

Stu­di­juo­da­mas kar­tu su bū­si­mu pre­la­tu Juo­zu Pruns­kiu iš­ver­tė ir iš­spaus­di­no M. Daul­let kny­gu­tę „Mask­va be kau­kės.“ „Bol­še­vi­kų oku­pa­ci­jai už­griu­vus, – tvir­ti­na bu­vę A. Su­šins­ko mo­ki­niai, – vien to bū­tų už­te­kę ke­lia­la­piui pas bal­tą­sias meš­kas...“

Se­mi­na­ri­ją ir kar­tu Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to Teo­lo­gi­jos-fi­lo­lo­gi­jos fa­kul­te­tą bai­gė 1934 me­tais. Pri­mi­ci­jos mi­šias lai­kė sa­vo tė­viš­kės pa­ra­pi­jo­je – Pa­bir­žės šv. Tre­jy­bės baž­ny­čio­je.Tą va­sa­rą bu­vo pa­skir­tas vi­ka­ru Sa­lo­čių pa­ra­pi­jo­je. Ru­de­nį iš­vy­ko į Ra­my­ga­lą dar­buo­tis vi­ka­ru ir tuo­me­ti­nės še­šiak­la­sės pro­gim­na­zi­jos ka­pe­lio­nu bei lo­ty­nų kal­bos mo­ky­to­ju.

Pa­moks­li­nin­kas, jau­ni­mo drau­gas ir pa­ta­rė­jas

Ra­my­ga­lo­je jis bu­vo pra­dė­tas va­din­ti Al­fa. Bu­vę mo­ki­niai jį pri­si­me­na ne tik kaip ta­len­tin­gą mo­ky­to­ją ir pe­da­go­gą, bet ir kaip pui­kų ora­to­rių ir pa­moks­li­nin­ką. „Kun. Al­fa Su­šins­kas gar­sė­jo kaip pui­kus, nau­jo, mo­der­naus ti­po žur­na­lis­tas. Jo straips­nius vi­sas tuo­me­ti­nis jau­ni­mas gau­dy­te gau­dė. Ka­dan­gi jo straips­nius spau­do­je (juos spaus­di­no „Atei­ties spin­du­liai,“ „Atei­tis,“ „Pa­va­sa­ris,“ „Stu­den­tų die­nos,“ „Ry­tas,“ „XX am­žius,“ „Pa­ne­vė­žio bal­sas“ ir ki­ti lei­di­niai) skai­tė vi­sos Lie­tu­vos moks­lei­viai, jį bū­tų ga­li­ma va­din­ti ir vi­sos Lie­tu­vos moks­lei­vi­jos ka­pe­lio­nu.“

Po me­tų vys­ku­pas Ka­zi­mie­ras Pal­ta­ro­kas A. Su­šins­ką pa­ski­ria Pa­ne­vė­žio vys­ku­pi­jos jau­ni­mo di­rek­to­riu­mi. A. Su­šins­ko gi­mi­nai­tis poe­tas Aloy­zas Su­šins­kas ( pa­ra­šęs ir iš­lei­dęs sa­vo dė­dei Al­fon­sui Su­šins­kui skir­tų 20 so­ne­tų ) ra­šo, kad „ jau­na­sis va­do­vas gra­žiai pri­ta­po prie jau­ni­mo – kar­tu su juo rink­da­vo­si į bū­re­lių suei­gas, ei­da­vo į ki­ną, teat­rą, ap­ta­ri­nė­da­vo skai­ty­tas kny­gas. A. Su­šins­kas bu­vo nuo­šir­dus jau­ni­mo drau­gas ir pa­ta­rė­jas, mo­kė­jo su­ras­ti po­kal­bių te­mas. Daž­nai moks­lei­viai rink­da­vo­si į Pa­ne­vė­žio ka­ted­rą, kur jis lai­ky­da­vo Šv. Mi­šias, sa­ky­da­vo jau­ni­mui skir­tus pa­moks­lus. Ku­ni­gas Al­fon­sas Su­šins­kas or­ga­ni­zuo­da­vo šeš­ta­die­ni­nes iš­vy­kas į gam­tą, prie upių ir eže­rų, kur, vys­ku­pui K. Pal­ta­ro­kui lei­dus, lai­ky­da­vo Mi­šias, gie­dant moks­lei­viš­kiems cho­rams. Ji­sai tu­rė­jo ge­rą iš­kal­bą, pe­da­go­gi­nę to­le­ran­ci­ją, jaut­rią šir­dį ir vi­suo­met mo­kė­da­vo jau­ni­mą su­telk­ti ir dar­bui, ir mal­dai.“

Dak­ta­ras Vy­tau­tas Ma­jaus­kas A. Su­šins­kui skir­to­je pa­skai­to­je „Dar­bai ir kū­ry­ba“ 1967 me­tais pri­si­me­na, kad „dau­ge­lis mū­sų pir­mą­jį sa­vo ei­lė­raš­tį, ap­sa­ky­mė­lį ar no­ve­lę pa­lik­da­vom kun. Al­fon­so kri­ti­kai. Truk­dėm jį Ho­ra­ci­jaus ar Li­vi­jaus ver­ti­mais, ar vo­kie­čių kal­bos na­mų dar­bais. Keis­ta, kad jis su­ras­da­vo lai­ko vi­siems pa­gel­bė­ti. „Mar­šą jau­nys­tei“ ir straips­nius laik­raš­čiams ra­šy­da­vo nak­ti­mis, nes tik ta­da jis ga­lė­jo ne­truk­do­mas su­si­kaup­ti.

Ne­pap­ras­tai mė­go kny­gas, tu­rė­jo gau­sią bib­lio­te­ką. Be ku­ni­gui tra­di­ci­nių grai­kų ir lo­ty­nų, dar var­to­jo vo­kie­čių, ang­lų ir ru­sų kal­bas, mo­kė­si ir pran­cū­zų kal­bos.

Fi­nan­si­niai jis vos ver­tė­si. Pi­ni­gus iš­leis­da­vo kny­goms, žur­na­lams, ke­lio­nėms ir, kur tik rei­kė­da­vo, pa­gel­bė­da­vo jau­ni­mo or­ga­ni­za­ci­joms ir pa­ski­riems jau­nuo­liams. 1939 m. Pa­ne­vė­žio mo­ky­to­jai or­ga­ni­za­vo eks­kur­si­ją į Lat­vi­ją. Už­si­ra­šė ir kun. Al­fon­sas. Įmo­kė­jo ke­lion­pi­ni­gius. Ke­le­tą die­nų prieš iš­va­žiuo­jant man skun­dė­si: „ Ži­nai, Vy­tai, ne­be­tu­riu pi­ni­gų kos­tiu­mui nu­si­pirk­ti, o pro­tes­tan­tiš­koj Ry­goj juk ne­priim­ti­na gat­vė­je ro­dy­tis su su­ta­na.“

1937 me­tais pa­ra­šė jau­ni­mą la­bai su­do­mi­nu­sią kny­gą „Mar­šas jau­nys­tei,“ ku­rio­je daug kal­ba­ma apie tai, kaip rei­kia jau­na­jam skai­ty­to­jui elg­tis, mo­ky­tis, kas yra va­lia, pa­si­ry­ži­mas, są­ži­nin­gu­mas, darbš­tu­mas, kant­ry­bė. Tais pa­čiais me­tais Eu­cha­ris­ti­nia­me vy­rų kong­re­se Pa­ne­vė­žy­je di­din­gai nu­skam­bė­jo gies­mė „O Kris­tau, pa­sau­lio Val­do­ve,“ ku­riai žo­džius, Al­fos Su­šins­ko pa­pra­šy­tas, pa­ra­šė kla­sės drau­gas, o mu­zi­ką su­kū­rė ta­da dar jau­nas kom­po­zi­to­rius Kon­ra­das Ka­vec­kas.

So­vie­ti­nia­me ka­lė­ji­me

Ta­čiau atė­jo lem­tin­gas 1940-ųjų bir­že­lis. Lie­tu­vo­je pra­si­dė­jo so­vie­ti­nė oku­pa­ci­ja. Jaus­da­mas gre­sian­tį suė­mi­mą, A. Su­šins­kas pa­si­trau­kė į Vo­kie­ti­ją. Net­ru­kus su­grį­žo at­gal į Lie­tu­vą, nes sie­kė ko­vo­ti prieš rau­do­ną­jį oku­pan­tą, gin­ti lie­tu­viš­ką­sias dva­si­nes ver­ty­bes. Po ke­lių mė­ne­sių vėl ban­dė grįž­ti Vo­kie­ti­jon, bet bu­vo iš­duo­tas ir 1940 me­tų spa­lio mė­ne­sį su­lai­ky­tas Kau­ne kar­tu su ku­ni­gu Jo­nu Pet­rė­nu. Bu­vo žiau­riai tar­do­mas ir ka­li­na­mas Kau­no sun­kių­jų dar­bų ka­lė­ji­me. Ke­lio­mis die­no­mis vė­liau į šį ka­lė­ji­mą pa­te­kęs Vy­tau­tas Svi­las pa­sa­ko­ja, kad Alf. Su­šins­kas bu­vo lai­ko­mas ka­me­ro­je Nr. 6. „Ta ka­me­ra bu­vo vie­nu­kė, ku­rio­je bu­vo lai­ko­mi ypač pa­vo­jin­gi bol­še­vi­ki­niam re­ži­mui ka­li­niai. Aš tuo­met bu­vau bend­ro­je ka­me­ro­je, ku­rio­je bu­vo apie 10 ka­li­nių. Mes daž­nai per sky­lę du­ry­se ( „vil­kiu­ką“) vis pa­si­žiū­rė­da­vom, kas de­da­si ko­ri­do­riu­je. Ke­le­tą kar­tų te­ko ma­ty­ti kun. Su­šins­ką, kai jį ves­da­vo į tar­dy­mus ar į tua­le­tą. Lapk­ri­čio mėn.pra­džio­je, nak­tį, apie 3 val., ko­ri­do­riu­je pa­si­gir­do di­de­lis su­ju­di­mas, ir daug žmo­nių su­si­grū­do į kun. ka­me­rą. Kaip vė­liau iš jo pa­ties pa­sa­ko­ji­mo paaiš­kė­jo, tą nak­tį kun. Su­šins­kas dep­re­si­jo­je, ne­be­ga­lė­da­mas dau­giau per­neš­ti tar­dy­mo kan­ki­ni­mų ir pa­si­ty­čio­ji­mų, su­dau­žęs nuo pie­no stik­li­nę bon­ką, stik­lo šu­ke per­si­pjo­vė ran­kų ve­nas. (...) Ka­dan­gi ka­me­ro­se elekt­ra deg­da­vo iš­ti­są nak­tį, tad po kiek lai­ko sar­gas pa­ste­bė­jo kun. Su­šins­ką su­kniu­bu­sį, ap­si­krau­ja­vu­sį. Tą nak­tį jį per­kė­lė į Kau­no ka­lė­ji­mo li­go­ni­nę. (...) Po sa­vai­tės jį per­kė­lė į Kau­no ka­lė­ji­mą. Li­go­ni­nėj jis per tą trum­pą lai­ką jau bu­vo kiek at­si­ga­vęs, bet da­bar jis vėl bu­vo tar­do­mas kiek­vie­ną nak­tį ir at­ro­dė ne­be­pa­na­šus į žmo­gų. Jau per pir­mus tar­dy­mus jam bu­vo su­dau­žy­ti aki­niai ir dėl to vi­są ka­lė­ji­me bu­vi­mo lai­ką tu­rė­jo daug var­go. Tar­dy­mams jį ves­da­vo ko­ne kiek­vie­ną nak­tį ir iš­lai­ky­da­vo iki ry­to. Die­nos me­tu gu­lė­ti ka­me­ro­je bu­vo drau­džia­ma ir na­rai bu­vo pri­ra­ki­na­mi prie sie­nos.“ Ka­me­ros sie­no­je jis iš­brė­žė žo­džius: „Čia Al­fa Su­šins­kas lau­kė mir­ties.“ Tik per ste­buk­lą jos pa­vy­ko iš­veng­ti. 1941 me­tų bir­že­lio 22 die­ną vo­kie­čių lėk­tu­vų ant­skry­džio me­tu Al­fon­sas Su­šins­kas su ka­me­ros drau­gais iš ka­lė­ji­mo iš­si­lau­žė ir pa­bė­go. Taip iš­ven­gė ki­tų ka­li­nių, iš­vež­tų į Čer­ve­nę ir su­šau­dy­tų, li­ki­mo.

Va­bal­nin­ke

Tas die­nas ir iš so­vie­ti­nio ka­lė­ji­mo lais­vėn išė­ju­sį Al­fon­są Su­šins­ką pri­si­me­na Va­bal­nin­ke gi­męs ir au­gęs žur­na­lis­tas ir ra­šy­to­jas Vla­das Bū­tė­nas-Ra­mo­jus: „Įsi­lieps­no­jo 1941 m. bir­že­lio mėn. su­ki­li­mas. Bu­vau ta­da Va­bal­nin­ke. Vy­ko žiau­rios kau­ty­nės. (...) Vė­lai va­ka­re, ap­lin­kui dar te­be­šau­dant, iš šta­bo gau­nu įsa­ky­mą pa­ly­dė­ti nak­vy­nei kun. Alf. Su­šins­ką, ku­ris, tik ką iš­si­lais­vi­nęs iš ka­lė­ji­mo, at­vy­ko pas su­ki­lu­sius va­bal­nin­kė­nus jų ap­sau­go­je pra­leis­ti pir­mų­jų pa­vo­jin­gų su­ki­li­mo die­nų.

Kai aš jį ly­dė­jau į vie­ną na­mu­ką nuo­ša­lia­me so­de, ne­be­pa­ži­nau, nors ūgiu ne­di­de­lio ir fi­ziš­kai la­bai men­ko, mū­sų dva­sios mil­ži­no. Po ka­lė­ji­mo kan­čių jo bu­vo li­kę tik ske­le­tas, ir jį tu­rė­jau ves­ti paė­męs už pa­ran­kės, nes vos be­paė­jo, o ant­ra ver­tus, ap­link pa­skli­du­sioms kul­koms kar­tas nuo kar­to vis pra­švil­piant, no­rė­jau sa­vo kū­nu pri­deng­ti gy­vy­bę to ku­ni­go – kan­ki­nio, ku­ris ir mus iš­mo­kė bū­ti pa­trio­tais, ku­ris į mū­sų šir­dis lais­vės me­tais skie­pi­jo ne­ma­rią ir ne­me­luo­tą tė­vy­nės mei­lę.“

Apyb­rai­ža „Gy­ve­ni­mas mir­ty­je“

Pa­lauž­tos svei­ka­tos, per tar­dy­mus su­ža­lo­tais pirš­tais išė­jęs iš ka­lė­ji­mo A. Su­šins­kas dės­tė Pa­ne­vė­žio ber­niu­kų ir mer­gai­čių gim­na­zi­jo­je, bu­vo ka­lė­ji­mo ka­pe­lio­nas, o lais­va­lai­kiu ra­šė apy­brai­žą „Gy­ve­ni­mas mir­ty­je“ apie per vie­ne­rius so­vie­ti­nio gy­ve­ni­mo me­tus pa­tir­tus iš­gy­ve­ni­mus. Ją spaus­di­no „Pa­ne­vė­žio gar­se.“ „Sa­ka­lo“ lei­dyk­la ruo­šė­si ku­ni­go at­si­mi­ni­mus iš­leis­ti at­ski­ra kny­ga su iliust­ra­ci­jo­mis, ta­čiau ne­sus­pė­jo, nes 1944 me­tų lie­pos mė­ne­sį į Lie­tu­vą vėl su­grį­žo rau­do­no­ji ar­mi­ja. Spau­dai pa­ruoš­ti kny­gos pus­la­piai bu­vo su­nai­kin­ti. Iki šiol ši jau­di­nan­ti ir šiur­piai tik­ro­viš­ka me­mua­rų kny­ga Lie­tu­vo­je nė­ra iš­leis­ta. Tik Pa­ne­vė­žio ra­jo­no laik­raš­čio „Tė­vy­nė“ 1998 – 1999 me­tų prie­de „Kri­mi­na­las“ pa­si­ro­dė da­lis šios apy­brai­žos, per­spaus­din­tos iš ka­ro me­tais leis­to „Pa­ne­vė­žio gar­so“.

Ame­ri­ko­je. Pa­moks­lai ke­tu­rio­mis kal­bo­mis

1944 me­tų va­sa­rą Al­fon­sas Su­šins­kas su bro­liu Al­ber­tu pa­si­trau­kė į Vo­kie­ti­ją. Čia po­rą me­tų stu­di­ja­vo re­li­gi­jos psi­cho­lo­gi­ją. 1949 me­tais iš­va­žia­vo į JAV. Ku­ni­ga­vo Pits­bur­ge, šv. Ka­zi­mie­ro pa­ra­pi­jo­je. Pa­moks­lus pa­ra­pi­jie­čiams sa­ky­da­vo jų gim­tą­ja kal­ba lie­tu­viš­kai, vo­kiš­kai, ang­liš­kai, slo­va­kiš­kai. Iš­lei­do „Jau­nys­tės mar­šo“ ant­rą lei­di­mą. Jau po jo mir­ties drau­gai 1973 me­tais iš­lei­do pa­sku­ti­nią­ją kny­gą „Švie­sos ir še­šė­liai,“ ku­rio­je to­liau plė­to­ja­mi dva­si­nio žmo­gaus gy­ve­ni­mo mo­men­tai, at­sklei­džia­mas šei­mos vaid­muo auk­lė­jant jau­ną žmo­gų.

Mi­rė mū­sų kraš­tie­tis Al­fon­sas Su­šins­kas 1966 me­tų bir­že­lio 18 die­nos nak­tį, at­li­kęs vys­ku­pi­jos ku­ni­gų re­ko­lek­ci­jas, pa­si­džiau­gęs, kad jas at­li­kęs ge­riau ne­gu bet ka­da, grį­žęs pa­ra­pi­jon, ap­žiū­rė­jęs baž­ny­čią ir dar­že­lį, pa­lais­tęs gė­les ir me­de­lius. Pa­lai­do­tas lie­tu­viš­ko­se Šv. Ka­zi­mie­ro ka­pi­nė­se.

Bran­gus ir sa­vas jis Bir­žų kraš­to žmo­nėms, nes ir iš mū­sų že­mės sė­mė stip­ry­bę ir mei­lę, o gra­žiau­sias min­tis ir kil­niau­sius pa­mo­ky­mus sky­rė vi­sos Lie­tu­vos jau­ni­mui.