Lietuvos ir Latvijos pasienyje paminėtas Baltijos kelio 30-metis

Rugp­jū­čio 23-ją vi­sa Lie­tu­va mi­nė­jo Bal­ti­jos ke­lio tris­de­šimt­me­tį. Bir­žų kraš­to gy­ven­to­jai sku­bė­jo prie Lie­tu­vos-Lat­vi­jos sie­nos, kur su­si­ti­ko dvie­jų kai­my­ni­nių ša­lių – Lie­tu­vos ir Lat­vi­jos – pre­zi­den­tai ir šia uni­ka­lia pro­ga pa­svei­ki­no vi­sų tri­jų Bal­ti­jos vals­ty­bių žmo­nes prieš tre­je­tą de­šimt­me­čių, va­duo­jan­tis iš So­vie­tų Są­jun­gos, sto­vė­ju­sius Bal­ti­jos ke­ly­je.

Pre­zi­den­tai dė­ko­jo ne­pa­bū­gu­siems ri­zi­kuo­ti dėl lais­vės

Sa­lo­čiuo­se, Lie­tu­vos-Lat­vi­jos pa­sie­ny­je, prie at­mi­ni­mo ženk­lo, skir­to Bal­ti­jos ke­liui, jau nuo pie­tų bu­ria­vo­si mi­nė­ji­mo da­ly­viai. Į ren­gi­nį „Bal­ti­jos ke­lias – tai mes“ šven­tiš­kai pa­si­puo­šę trau­kė pės­ti ir va­žiuo­ti.

Bir­žie­čiai pir­miau­siai stab­te­lė­jo prie Rū­pin­to­jė­lio skulp­tū­ros, pa­sta­ty­tos prieš tris de­šimt­me­čius ir žy­min­čios mū­sų ra­jo­no žmo­nių bu­vi­mo Bal­ti­jos ke­ly­je vie­tą. Sma­gu, kad kar­tu bu­vo ir jos au­to­rius, tau­to­dai­li­nin­kas, žur­na­lis­tas, li­te­ra­tas Al­gir­das But­ke­vi­čius, at­vy­ko ra­jo­no va­do­vai, Sei­mo na­riai, jau­nie­ji šau­liai.

Net­ru­kus vi­si bir­žie­čiai pri­si­jun­gė prie bū­rio pa­ki­liai nu­si­tei­ku­sių tau­tie­čių ir sve­čių, lau­kian­čių, ka­da at­vyks dvie­jų kai­my­ni­nių ša­lių va­do­vai. Sce­no­je skam­bė­jo mu­zi­ka, dai­nos. Virš su­si­rin­ku­sių­jų gal­vų ple­vė­sa­vo jū­ra vė­lia­vų.

Pir­ma­sis žo­dį ta­ręs Lie­tu­vos Res­pub­li­kos pre­zi­den­tas Gi­ta­nas Nau­sė­da lie­tu­vius ir lat­vius pa­svei­ki­no mi­nint vie­ną reikš­min­giau­sių da­tų, žy­min­čių mū­sų lais­vės is­to­ri­ją, – tris­de­šim­tą­sias Bal­ti­jos ke­lio me­ti­nes. Lie­tu­vos va­do­vas sa­kė su Lat­vi­jos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tu su­si­ti­kęs prie Lat­vi­jos sie­nos, taip pri­min­da­mi „mū­sų ša­lių lais­vės sie­kį, ko­vą prieš oku­pa­ci­nį re­ži­mą ir bend­rą sie­kį kur­ti ne­prik­lau­so­mas, pa­sau­lio pri­pa­žin­tas ir ger­bia­mas vals­ty­bes“.

Pre­zi­den­tas G. Nau­sė­da pri­si­mi­nė, kaip prieš tris­de­šimt­me­tį jis Bal­ti­jos ke­ly­je sto­vė­jo su tė­ve­liais ir bū­si­ma žmo­na Dia­na. „Nie­ka­da ne­pa­mir­šiu to vie­ny­bės ir įkvė­pi­mo jaus­mo, ku­rį pa­ju­tau įsi­lie­jęs į 650 ki­lo­met­rų gy­vą­ją gran­di­nę tarp Bal­ti­jos ša­lių sos­ti­nių“, – pri­si­mi­ni­mais da­li­no­si Pre­zi­den­tas. Jis pa­žy­mė­jo, jog šį­met su­kan­ka 80 me­tų nuo liūd­nos su­kak­ties, kai Ri­bent­ro­po-Mo­lo­to­vo pa­ktas su­skal­dė Eu­ro­pą ir slap­tie­ji do­ku­men­tai nu­lė­mė Pa­bal­ti­jo ša­lių oku­pa­ci­ją.

Pa­sak Pre­zi­den­to, su­si­ki­bi­mas ran­ko­mis Bal­ti­jos ke­ly­je ta­po kiek­vie­no ja­me sto­vė­ju­sio as­mens pa­ra­šu Nep­rik­lau­so­my­bės do­ku­men­te.

Gi­ta­nas Nau­sė­da dė­ko­jo tiems, ku­rie tuo­met ne­pa­bū­go ri­zi­kuo­ti sa­vo gy­ve­ni­mais dėl tiks­lo, di­des­nio nei jie pa­tys – mū­sų vi­sų lai­mės.

Ga­li­my­be džiaug­tis ir pa­duo­ti ran­ką vie­nas ki­tam džiau­gė­si ir Lat­vi­jos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tas Egils Le­vits. „Bal­ti­jos ke­lias pa­ro­dė, kad mes pa­tys nu­sta­to­me sa­vo vals­ty­bės ri­bas. Mes ne­pra­šė­me lais­vės – mes ją pa­siė­mė­me“, – sa­kė Lat­vi­jos Pre­zi­den­tas. Jis tvir­ti­no, jog per tris­de­šimt me­tų išau­go nau­ja kar­ta, ku­ri pri­pa­žįs­ta tik Lais­vę. Čia pat Pre­zi­den­tas pri­mi­nė, jog „de­mok­ra­ti­ją ir vals­ty­bę rei­kia nuo­lat gin­ti“.

Pak­vie­tė už­deg­ti Vie­ny­bės lau­žą

Vi­sus su­si­rin­ku­sius ir ypač gim­to­jo Bir­žų kraš­to žmo­nes svei­ki­no ir Lie­tu­vos Nep­rik­lau­so­my­bės ak­to sig­na­ta­rų klu­bo pre­zi­den­tė Bi­ru­tė Va­lio­ny­tė. Ji pa­ste­bė­jo, jog į Bal­ti­jos ke­lio tris­de­šimt­me­tį kai ku­rie bir­žie­čiai at­vy­ko tuo pa­čiu se­nu, dar tas ypa­tin­gas die­nas me­nan­čiu au­to­bu­siu­ku.

Sig­na­ta­rė džiau­gė­si, kad „Bal­ti­jos ke­lias mus su­stip­ri­no, įkvė­pė, su­tei­kė drą­sos bū­ti stip­riems dva­sia, ne­bi­jo­ti ir su­pras­ti, jog gy­ve­ni­mas pri­klau­so nuo mū­sų pa­čių“. „Lais­vė nė­ra duo­ty­bė, už lais­vę rei­kia ko­vo­ti. Lie­tu­va yra čia, kur tau­tie­čiai ap­gy­nė sa­vo lais­vę“, – kal­bė­jo Nep­rik­lau­so­my­bės ak­to sig­na­ta­rė Bi­ru­tė Va­lio­ny­tė ir pa­kvie­tė už­deg­ti Vie­ny­bės lau­žą, su­krau­tą ne­to­li sto­gas­tul­pio, pa­sta­ty­to Bal­ti­jos ke­liui at­min­ti. Taip pat sig­na­ta­rė Bi­ru­tė Va­lio­ny­tė pa­kvie­tė vi­sus su­si­kib­ti ran­ko­mis, kad dar kar­tą vi­si pa­jus­tu­me kai­my­no pe­tį ir vie­ny­bę, ku­ri yra ir kiek­vie­no mū­sų stip­ry­bė.

Su­si­rin­ku­siuo­sius pa­sie­ny­je sa­vo skry­džiu pa­svei­ki­no ir Bir­žų pi­lo­tų klu­bo na­riai. Ju­bi­lie­ji­nio Bal­ti­jos ke­lio da­ly­viai bu­vo nu­džiu­gin­ti iš dan­gaus pa­bi­ru­sio­mis gė­lių puokš­te­lė­mis.

Vi­sas kal­bas vai­ni­ka­vo ori­gi­na­lio­ji tri­kal­bė dai­na, va­di­na­ma Bal­ti­jos ša­lių him­nu, „Bun­da jau Bal­ti­ja“, su­kur­ta Lat­vi­jos kom­po­zi­to­riaus Bo­ris Rez­nik, ku­rią at­li­ko jung­ti­nis „Vik­to­ri­jos“, „Ag­luo­nos“, Bir­žų Vla­do Ja­ku­bė­no mu­zi­kos mo­kyk­los mer­gai­čių cho­ras (di­ri­ga­vo Vik­to­ri­ja Mor­kū­nie­nė, kon­cert­meis­te­rė Ie­va Mor­kū­nai­tė). Vė­liau šven­ti­nia­me kon­cer­te pa­si­ro­dė Lie­tu­vos ir Lat­vi­jos me­no ko­lek­ty­vai.

Virš su­si­rin­ku­sių­jų gal­vų dan­gu­je su­ple­vė­sa­vo Lie­tu­vos ir Lat­vi­jos vė­lia­vos, ku­rias skrai­di­no ait­va­ras.

Tą pa­čią die­ną su Bal­ti­jos ke­lio da­ly­viais so­li­da­ri­za­vo­si ir Hon­kon­go žmo­nės, ko­vo­jan­tys už de­mok­ra­ti­ją ir lais­vę.

Nuo vil­ties ir ne­ži­no­my­bės iki Lais­vės

Šven­tiš­kai nu­si­tei­kę bir­žie­čiai džiau­gė­si ren­gi­niu ir pri­si­mi­nė, ko­kios nuo­tai­kos juos ly­dė­jo prieš tris­de­šimt me­tų. Bend­ru­mo jaus­mas iki šiol iš­li­ko Eli­dos Čet­ver­gie­nės šir­dy­je. Mo­te­ris pa­sa­ko­jo, jog tuo­met jai bu­vo še­šio­li­ka me­tų ir į Bal­ti­jos ke­lią ją iš­ly­dė­jo mo­čiu­tė Ste­fa­ni­ja Bal­zie­nė. Ji įtei­kė ir pa­čios siū­tą Lie­tu­vos tris­pal­vę, ku­riai ko­tą pa­da­rė se­ne­lis.

Eli­da vė­lia­vą iš­sau­go­jo iki šiol, ją at­si­ve­žė ir į tris­de­šimt­me­čio ren­gi­nį. „Ma­no min­tys ne­pa­si­kei­tė. Tiek ta­da, tiek da­bar jau­čiau gu­mu­liu­ką gerk­lėj nuo mū­sų vie­ny­bės“, – at­vi­ra­vo mo­te­ris.

„Ta­da dar ly­dė­jo vil­tis ir ne­ži­no­my­bė. Da­bar la­bai sma­gu. Jei ne­bū­tų bu­vę tos die­nos, ne­bū­tų ir šian­die­nos. Džiau­giuo­si Lais­ve! Ir la­bai gai­la, kad kai ku­rie žmo­nės no­ri iš­va­žiuo­ti gy­ven­ti ir dirb­ti ki­tur“, – sa­kė bir­žie­tė Vik­to­ri­ja Mor­kū­nie­nė.

„Man svar­biau­sia yra Lais­vė. – tvir­tai kal­bė­jo ži­no­mas ver­tė­jas, bir­žie­tis Po­vi­las Ga­siu­lis.

Apie 1989-ai­siais ly­dė­ju­sį emo­ci­nį pa­ki­li­mą, išau­gu­sius lais­vės spar­nus pa­sa­ko­jo bu­vu­si trem­ti­nė, Lie­tu­vos po­li­ti­nių ka­li­nių ir trem­ti­nių są­jun­gos Bir­žų fi­lia­lo pir­mi­nin­kė Dan­guo­lė Žiū­kie­nė. Ji pa­ste­bė­jo, jog da­bar žmo­nės pa­lie­ka sa­vo Tė­vy­nę, ieš­ko­da­mi pra­gy­ve­ni­mo ki­tur, yra dve­jo­jan­čių, nors iš tie­sų to­kio ma­te­ria­li­nio sty­giaus, koks bu­vo 1989-ai­siais nė­ra, kai rei­kė­da­vo il­go­se ei­lė­se sto­vė­ti ir prie mė­sos, ir prie kve­pa­lų. Pa­sak D. Žiū­kie­nės, lie­tu­viai mo­ka su­si­vie­ny­ti, kai jau­čia tik­rą­jį pa­vo­jų, o šiaip pa­krin­ka lyg ave­lės. Mo­te­ris džiau­gė­si sa­vo šei­ma, vai­kais, ne­pa­li­ku­siais Tė­vy­nės.

Lie­tu­vos Šau­lių są­jun­gos Al­fon­so Sme­to­nos šau­lių V-osios rink­ti­nės Ste­po­no Gied­ri­ko-Gi­rie­čio Bir­žų 501 kuo­pos va­das Vi­du­tis Šeš­kas pri­si­mi­nė tuo­met dir­bęs Vil­niu­je ir šven­tės bend­ru­mo dva­sią pa­ju­tęs Ka­ted­ros aikš­tė­je. Pri­si­min­da­mas vi­so­mis pra­smė­mis sau­lė­tą 1989-ųjų rugp­jū­čio 23-ąją Vi­du­tis Šeš­kas įsi­ti­ki­nęs, jog ki­tos to­kios die­nos ne­be­bus.

Vy­ras ma­no, jog da­bar de­juo­ja tie, ku­rie ne­ma­tė blo­ges­nių lai­kų, ku­rie ne­no­ri dirb­ti, ne­my­li sa­vo ša­lies ir la­biau lin­kę, kad jiems kas nors ką nors duo­tų. „Ne­rei­kia ieš­ko­ti kal­tų, rei­kia su­si­telk­ti var­dan tos Lie­tu­vos“, – sa­kė su jau­nai­siais šau­liais į ren­gi­nį at­vy­kęs V. Šeš­kas.