Pasakojimą apie elektrolizės, fotochemijos dėsnių tyrinėtoją, pirmąjį Lietuvos fizikochemiką, geologą Teodorą Grotusą verta pradėti nuo 1816 metų, kuomet mokslininkas aplankė ir įspūdingai aprašė netoli Biržų, Karajimiškio apylinkėse, buvusią „Šventąją olą“, didžiausią Lietuvos urvą, į kurį tekėjo Požemiu vadinamas upeliukas.
Teodoro Grotuso 240 – osioms gimimo metinėms
Pėdsakai Biržų krašte
Tais metais ola turėjo 10 metrų gylio, sienose buvo nukarę gipso ir klinčių klodai, olos viduryje telkšojo ežeriukas, kurio vandenį gyventojai naudodavo akių uždegimams gydyti, todėl ši ola buvo vadinama šventa.
Vėliau apie „Šventąją olą“ rašys gydytojas Hiliaras Feliksas Liutkevičius (dirbęs gydytoju grafo Jono Tiškevičiaus Biržų ir Salamiesčio dvaruose, po 1863 metų sukilimo numalšinimo ištremtas į Sibirą), jo rašinį „Apie pilis“, išspausdintą leidinyje „Teka Wilenska“ („Vilniaus aplankas“) monografijoje apie Biržus 1869 metais paskelbs Eustachijus Tiškevičius, o ištraukas žurnale „Mūsų senovė“ 1921 metais išspausdintame straipsnyje „Biržų pilis ir jos apylinkės“ panaudos kunigas, buvęs Biržų gimnazijos kapelionas, istorinių publikacijų autorius Petras Ruškys (1876 – 1967).
Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com/