Šukionyse Alutinis be muštynių

Sta­nis­lo­vo VA­DA­PO­LO nuo­tr.
Šu­kio­ny­se – tra­di­ci­niai Šv. Ma­to at­lai­dai su­kvie­čia daug žmo­nių.
Šv. Ma­to at­lai­dai Šu­kio­ny­se – tra­di­ci­niai. Pa­ker­mo­šiui prieš ke­le­rius me­tus at­gai­vin­tas se­no­vi­nis pa­pro­tys – alaus ra­gau­tu­vės (Alu­ti­nis). Bend­ruo­me­nė iš­puo­se­lė­jo kul­tū­rin­gą alaus šven­tę, ku­ri Bir­žuo­se ne­pri­gi­jo. Rug­sė­jo 21-oji, Šv. Ma­tas, Alu­ti­nis su­tam­pa ir su tre­čia šven­te – tarp­tau­ti­ne Tai­kos die­na. Šven­tė kai­me – be muš­ty­nių.

– Ket­vir­to­ji Alu­ti­nio šven­tė. Net nea­be­jo­ju: ji mums la­bai rei­ka­lin­ga. Šven­tės iš­ta­kos la­bai gi­lios. Šu­kio­nys ka­pi­nai­tė­se tu­ri Šv. Ma­to (Šv. Ma­tau­šo) kop­ly­čia, ku­rio­je nuo se­no šven­čia­mi ti­tu­li­niai at­lai­dai. Iš at­lai­dų žmo­nės ne­sku­ba na­mo, su­si­bu­ria, pa­bend­rau­ja, šių­me­čio mie­žių der­liaus alaus sai­kin­gai pa­ra­gau­ja. Šio kraš­to tra­di­ci­jos man pa­žįs­ta­mos nuo pat gi­mi­mo. Apy­nių kva­pu kvė­pin­tis ga­lėč, kaip jis man gar­džiai kve­pia. To­dėl la­bai rū­pė­jo at­gai­vin­ti ir po­pu­lia­rin­ti se­no­vi­nį pa­pro­tį – Alu­ti­nį. Iš iš­ti­ki­my­bės gim­to­jo kai­mo tra­di­ci­jai. Nes­lėp­siu – ir iš kar­tė­lio, nes Bir­žuo­se alaus šven­tė ne­bu­vo iš­sau­go­ta, iš­puo­se­lė­ta, – "Bir­žie­čių žo­džiui" kal­bė­jo Šu­kio­nių kai­mo bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė, kul­tū­ros dar­buo­to­ja Ri­ta Bie­lia­kie­nė.

Ir ne­slė­pė: ki­ti at­si­tik­ti­nu­mai taip pat pri­si­dė­ję. Esant emig­ra­ci­jai, ry­šiai tarp žmo­nių, tarp kar­tų trū­ki­nė­ja, mirš­ta bend­ruo­me­ni­nio su­gy­ve­ni­mo tra­di­ci­jos. To ne­ga­li ne­pas­te­bė­ti. Bet no­ri­si ti­kėt, kad Šu­kio­ny­se vyks­tan­tys Šv. Ma­to at­lai­dų ir pa­ker­mo­šio, Alu­ti­nio der­mė pri­si­dės prie bend­ruo­me­nės žmo­nių su­gy­ve­ni­mo, kar­tų bend­ra­vi­mo, pa­vel­do tra­di­ci­jų iš­sau­go­ji­mo ir nau­jų tra­di­ci­jų at­si­ra­di­mo. Or­ga­ni­za­to­riams dar­bo iki kak­lo, kad tik svei­ka­tos ir no­ro bū­tų.

Šu­kio­nių kop­ly­čio­je šv. Mi­šias au­ko­jo Va­bal­nin­ko pa­ra­pi­jos kle­bo­nas Jo­nas Ta­mo­šiū­nas. Dva­si­nin­kas ne­pa­si­di­džia­vo ir iš kop­ly­čios su vi­sais at­lai­dų da­ly­viais pa­su­ko į bend­ruo­me­nės na­mus. Ku­ni­gas Jo­nas pa­si­džiau­gė: jau­ni­mo ne­ma­žai. Jis pa­lai­mi­no šu­kio­nie­čių vai­šių sta­lus. Pri­si­pa­ži­nęs, kad alaus ne­mėgs­tan­tis, bet su­ti­kęs jo gurkš­te­lė­ti, neiš­pei­kė. Ir pa­lin­kė­jo kur­ti nau­jas tra­di­ci­jas. Gar­bin­ga­jam į šu­kio­nie­čių sve­čiui kur kas la­biau pa­ti­ko bul­vės su lu­pe­na ir svies­tu. To­kios vai­šės pri­mi­nė vai­kys­tę...

Su­lauk­ta ir dau­giau vieš­nių, sve­čių iš val­džios: iš Bir­žų, Va­bal­nin­ko.

Šių me­tų Alu­ti­nio šven­tės ka­ra­lius (alu­da­ris) ir ka­ra­lie­nė – bend­ruo­me­nės na­riai, ūki­nin­kai Žy­gi­man­tas ir Vio­le­ta Bi­ti­nai. Taip ne­ty­čia iš­si­ru­tu­lio­jo, kad ka­ra­liui pri­si­ža­dė­jus iš­vir­ti alų, jo ka­ra­lie­nė pri­tai­sė ki­bi­rą bal­tos miš­rai­nės. Ne tik. Vio­le­ta Bi­ti­nie­nė dar ir puoš­nų tor­tą iš­ke­pė. Alu­da­ris iki šven­tės tu­rė­jo bai­mės, kad tik vis­ką ge­rai už­ma­ty­tų, pa­jus­tų ir alų lai­ku su­koš­tų. Kad nei per anks­ti, nei per vė­lai nebūtų… Ir kad su pu­ta. Vis­kas pa­vy­ko. Kaip ir kas­met – pa­ker­mo­šiui alaus 4 ki­bi­rų už­ten­ka. Nė vie­nas neį­kauš­ta, su sai­ku- ra­gau­ja.

Sa­lės sce­nog­ra­fi­ja ti­ko Alu­ti­nio vei­dui. Kom­po­zi­ci­jo­se – apy­niai. Apy­nys nuo pir­mos šven­tės prie di­džio­sios bend­ruo­me­nės pa­vė­si­nės bu­jo­ja. Jam va­ka­ri­nė pu­sė pa­ti­ko. Pa­sak šven­tės or­ga­ni­za­to­rių, jo įspū­din­gų spur­gų už­ten­ka ir sa­lei pa­puošt, ir puokš­tėms.

Alu­ti­nis įsi­lin­ga­vo iki už­sta­lės dai­nų, šo­kių ir ap­lo­dis­men­tų. Bend­ruo­me­nės na­mų sto­gą "kė­lė" bal­sin­go­sios Bir­žų kul­tū­ros cent­ro an­samb­lio "Na­vi­ja" dai­ni­nin­kės (va­do­vė R. Mi­se­vi­čė), Nau­sė­džių mo­te­rų šo­kė­jų gru­pė "Lie­pa"... Į Šu­kio­nis trum­pam su nau­jie­no­mis ir do­va­no­mis – ke­pu­re puoš­ta apy­niais, rau­gin­tų agur­kų stik­lai­niu, puokš­te li­nų, su pa­sa­ko­ji­mais ir po­kštais už­su­ko gar­sio­ji Pra­nė iš Mie­liū­nų.

De­ja, šven­tė greit pra­bė­go, ne­prail­go. Me­no mė­gė­jams ir šven­tės or­ga­ni­za­to­rių pa­gal­bi­nin­kams pri­si­mi­ni­mui po vir­žių va­zo­nė­lį. Su­si­ti­kę vie­ti­niai su gi­mi­nė­mis, pa­žįs­ta­mais, gal būt se­niai ma­ty­tais, iš­si­kal­bėt troš­ko. Vie­niems į Šiau­lius, ki­tiems į Kau­ną, kai kam Vil­nių ar ki­tą vie­tą reik pa­siekt, kad na­mo­lio su­grįžt. Bet šven­tės ve­dė­ja Da­lia Balt­ru­šai­tie­nė, Pra­nės pa­de­da­ma, šo­kio siau­tu­lin spė­jo įsukt. Ves­ti­biu­ly­je bib­lio­te­ki­nin­kė Vil­ma Šul­nie­nė dar su­spė­jo ir vik­to­ri­ną pra­ves­ti. Iš šio kraš­to ki­lu­siems žmo­nėms bu­vo įdo­mu pri­si­min­ti, kur Va­bal­nin­ko se­niū­ni­jo­je bu­vęs But­niū­nų kai­mas ar kur Rin­gu­žė­lė, Griauz­dė te­ka. Ir kuom Ber­čiū­nė­liai nuo Ber­niš­kių ski­ria­si...

Šu­kio­nie­čiai di­džiuo­ja­si ir džiau­gia­si: Ma­to var­das dar gy­vas. Var­dą ne­šio­ja jau­no­sios kar­tos at­sto­vai. Ma­tas Tra­sy­kis – šu­kio­nie­tis, o Ma­tas Ta­mo­nis – jų kraš­tie­tis, jau vil­nie­tis. Čia gy­ve­na jo se­ne­liai. Ma­tas Tra­sy­kis – pa­svei­kin­tas, o vil­nie­tis Ma­tas – neat­vy­ko. Jis lau­kia­mas ki­tais me­tais.

Smal­su, ko­kie pa­tie­ka­lai ant šu­kio­nie­čių pa­ker­mo­šio sta­lo? Egi­di­ja ir Ane­lė Ru­die­nės (mar­ti ir any­ta) pri­vi­rė , pri­tai­sė šal­tie­nos daug lėkš­čių. Vai­dis Ru­dis ka­ti­lą bul­vių su lu­pe­na, prie jų la­bai ti­ko na­mi­nis svies­tas su ža­lu­my­nais. Al­do­na Rat­ni­kie­nė – ne­pa­gai­lė­jo ,,vinigreto” – bu­ro­kė­lių miš­rai­nės. Bro­ne­lė Brin­kie­nė ir Iru­tė Šve­ži­kie­nė – ke­pe­ni­nės ir kiau­lie­nos slėg­tai­nio (,,ruledo”) pri­slė­gė. Ki­tos šei­mi­nin­kės mo­te­rys sil­kei pa­gar­dus ruo­šė, py­ra­gus ke­pė, puokš­tes kom­po­na­vo, ki­tuos ruo­šos dar­buos pri­si­dė­jo.

– Dė­kin­ga vi­siems, nes vie­nas lau­ke juk ne karys…O daug ran­kų di­džią naš­tą pa­ne­ša. Ar to­kių šven­čių rei­kia? Taip! Žmo­nės dė­ko­jo, at­vy­ku­siam iš to­liau, jei ne­bė­ra gim­ti­nės, ar­ti­mų­jų, tai šis pa­ker­mo­sis la­bai pra­džiu­gi­na, žmo­gus jau­čia­si lau­kia­mas, – "Bir­žie­čių žo­džiui" kal­bė­jo kul­tū­ros dar­buo­to­ja, bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė Ri­ta Bie­lia­kie­nė.

Tvar­ky­da­mie­si po šven­tės šu­kio­nie­čiai su bend­ra­min­čiais lin­kę pa­si­džiaug­ti sėk­me ir ap­tar­ti kas ne­pa­vy­ko, kaip ge­riau su­gal­vo­ti, ko­kių nau­jų žmo­nių į bend­ruo­me­nės veik­lą įtrauk­ti?

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.