Naujausios
Pasak Romos Songailaitės, archeologiniai tyrimai vykdomi todėl, kad parko sutvarkymo projekte numatyta perimetru (ilgis apie 266 m) atkasti rūmų pamatus iki 0,6 m gylio ir 1 m pločio „alsuojančiai“ nuogrindai su lauko akmenų grindinio danga įrengti. Kadangi Astravo dvaras yra įtrauktas į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, tokio pobūdžio archeologiniai tyrimai yra būtini. Iki 2020 m. rūmų pamatai nebuvo atkasami ir fiksuojami, todėl buvo nežinoma, ar po dabartiniais rūmais ar jų artimoje aplinkoje yra išlikusių pamatų bei ankstesnio nei XIX a. II puse datuojamo kultūrinio (įrodančio ankstesnę žmogaus veiklą) sluoksnio.
Detalieji archeologiniai tyrimai atlikti apie 11 x 2–5,5 m plote, kuris suformuotas nuo rytinio fasado pietrytinio kampo iki rotondos vidurio (apie 11 m), nuo rūmų fasado į rytinę pusę ilgis –2– 5,5 m.
Pradėjus tyrimus, paviršiuje, prie rūmų pietrytinio kampo, 0,1m gylyje atsidengė 1 m pločio ir 1,6 m ilgio orientuoto vakarų-rytų kryptimi mūro fragmentas, iš raudonų plytų, rištų kalkių su žvyru skiediniu. Rastų pamatų pietinėje pusėje aptiktas užverstas rūsys-ūkinė duobė, 3 m ilgio (vakarų-rytų kryptimi), 1,7 m pločio (vidaus) šiaurės-pietų kryptimi, gylis 1,7 m. Sienos iš vidaus ir grindys buvo tinkuotos. Dėl 2019 m. paklotų lietaus nuotekų, rūsio-ūkinės duobės nepavyko pilnai ištirti, bet nepaisant to rūsyje–ūkinėje duobėje rasta Tiškevičių laikus menančių fajansinių indų: XIX a. II pusės datuojamo angliško fajanso, Kuznecovo porceliano ir fajanso fabriko Rygoje gamintų lėkščių, taip pat rasta Sankt Peterburge brolių Kornilovų įsteigto porceliano fabriko (1835-1918m.) gamintos produkcijos – puodelių ir lėkštučių. Be to rasta daug stiklinių butelių, taurių duženų, keliolika nesudužusių butelių, matinio stiklo taurelė ir kt. Archeologinių tyrimų metu nustatyta jog prieš rūmų statybą reljefas buvo pakeistas: supiltas iki 30 cm storio šviesaus molio sluoksnis, po kuriuo ant buvusio pirminio paviršiaus (pilkos spalvos žemės sluoksnio) buvo rasta kelios keramikos ir stiklo šukės, kurias būtų galima datuoti XVII a.
Astravo dvaras istoriniuose šaltiniuose minimas jau XVI a. Dvaro pirmasis savininkas buvo Dembskis. XVI–XVIII a. Astravo palivarkas priklausė Radviloms. Iki šiol dar nežinoma, kur buvo įsikūrusi senojo dvaro sodyba. Istorinėje literatūroje nusistovėjusi tradicija, kad XIX a. pr. grafai Tiškevičiai įsigiję iš Radvilų Biržų valdas, vietą reprezentaciniams rūmams pasirinko Astrave, už 3 km nuo Biržų, Širvėnos ežero šiauriniame krante prie Apaščios upės. 1840 m. reprezentacinius rūmus Jonui Tiškevičiui projektavo architektas Tomas Tišeckis, o statyboms vadovavo Cezare LorenzoAnichini, pakviestas iš Raudondvario (prie Kauno). Rūmai buvo pastatyti iki 1850 m. 1859–1862 m. prie rūmų buvo prijungti vienaaukščiai paviljonai, sujungti su centrine dalimi pusapskričių arkų galerijomis. Rūmai smarkiai nukentėjo Pirmojo pasaulinio karo metu (juos apiplėšė vokiečių kariuomenė), iki 1920 m. stovėjo tušti. Paskutinis dvaro savininkas Alfredas Tiškevičius dvarą nuomojo, o po to pardavė agronomui Povilui Variakojui, kuris 1923–1924 m. čia įsteigė vilnų verpyklą, o 1929–1930 m. išplėtė į linų fabriką, jam pritaikant žirgyno pastatą, administracija įsikūrė rūmuose. II pasaulinio karo metais rūmai buvo visiškai apleisti, 1956 m. jų būklė buvo avarinė. Fabrikas „Siūlas“ dvare veikė sovietmečiu, 1965 m. jo iniciatyva restauruoti rūmai. Dabar čia įsikūrusi Biržų AB „Siūlas“ administracija.
Plačiau archeologiniai tyrimai bus pristatyti rugsėjo 19 d. “EUROPOS PAVELDO DIENOS’20” renginių metu. Šie tyrimai yra tąsa 2019 m. pradėto vykdyti projekto „Astravo dvaro sodybos parko (teritorijos dalies prie rūmų) Astravo g.17, Biržų m., sutvarkymo projektas“ darbai (projekto vadovė architektė Nijolė Kazakevičiūtė).
