Naujausios
-Po šalį keliaujate su naujausiu savo filmu „Stovinčioji ant tilto“ apie Vidmantę Jasukaitytę. Tam, kad savo filmo heroje pasirinktumėte šią moterį, tikriausiai, yra ne viena svari priežastis?
-Tai daugiau pasakojimas apie tai, kas vyksta žmogaus viduje ir kas prasiveržia kūryboje. Apie santykį su tave supančiais žmonėmis, bendrakeleiviais, sutiktaisiais. Ir apie VILTĮ, kurią turi/randi tada, kai meilės Dievas apsigyvena tavyje.
Todėl filme skamba Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės kompozitorės Zitos Bružaitės specialiai Vidmantės mirties metinėms sukurtas kūrinys „Vilties Mišios“, kuris tinkamas atlikti liturginių apeigų metu bažnyčiose ir atitinka visus liturginius kanonus.
Žmonės, ateinantys į tavo gyvenimą, kuo toliau, tuo labiau – tikiu tuo – nėra atsitiktiniai. Kiekvienas sutiktasis tau kažką duoda, kartais atima (gal net nereikalinga), kažko moko. Bet kiekvienas ateinantis, bent jau taip turėtų būti, daro tave tvirtesniu, švaresniu, geresniu, supratingesniu.
Taip ir Vidmantė atsirado – gal ir dėl to, kad dabar važinėčiau po Lietuvą ir pristatinėčiau moterį-kūrėją. Daugelis Lietuvoje ne tai kad neskaitę Vidmantės romanų, apysakų, bet ir negirdėję jos poezijos. Filmą montavome kartu su montažo režisieriumi Kostu Radlinku. Kai jis išgirdo jos pačios skaitomas eiles, pasakė, kad tai lietuviška Ana Achmatova.
Tai ir yra viena pagrindinių pasirinkimo priežasčių – duoti tautai išgirsti, kaip tauriai ir didingai skamba gimtoji kalba.
Kita – tautos vienybės aspektas. Ne veltui sakoma: „Jei tu nesidomi politika, tai ji domisi tavimi“. Galima nedalyvauti šalies politiniame gyvenime, o po to keikti visus, pradedant aukščiausia valdžia ir baigiant kaimynu, o dar blogiau – savo šeimos nariu, kad viskas taip blogai. Negauni ar neduoda to, ano... Bet ką tu pats padarei, kad tavo, tavo šeimos, tavo miesto, miestelio gyventojams būtų prasmingiau, šviesiau, švariau gyventi? Ieškok savyje tų gerųjų savybių, kurių kiekvienas turime, ir išnaudok jas. Nesėdėk, nelauk, kol kas tave pabudins, papurtys. Kodėl negali būti tuo uždegančiu pavyzdžiu savo vaikams, bendražygiams, gal net neprieteliams?! Ir palaikyk veikiantį, parklumpantį, besikeliantį.
V. Jasukaitytė romane „Dievas miršta vienišas“ aprašo Dievo sūnaus istoriją, bet ji tokia atpažįstama kiekvienam iš mūsų: „Nieko nėra lengviau, kaip nusipelnyti minios meilę ir jos panieką,- pasakė jis su liūdesiu. – Jūs kiekvieną dieną netesite žodžio, neteisingai prisiekiate, pažadate, net neketindami įvykdyti. Jūs apkalbate ir apgaudinėjate ir taip apaugate nuodėmėmis kaip paežerės akmuo kiaukutais ir kriauklėmis. Ir susergate nuo to. Bet štai ateina vienas, kuris pagydo Jūsų ligas. Ar jis nevertas, kad mylėtumėte jį vien už savo pagijimą? Tačiau jūs imate ieškoti jo klaidų, apkalbėti ir tyrinėti jo darbus, vis tikrindami jį. O jei vieną kartą jam nepavyktų padaryti, ko laukiate, jūs užmėtytumėte jį akmenimis kaip apsišaukėlį. Jūs ieškote krislo brolio akyje ir nematote rąsto savojoje. Netikintieji, pašalinkite rąstą iš savo akies – didelį netikėjimo rąstą. Pašalinkite nemeilės rąstą iš savo akies. Išmeskite abejingumo ir savimeilės akmenis iš širdžių savo. O tada žvelkite į savo brolį ir, jei jis turi rūpesčių, padėkite juos nusimesti.“
-Esate meninės dokumentikos filmų režisierė. Kaip pas jus atkeliauja būsimi herojai, pavyzdžiui, Andrejaus Tarkovskio sesuo Marina kino filme „Marinos namai“?
-Žmonių aš nesirenku, kaip negaliu pasirinkti ir Tėvynės, tėvų, manau, net religijos. Priimu tą, kurią perdavė tėvai.
Žmonių atžvilgiu turiu tik tokį pasirinkimą, kiek su jais bendrauti ir kaip arti prisileisti. Su vienais vyksta tik akimirkos kontaktas, su kitais įsiveliu į neaiškius santykius, iš kurių paskui bandau surasti neskausmingas išeitis. Kartais pavyksta, kartais – nusideginu ir tada sau vėl sakau, kad reikia pasitikėti savo intuicija, bet kur tau... Gi norisi būti viska žinančia, suvokiančia, o dar ir teisia.
Bet turiu žmonių, kuriuos likimas davė ir kur jau nebeužduodu sau klausimo – ar jie geri, blogi, verta, neverta bendrauti. Jie yra. Jie yra tavo neatsiejamo gyvenimo dalis. Aš juos gerbiu, puoselėju mūsų draugystę. Tiesiog myliu ir dėkoju, kad juos turiu.
Tokia buvo Vidmantė, nors daug ir įvairiai girdėjau apie ją kalbant, bet man tai buvo „mano žmogus“. Aš turėjau savo nepakartojamą santykį su ja – šiltą, patikimą, tikrą. Ir ką kas bekalbėtų, aš turiu savo Vidmantę – ir niekas nepajėgus pakeisti to mūsų tarpusavio ryšio.
Tą patį galiu pasakyti apie Mariną Tarkovskają. Tai žmogus, kuriam galiu būti atvira, silpna, trapi. Spalio 3-ąją skambinau jai ir sveikinau su gimtadieniu. Gaila, kad negaliu dabar vykti jų (Marinos ir jos vyro, kino režisieriaus Aleksandro Gordono) aplankyti. 2020 metus sutikau kartu su jais. Sausio 1- ąją su Marina nuvykome į jos tėvų namus Ščipovskij Pereulok Maskvoje, kur Marina su tėvais ir broliu, būsimu pasaulinio garso režisieriumi Andrejumi, įsikėlė 1934 metais. Čia turėtų būti Tarkovskių muziejus, bet iki šiol yra tik tvora, o už jos – duobė su jau naujai išaugusiais medžiais.
Su Marina Tarkovskaja susipažinau kino režisieriaus Viačeslavo Amirchanjaną dėka, kuris buvo poeto Arsenijaus Tarkovskio, Marinos ir Andrejaus tėčio, draugas. Viačeslavas 20 metų filmavo poetą ir sukūrė filmą „Arsenijus Tarkovskis. Mažytis gyvenimas“. Dabar kartu su Marina dirba prie eilėraščių rinktinių ar knygų apie Arsenijaus Tarkovskio gyvenimą ir kūrybą.
Su Slava susipažinau, dirbdama pas režisierių Šarūną Bartą. Taip yra, kad vienas žmogus „dovanoja“ tau kitus. Aktorė Katerina Golubeva, kuri filmavosi Šarūno filmuose ir kurią irgi laikau savo drauge, gyvendama Paryžiuje, man rašė, prašydama susipažinti su jos draugais: „Noriu, kad mano draugai tarpusavyje bendrautų“. Bendrauju.
O kalbant apie būsimus filmų herojus, taip jau nutinka, kad pradžioje būna mano pažįstami, po to jie pereina į nekintančią „draugas“ kategoriją, o vėliau – tampa filmo herojais, bet tas nekintamasis „draugas“ išlieka. Žinoma, gal ir rizikinga, nes išneši/išryškini savo artimo žmogaus vidines kerteles, bet rodai, paprastai, tas gerąsias, tauriąsias, kur pažiūrėjus/pasiklausius ir pačiam yra ką apgalvoti ar pasimokyti.
Lietuvoje aplink tiek daug įdomių, vertų kinematografinių sprendimų asmenybių! Jau nekalbu apie kitas šalis. Lietuva tokia turtinga ir derlinga sumaniais, ieškančiais, kuriančiais, nesavanaudiškais žmonėmis. Nežinau, kas bus kitas herojus, nes rūpi ir kiti dalykai. Dabar ėmėmės paveldo išsaugojimo virtualioje erdvėje – Šnipiškių rajonas, vadinamasis Vilniaus Skansenas. Apie jį mažai kas žino, kad tai gyvuojantis/pulsuojantis ir natūraliai susiformavęs muziejus po atviru dangumi, kuris stūkso apsuptas stiklinių dangoraižių. Jų daugėja, o medinukai traukiasi. Nieko nepadarysi, gyvenimas įgauna naujus bruožus, ritmus, bet, manau, kad dar galima išsaugoti šią unikalią etnokultūrinę erdvę. „276 žingsniai link EUROPOS“ – taip vadinasi interaktyvus kino projektas.
-Kūrybiniais saitais esate susijusi su Rusija. Šių dienų kontekste – tai drąsu, madinga, neapgalvota ar tiesiog bendražmogiška?
-O kas yra drąsu ir kas yra madinga?! Prancūzija, Ispanija, Marokas – tai drąsu ar madinga? Nemanau, kad šalis galima skirstyti į tokias. Gal yra šalių valdžios struktūros – pasirinkusios demokratijos kelią arba ne.
Bendražmogiški dalykai, nepriklausomai nei nuo gyvenamos vietos, nei nuo kūno spalvos, lyties, socialinės padėties, yra labai panašūs. Visi turi fiziologinius poreikius: maisto, rūbų, daiktų… Bet visi dar norime saugumo, supratimo, atjautos. Meilės.
Kaip rašė Vidmantė romane „Po mūsų nebebus mūsų“: „Man atrodo, kad žmogui visko pakanka – ir daiktų, ir pinigų, ir visko visko... Tik vieno dalyko trūksta amžinai – meilės...“
-Kokią Lietuvą matote ir sutinkate, keliaudama po mūsų šalį su savo filmais?
Lietuva – tai jos žmonės. O jie, kaip žinote, yra labai spalvingi. Ir šalis spalvinga, kaip įgavę rudenio spalvas lapai. Norisi linkėti ir norėti pačio geriausio, bet... Dar kartą galiu pasikartoti ir palinkėti, visų pirma sau, mažiau dejonių, o daugiau kūrybinių minčių ir padarytų darbų. Nieko naujo nepasakysiu, bet pradėkime nuo savęs. Jei mes drąsiai ir nemirkteldami galime apgauti vienas kitą – suteikdami paslaugas, parduodami prekes, manipuliuodami tarpusavio bendravimuose – kodėl tada tiesos mes reikalaujame tik iš tų, išrinktųjų valdžioje, ką jie privalo ir turi, o mes ką – neprivalome nieko?! Žinome teises, gerai būtų nepamiršti ir pareigų bei moralės kodeksų. Dievo įsakymų.
Dariau ir savo laiku daug kalbėjau apie kultūros decentralizaciją šalyje. Deja, kultūros lygis didžiuosiuose Lietuvos miestuose ir rajonuose skiriasi. Ir čia gi kalti ne miestai, o juose kultūros politiką vykdantys asmenys. Tik nuo jų norų, atsidavimų, atsakomybės laipsnio ir matysime tam tikrus kultūros reiškinius tam tikrame mieste, rajone.
Noriu, pasitelkus Vidmantę ir jos maldą iš knygos „Golgotos vynuogės“, pasimelsti. Malda skirta tiems, kuriuos jau išrinkome ir dar išrinksime į valdžią:
„Jie pasižada tarnauti savo tautai, tačiau ima ją valdyti negailestingai, kaip svetimieji. Jie privalo mus globoti, tačiau ateina mūsų skriausti.
Jie ateina tam, kad surastų duonos kąsnį seniems ir ligotiems, tačiau prasibrovę į valdžią jie ir paskutinį kąsnį išplėšia iš burnos. Bažnyčiose ir maldos namuose jie viešai priima Švenčiausią Komuniją, tačiau jų mintys sukasi tik apie juos pačius ir jų širdys užvertos Dievui.
Betgi, Viešpatie, jie juk yra mūsų valdžia.
Apšviesk jų širdis gailesčiui ir gailestis paskatins juos teisingam veiksmui. Apšviesk jų protus, tebūnie jiems aišku, kad nei jų vaikai, nei provaikiai negyvens pagal kitokius įstatymus, negu jie išleidžia visiems.
Suteik jiems sumanumo, sunaikink jų garbėtrošką, tą visų ydų motiną, tą laukinį bruožą. Atgręžk jų žvilgsnį į tautą, padidink jų galimybes mąstyti, apšviesk jų vidinį regėjimą, kad virš kasdienybės visada sugebėtų regėti idealo šviesą ir galėtų orientuoti į ją savo darbą ir savo gyvenimo prasmę.“
-Ačiū už pokalbį.
