Naujausios
Albume – Vabalninko krašto kryžiai
1912 metais Lietuvių dailės draugija prancūzų ir lietuvių kalbomis išleido albumą „Lietuvių kryžiai.“ Įžangą „Lietuvių kryžiai archeologijos šviesoje“ parašė Jonas Basanavičius, o apipavidalino Lietuvių dailės draugijos pirmininkas dailininkas Antanas Žmuidzinavičius. Šį dar tik rengiamą spausdinti albumą 1911 metais kvietė užsisakyti „Vilties“ laikraščio redaktorius ir leidėjas, vėliau Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona.
Tarp aštuoniasdešimties daugiausia Panevėžio ir Šiaulių apskrityse 1904 – 1912 metais pieštų kryžių ir koplytėlių yra keletas ir iš Vabalninko bei Jasiuliškių, Zaprūtiškio, Gaižiūnų kaimų. O piešė juos tautinio liaudies meno mylėtojas ir puoselėtojas dailininkas Antanas Jaroševičius. Jis pirmasis po spaudos atgavimo legaliai Peterburge pradėtame leisti „Lietuvių laikraštyje“ 1905 metais išspausdino straipsnį „Apie lietuvių dailą,“ kuriame rašė, kad „lietuviai turi savo ilgą istorišką praeitį, savo kalbą, būdą, papročius, tikėjimą ir savo tautišką dvasią, kuri apsireiškė dainose, pasakose, dailiadarbystėje, architektūroj ir t. t., visur kur tik žmogui prisėjo savo išmintį ir fantaziją prijungti.“ Straipsnį A. Jaroševičius iliustravo savo pieštu koplytstulpiu, piešinį palydėdamas žodžiais: „Pažiūrėkite, kokia tai puiki, originališka ir nepanaši į jokį svetimtautišką stilių kompozicija! O juk tai lietuviškos dvasios veikalas, kurio nėra dar artisto ranka palytėjusi.“
Šis straipsnis neliko be atsako. Įžymus skulptorius Petras Rimša prisimena, kad A. Jaroševičiaus žodžiai jį ir jo draugus uždegę, paskatinę domėtis liaudies menu. 1905 metų vasarą keliaudamas po Lietuvą Rimša padaręs daug piešinių, o dailininkas Adomas Varnas net paskaitęs Krokuvoje pranešimą apie lietuvių liaudies meną.
Dailininkas iš Skrebotiškio
Apie Antaną Jaroševičių verta pakalbėti plačiau. Ne tik todėl, kad šie metai paskelbti Tautodailės metais, o jis visą netrumpą gyvenimą ( mirė eidamas aštuoniasdešimt šeštuosius – aut. past.) buvo atsidavęs liaudies meno, kaip neišsenkančio lietuviškos dvasios šaltinio, mylėtojas, vertintojas ir globėjas. Todėl, kad šie metai dailininkui jubiliejiniai – jis gimė prieš 150 metų. Ir dar – gimė dabartiniame Pasvalio rajone, Skrebotiškio kaime, kuris tarpukariu priklausė Biržų apskričiai. Taigi, lyg savas žmogus, iš to paties artimo ir mielo krašto.
Gimė 1870 metų liepos 22 dieną. Tėvai buvo ūkininkai Kazimieras Jaroševičius (1826 – 1919) ir Natalija Mulevičiūtė–Jaroševičienė (1840 – 1924). Šeima buvo gausi, augo septyni vaikai: keturi broliai ir trys seserys. Mokėsi pas daraktorių. Vėliau Mintaujos gimnazijoje. Jos nebaigė, bet tų klasių užteko įstoti į garsią barono A. Štiglico techninio piešimo mokyklą Peterburge, kur buvo ruošiami piešimo ir taikomosios dekoratyvinės dailės dėstytojai pramoninio profilio dailės mokykloms. Čia mokytis Antaną Jaroševičių paskatino ir materialiai parėmė Pasvalio krašto šviesuolis ir mecenatas inžinierius Petras Vileišis.
1899 metais baigęs studijas A. Jaroševičius dirbo Peterburgo teatruose dekoratoriumi, vėliau Zimino meniškų baldų dirbtuvėje. Čia pagamino stilizuotus baldus, kurie 1901 metais Paryžiaus tarptautinėje parodoje pelnė didįjį sidabro medalį. A. Jaroševičius buvo pirmas lietuvis dailininkas, su savo taikomosios dailės darbais pasirodęs Vakarų Europoje ir ten susilaukęs gero įvertinimo.
Įsitikinęs, kad iš dailininko profesijos pragyventi bus beveik neįmanoma, A. Jaroševičius apsisprendžia tapti mokytoju. Negavęs tarnybos Lietuvoje, 1900 metais išvyksta į Orlovą. Mergaičių gimnazijoje dėsto piešimą. Netrunka išgarsėti kaip visapusiškai išsilavinęs ir talentingas pedagogas. Po kelerių metų perkeliamas į Kazanę ir skiriamas aukštosios techninės mokyklos pedagogu.
Gyvendamas ir dirbdamas Kazanėje, dailininkas visas vasaros atostogas praleisdavo tėviškėje. Čia būdamas susižavi lietuviškais kryžiais ir koplytėlėmis. Pasakojama, kad vieną vasarą Antanas Jaroševičius į Skrebotiškį atvažiavo dviračiu, kurį atsigabeno traukiniu iš Kazanės. Tikriausiai dviratis labai pravertė dailininkui keliaujant po Lietuvą ir ieškant išlikusių puošnių ir originalių kryžių. Jį žavėjo kryžių formų ir ornamentų įvairovė. Pyktinosi, kad kapinėse jų vietoje atsiranda neskoningi, lietuvio dvasiai svetimi geležiniai, fabrikuose gaminti kryžiai. „Aš sumaniau, – 1912 metais albumo „Lietuvių kryžiai“ pratarmėje rašė Antanas Jaroševičius – imtis komponuoti lietuviškus metalo arba akmens kryžius, kad paskui, suradus fabrikantų, galima būtų paskleisti juos nykstančių vietoje ir tokiu būdu užkirsti kelią netikusiai įtakai.“
Dailininko piešti kryžiai, eksponuoti lietuvių dailės parodose, sulaukė publikos susižavėjimo. A. Jaroševičiaus piešinių pasisekimas paskatino Lietuvių dailės draugiją dalį dailininko pieštų kryžių ir koplytstulpių išleisti atskiru leidiniu. Taip 1912 metais Juozo Zavadskio spaustuvėje buvo išspausdintas A. Jaroševičiaus sudarytas albumas „Lietuvių kryžiai.“ Po daugelio metų Biržų kraštui artima menotyrininkė Ingrida Korsakaitė (biržietės rašytojos Halinos Nastopkaitės–Korsakienės dukra – aut. past.) knygoje „Gyvybinga grafikos tradicija“ rašys, kad „šis albumas svarbus ne tik kaip pirmasis tokio tipo lietuvių liaudies meno rinkinys. Jis įeina į mūsų dailės istoriją ir kaip stambiausias pirmųjų lietuvių dailės parodų laikotarpio grafikos kūrinys.“
1921 metais su pirmu pabėgėlių ir tremtinių lietuvių ešelonu grįžęs į Lietuvą, A. Jaroševičius 15 metų mokytojavo Giedraičių progimnazijoje. Mokė vaikus piešti, rengė piešinių parodas, margučių konkursus, skatino mokinius komponuoti liaudiškus ornamentus. 1927 metais įkūrė vienintelę Lietuvoje dailiųjų medžio darbų klasę, kuri 1930 metų pramonės parodoje Kaune buvo apdovanota bronzos medaliu. Rašė straipsnius įvairiais kultūros klausimais. 1939 metais išleido knygą „Dailieji medžio darbeliai.“ Pagal jo projektą 1928 metais Giedraičiuose buvo pastatytas paminklas „Karžygiams, žuvusiems už Lietuvos laisvę 1920 metais.“ Nepamiršo dar vaikystėje iš tėvų namų atkeliavusios meilės darbštuolėms bitėms ir sodininkystei. Karklynės kaime, gražiai tvarkomos sodybos bityne, buvo keturios dešimtys bičių šeimų. O sode, kaip mena jo buvę mokiniai, stovėjo daugybė paties dailininko suprojektuotų ir padarytų kryžių. Karo metais dvejus metus saugojo ir globojo nuo vokiečių arešto besislapstančią žydaitę iš Giedraičių Esfirą Gudmanaitę. Sužinojęs, kad vienkiemiuose bus daromos kratos, ją slėpdavo viename iš avilių.
Mirė Antanas Jaroševičius Karklynėje 1956 metų birželio 17 dieną.
1990 metais Giedraičių vidurinei mokyklai buvo suteiktas dailininko Antano Jaroševičiaus vardas.
Šiandien Lietuvos dailės muziejaus fonduose saugoma daugiau kaip 200 įvairių A. Jaroševičiaus kūrinių. Yra jų ir Kauno M.K. Čiurlionio galerijoje. Ankstyviausieji sukurti dar 1892 metais. Išvykęs į Kazanę, mėgo akvarėlėse įamžinti ne tik Kazanės ar Kaukazo kalnų vaizdus, bet ir tėviškės peizažus, juose atskleisdamas kuklų, širdžiai mielą lietuviškos gamtos grožį. Jis buvo vienas pirmųjų lietuviškų atvirukų kūrėjų, 1908 metais „Vilniaus žiniose“ rašęs, kad atvirų laiškelių (taip jis vadino atvirukus – aut. past.) leidimo tikslas – „lavinti estetiškus visuomenės jausmus, supažindinti ją su tuo, kas yra dailesnio ir prakilnesnio mūsų krašte.“
Tačiau didžiausias jo rūpestis buvo saugoti nuo nykimo, žalojimo ar sąmoningo naikinimo liaudies meno lobius: kryžius, koplytstulpius, koplytėles su įspūdingomis šventųjų statulėlėmis, ornamentais išmargintus baldus, ąsočius, raštuotus audinius. Gindamas nuo pražūties šiuos turtus, jis parašė ne vieną dešimtį straipsnių, kuriuose dailininkus ir dailės mėgėjus ragino sergėti nuo pragaišties liaudies dailės likučius, juos rinkti, nes „iš tų likučių, iš tų trupinių su jūsų ir visuomenės pagalba turi išaugti ir išbujoti mūsų tautos dailės nauji pavyzdžiai.“
Siūlė lietuvišką stilių
Palankiai į lietuvių liaudies dailę žvelgė ir Biržuose gimęs bei augęs Povilas Januševičius (1866 – 1948). Tai buvo iškili asmenybė: kunigas, kalbininkas, Kauno kunigų seminarijos profesorius, poeto, seminarijos rektoriaus Maironio pagalbininkas ir bičiulis. 1917 metais Kaune, Saliamono Banaičio spaustuvėje, jis išspausdino savo knygą „Namai. Jųjų svarba, padėjimas, stilius, medega, statymas, papuošimas, išvaizdos ir planai. Žemaičių vyskupijos 500 metų sukaktuvių atminimui.“ Joje, panašiai kaip ir „Lietuvių laikraštyje“ Antanas Jaroševičius, rašė: „Mes, lietuviai, turėdami savo praeitį, savo istoriją, savo puikią kalbą – turėdami savotiškąjį būdą, turime taipogi kaip ir kitos kultūriškos tautos, savotiškąją sielą (dūšią) – savotiškąjį grožio – dailės supratimą – turime galutinai savotiškąjį – grynai lietuviškąjį stilių; matyti jis: juostose, įvairiuose audekluose, kryžiuose, namuose, trobose ir jųjų stoguose.“ Pastogių, skliautų lentos jam gražiai atrodo, kai jos „esti išdrožtos arba bent panašiai pagražintos kaip mūsų krašto juostos.“ Kambarių sienas puošti derėtų lietuvaičių išaustais kilimėliais, o „ graži rankų darbo staltiesė labiau puošia kambarį kaip puikiausia pirktinė, išėjusi iš fabriko.“
Tautodailė parodose ir muziejuje
Dar prieš pirmąjį pasaulinį karą Biržuose buvo surengtos kelios žemės ūkio parodos. Praūžus karui, pradėjus kurti naują gyvenimą, 1922 metų rugsėjo 4 dieną netoli Biržų geležinkelio stoties buvo suruošta po karo pirmoji žemės ūkio, pramonės ir liaudies dailės dirbinių paroda. Rugpjūčio 28 dienos „Biržų žinių“ savaitraštyje parodos rengėjas – Biržų srities žemės ūkio parodos komitetas – kvietė visus apskrities piliečius prisidėti prie parodos, siųsti į ją viską, ką turi įdomesnio. „Tikimės, – rašė parodos rengėjai, – kad šiame taip svarbiame darbe neatsisakys padėti kunigai, mokytojai, moksleiviai ir kiti inteligentai, duodami patarimų žmonėms, ką siųsti į parodą ir sudarydami eksponatų sąrašus.“ Tarp parodai pageidautinų daiktų nurodyti ir molio dirbiniai (puodai, žaislai) bei įvairūs audeklai ir rankdarbiai (drobės, milai, čerkasai, rankšluosčiai, staltiesės, juostos, pirštinės ir kt.).
Rugsėjo 11 dienos „Biržų žiniose“ rašoma, kad „Biržų paroda, galima sakyti, pasisekė. Parodų komisijos rimtai pasidarbuota. Aprinkta puiki vieta prie stoties, aptverta. Rankų išdirbiniams ir smulkiems gyvuliams buvo paruošta vieta ten pat, prie stoties, dvaro didžiulėj daržinėj. Nuo pat parodos atidarymo iki jos uždarymo griežė orkestras.“
Geriausių eksponatų savininkus ekspertų komisija apdovanojo pagyrimo raštais. Neliko nuskriausti ir liaudies dailės kūrėjai: molio indus pristatęs biržietis Napoleonas Teseckas, juostas, kilimėlius, lovatieses ir kitokius audinius į parodą atgabenusios Biržų miesto gyventojos Darata Plepienė, Ona Balčiūnaitė, Vanda Silvestravičaitė ir kt.
Panašios parodos, kuriose buvo laukiami ir tautodailės kūrėjai, buvo rengiamos vos ne kasmet. O 1928 metais, minint Nepriklausomybės paskelbimo dešimtmetį, įsteigiamas Biržų muziejus. Jį aplankęs Akiras – Biržys knygoje „Biržų apskritis“ rašė apie muziejuje esantį Liaudies meno skyrių, kuriame saugoma apie 30 medinių šventųjų skulptūrėlių, 15 metalinių kryžių viršūnių, tošimi apipintų ąsočių ir puodynių, įvairių audinių, liaudies muzikos instrumentų (kanklių, trimitų, skudučių) ir kitokių smulkesnių liaudies meno dirbinių.
Tautodailės rinkimo ekspedicija
1930 metų liepos 27 dieną „Biržų žinios“ pranešė, kad šiomis dienomis į Biržus iš Kauno M.K. Čiurlionio galerijos atvyko ekspedicija rinkti ir tirti liaudies meną. Ekspedicijai vadovauja Meno mokyklos mokytojas dailininkas Antanas Tamošaitis (1906 – 2005). Kiti ekspedicijos nariai – jauni menininkai, Meno mokyklos auklėtiniai Vytautas Palaima (1911 – 1976), Juozas Aleknavičius (1906 – 1987), Vytautas Mackevičius (1911 – 1991) ir Vladas Norkus (1909 – 1976). Ekspedicija Biržų apskrityje ketino darbuotis mėnesį, bet Biržų ir Pasvalio apylinkėse, nuo seno garsėjančiuose liaudies keramikos centruose, užsibuvo ilgiau. Per pusantro mėnesio surinko 1068 eksponatus (kartu su nuotraukomis). A. Tamošaitis pasiūlė Biržų gimnazijos salėje („Biržų žinios“ rašo, kad Rotušės salėje, bet tai nėra klaida, nes tais metais Biržų gimnazija iš Rotušės nuomavo antrąjį pastato aukštą, kuriame ir buvo salė – aut. past.) suruošti Biržų krašte surinkto liaudies meno parodą. Ji buvo surengta sekmadienį, rugpjūčio 31 dieną. Parodoje dominavo keramika, buvo skulptūrėlių, medžio drožinių, iš vytelių ir šiaudų pintų namų apyvokos daiktų, įvairių audinių, juostų, rūbų kolekcija. „Biržų žinios“ buvo pranešusios, kad į parodos atidarymą iš Kauno atvažiuos M.K.Čiurlionio galerijos ir Valstybės muziejaus direktorius Paulius Galaunė ir tų muziejų sekretorius (beje, vaikystėje gyvenęs Biržuose – aut.past.), vėliau kompozitorius, Viktoras Kuprevičius. Ta proga svečiai turėjo susipažinti su Biržų muziejumi. Bet jie į Biržus neatvyko.
Parodą atidarė Biržų gimnazijos direktorius Antanas Juška. Jis perskaitė P. Galaunės atsiųstą sveikinimo telegramą ekspedicijos vadovui ir visiems dalyviams. Joje buvo linkima, kad Biržų visuomenė susidomėtų sodiečių trobose dar randamais liaudies meno lobiais. A. Tamošaitis prisimena, kad ekspedicija ir paroda Biržuose sutraukė daug lankytojų. Apie Biržų ir Pasvalio apylinkių liaudies meną jis Vasiliausko salėje skaitęs dvi paskaitas – visuomenei ir gimnazijos mokiniams.
O Paulius Galaunė 1967 metais išleistose „Muziejininko novelėse“ rašė, kad ši paroda labai pasisekusi. „Nemažai lankytojų akivaizdžiai pamatė, kokios rūšies liaudies eksponatais jų kraštas turtingas, kokius to meno objektus reikalinga saugoti ir išlaikyti būsimoms kartoms.“
Parašė apie šią parodą ir Biržų apskrities savaitraštis „Biržų žinios.“ Stp. Žilvitis (nežinau, kas slepiasi po šiuo slapyvardžiu, gal Apolinaras Norvaiša, tais metais Biržų muziejaus Dailės skyriaus vedėjas – aut. past.) pasidžiaugė, kad nors gražus oras ir Saločių tilto šventinimas sutraukė nemžai žmonių, tačiau jų nestigę ir tautodailės parodoje. Ją aplankė daugiau kaip 1000 žmonių. „Ši paroda, – rašė Stp. Žilvitis, – turėtų būti biržiečiams pavyzdžiu, jog jų manymu „paprasti ir nereikalingi“ daiktai mūsų menininkų ir mokslininkų yra ytin brnginami ir uoliai ieškomi. (...) Tad kitais metais, kai atsilankys ta pati ar kita tautodailės rinkimo ekspedicija, nesigailėkime padėti nurodymais ar patarimais, kur tų meno turtų daugiausia yra. Kiek teko girdėti, ekspedicija su menininku A. Tamošaičiu priešaky, ir šiemet yra labai patenkinta biržiečiais, kurie nemažai prisidėję prie šio kultūrinio darbo. Dabar užmezgę ryšius su mūsų menininkais, tegul jų nenutraukia, bet dar labiau juos sustiprina, nes tautodailė – vienintelė meno šaka , kuria galime pasirodyti pasauliui kas mes esame.“
