Dainų ir prisiminimų pynė Nemunėlio Radviliškyje

Si­gu­tės Kvet­kie­nės nuo­tr.
Dai­nų ir pri­si­mi­ni­mų py­nė. Aki­mir­kos.
Vė­sų spa­lio pra­džios šeš­ta­die­nį Ne­mu­nė­lio Rad­vi­liš­kio gy­ven­to­jai ir mies­te­lio sve­čiai, no­rin­tie­ji paį­vai­rin­ti sa­vo kas­die­ny­bę, ga­lė­jo lai­ką ma­lo­niai pra­leis­ti po­pie­tė­je „Dai­nų ir pri­si­mi­ni­mų py­nė“, su­šil­ti bend­rau­da­mi prie ar­ba­tos puo­de­lio. Po­pie­tės or­ga­ni­za­to­rė Da­lia Ma­tu­se­vi­čie­nė iš anks­to skel­bė, kad siū­lo atei­ti ne tuš­čio­mis: at­si­neš­ti daik­tą, ku­rio at­si­ra­di­mo šei­mo­je is­to­ri­ja yra įdo­mi, ar šei­mos re­lik­vi­ją, su ku­ria sie­ja­si mie­li pri­si­mi­ni­mai, pa­sa­ko­ji­mais pa­si­da­lin­ti su ki­tais.

Po­pie­tė­je sve­čia­vo­si Dan­guo­lė Plen­taus­kie­nė su dai­ni­nin­kų ko­lek­ty­vu iš Smil­gių ir Zi­ta Bė­lia­kie­nė su sa­vo va­do­vau­ja­mais ko­lek­ty­vais: et­nog­ra­fi­niu an­samb­liu „Vi­jok­lis“ iš Ger­ma­niš­kio ir liau­diš­kos mu­zi­kos ka­pe­la „San­ta­ka“ iš Ne­mu­nė­lio Rad­vi­liš­kio.

Jau­kiai įsi­tai­sę prie sta­le­lių, ant ku­rių, pa­deng­tų gra­žio­mis stal­tie­sė­mis, bu­vo už­deg­tos žva­ke­lės, su­si­rin­ku­sie­ji vie­ni ki­tiems ro­dė at­si­neš­tus daik­tus, pa­sa­ko­jo apie juos. Pa­sa­ko­ji­mai py­nė­si su dai­no­mis, hu­mo­ris­ti­nė­mis ei­lė­mis, pa­juo­ka­vi­mais. Daug įdo­mių daik­tų pa­ma­ty­ta, jų at­si­ra­di­mo is­to­ri­jų iš­girs­ta.

Smil­gie­čiai pa­sa­ko­jo, kad prieš daug me­tų smui­ki­nin­kas Juo­zas Šem­be­lis juos ap­da­li­jo pu­pe­lė­mis, ku­rias smil­gie­čiai au­gi­na iki šiol. Kad maest­ro pu­pe­lės gy­ven­tų, jį pri­min­tų, kad gy­vuo­tų ir Ne­mu­nė­lio Rad­vi­liš­kio kraš­te, jų at­ve­žė do­va­nų. Kar­tu su pu­pe­lė­mis ren­gi­nio šei­mi­nin­kei Da­liai smil­gie­čiai įtei­kė ir se­no­vi­nę rez­gi­nę. To­kias rez­gi­nes rez­gu­sios dvi gar­baus am­žiaus že­mai­tės. Nors Smil­giuo­se gy­ve­nu­sios tik 6 me­tus, bet daug nu­vei­ku­sios bend­ruo­me­nės la­bui, tu­rė­ju­sios auk­si­nes ran­kas. Gal ener­gi­jos su­teik­da­vo pa­gar­sin­tas vie­nos iš jų pus­ry­čių re­cep­tas? Gal kas nors su­si­gun­dys pa­ban­dy­ti? Nors sen­jo­ra me­tų tu­rė­jo dau­giau kaip 8 de­šim­tis, ji bu­vo ir dai­ni­nin­kė, ir šo­kė­ja, ir mal­di­nin­kė, ir gie­do­to­ja, ir vi­so­kių rank­dar­bių meist­rė. O kiek­vie­nas jos ry­tas pra­si­dė­da­vęs taip: 4 rie­šu­tai, už­pil­ti že­mai­tiš­ka na­mi­nu­ke, puo­de­lis ar­ba­tos ir vie­nas sal­dai­nis „Kregž­du­tė“.

Su­si­rin­ku­siuo­sius su­do­mi­no pa­sa­ko­ji­mas apie ne­di­du­kę plokš­te­lę, ku­ri, kaip sa­kė jos šei­mi­nin­kas, gal kar­tais yra iš kos­mi­nio lai­vo ba­te­ri­jos. Bent taip tei­gęs jo drau­gas, do­va­no­jęs tą plokš­te­lę.

Atė­ju­sie­ji iš­gir­do pa­sa­ko­ji­mą apie dau­giau kaip 40 me­tų mo­ters sau­go­mą šil­ki­nę ska­re­lę, do­va­no­tą jos tė­čio, nors jo tarp gy­vų­jų jau nė­ra dau­giau kaip 30 me­tų.

Net ar­ti­mai pa­ži­no­ju­sie­ji dvie­jų ko­lek­ty­vų va­do­vę Zi­tą Bė­lia­kie­nę bu­vo nu­ste­bę, kai iš­gir­do, jog ji tu­ri dar vie­ną var­dą. Ją tė­ve­liai mo­čiu­tės gar­bei pa­va­di­no jos var­du – Kot­ry­na. Zi­ta – Kot­ry­na Bė­lia­kie­nė pa­sa­ko­jo apie ma­mos ner­tą stal­tie­sę, pro­mo­čiu­tės ran­ki­nu­ką... Kvie­tė ap­si­lan­ky­ti Ger­ma­niš­kio mu­zie­ju­je, ku­ria­me yra daug se­no­vi­nių daik­tų su­neš­ta.

Įtai­giai apie at­si­neš­tus daik­tus ir re­lik­vi­jas pa­sa­ko­jo kraš­to­ty­ri­nin­kas, Ne­mu­nė­lio Rad­vi­liš­kio mo­kyk­los mu­zie­ji­nin­kas Eval­das Ti­mu­kas. Jis pa­ro­dė sa­vo pro­se­ne­lio Leo­no Ti­mu­ko su­riš­tus laik­raš­čio „Mū­sų ry­to­jus“ 1929-1931 m. nu­me­rius, gar­saus fo­tog­ra­fo Pet­ro Lo­če­rio nuo­trau­ką, ku­rio­je su ki­tais dviem dva­ro mu­zi­kan­tais yra ir jo se­ne­lis, ves­tu­vi­nius žie­dus, liu­di­jan­čius jo se­ne­lių san­tuo­kos 50-me­tį... E. Ti­mu­kas sa­kė, jog mu­zie­ju­je yra ypa­tin­ga re­lik­vi­ja: me­ta­li­nė len­ta su už­ra­šu „N.Rad­vi­liš­kis“, mi­nin­ti vie­to­var­džio pa­si­kei­ti­mą. Įdo­mus su­ta­pi­mas: šie me­tai pa­skelb­ti vie­to­var­džių me­tais, o ly­giai prieš šim­tą me­tų mies­te­lio bu­vęs pa­va­di­ni­mas “Rad­vi­liš­kis“ bu­vo pa­keis­tas į „N. Rad­vi­liš­kis“ ar­ba „Ne­mu­nė­lio Rad­vi­liš­kis“.

Kraš­to­ty­ri­nin­kas tei­gė, jog tik­rų tik­riau­sios re­lik­vi­jos yra mies­te­lio žmo­nės. Jis dė­ko­jo Emi­li­jai Šar­vie­nei, mu­zie­jui per­lei­du­siai jos ma­mos, be­si­mo­kiu­sios Pa­ru­pės pra­di­nė­je mo­kyk­lo­je, ma­te­ma­ti­kos na­mų dar­bų są­siu­vi­nius, ki­tus se­no­vi­nius daik­tus. Sa­kė, kad ka­pe­los „San­ta­ka“ smui­ki­nin­kas Pet­ras Deg­lis – vaikš­tan­ti mies­te­lio en­cik­lo­pe­di­ja, nes daug ži­no ir me­na.

Mi­nė­tas mu­zi­kan­tas po­pie­tės da­ly­viams pa­pa­sa­ko­jo apie mo­kyk­los mu­zie­jui do­va­no­tą li­ni­nį mai­šą grū­dams. Tar­pu­ka­riu va­žiuo­da­mi į ma­lū­ną (ku­rio da­bar ne­bė­ra, iš­li­kę tik frag­men­tai), ūki­nin­kai ant mai­šų už­ra­šy­da­vę pir­mą­sias šei­mos pa­var­dės rai­des, kad mai­šai ne­su­si­mai­šy­tų. Jo šei­mos mai­šai bu­vo pa­žy­mė­ti „DEG“. Sa­kė, jog to­kia­me mai­še til­pę apie 80 kg grū­dų. Ir pa­juo­ka­vo, kad žem­dir­biai, mai­tin­da­mie­si pa­gal da­bar­ti­nio svei­ka­tos mi­nist­ro re­ko­men­da­ci­jas, to­kio mai­šo ne­pa­kel­tų...

P. Deg­lis pri­si­mi­nė, kaip bu­vo pi­la­mi ir tvir­ti­na­mi aukš­ti šlai­tai sta­tant til­tą per Ne­mu­nė­lį iš Ger­ma­niš­kio į Lat­vi­ją. Kiek­vie­na šei­ma tu­rė­jo at­vež­ti že­mių tiek ve­ži­mų, kiek šei­mo­je yra na­rių. Ir dar pa­pil­do­mai tiek ve­ži­mų, kiek hek­ta­rų že­mės tu­rė­jo. Su­vež­tas že­mes til­to sta­ty­to­jai klo­jo di­de­liais ve­lė­nos ga­ba­lais, ku­riuos tvir­ti­no įkal­da­mi me­di­nius kuo­lus... Apie tai pa­pa­sa­ko­jęs mu­zi­kan­tas pri­dė­jo, jog šian­die­ni­niams Vil­niaus Ge­di­mi­no kal­no tvar­ky­to­jams tik­riau­siai bū­tų pra­var­tu pa­si­do­mė­ti, kaip ano me­to sta­ty­to­jai su­pil­da­vo aukš­tus py­li­mus ir juos su­tvir­tin­da­vo...

Ren­gi­nio ve­dė­ja pa­ro­dė ap­lam­dy­tą kry­že­lį. Kas ap­lam­dė? Pa­si­ro­do, kad ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais ne­ma­žai ver­tin­ges­nių daik­tų, kad jų nie­kas nea­tim­tų, šei­mi­nin­kai už­ka­sė dar­ži­nė­je, pa­krei­kė šiau­dų ir už­lei­do ark­lius. Kry­že­lio įlen­ki­mas – li­ku­si ark­lio ka­no­pos žy­ma...

Dar ne vie­nos at­mi­ni­mų is­to­ri­jos klau­sė­si su­si­rin­ku­sie­ji, kar­tu dai­na­vo. Po­pie­tei skir­tas lai­kas pra­bė­go ne­pas­te­bi­mai. Prieš iš­si­skirs­ty­da­mi vi­si dar pa­žai­dė ke­le­tą liau­dies žai­di­mų. At­sis­vei­kin­da­mi dė­ko­jo to­kio su­si­ti­ki­mo su­ma­ny­to­jai Da­liai Ma­tu­se­vi­čie­nei ir kal­bė­jo sek­sian­tys skel­bi­mus, ka­da vėl ga­lė­sian­tys pa­si­bū­ti pa­na­šia­me su­siė­ji­me, ku­ria­me su­šy­la ir šir­dys.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.