Biržietei paskirta premija

Asmeninio archyvo nuotr.
Liudo Dovydėno premija – debiutinio lietuviško romano „Vojaĝo“ autorei Rugilė Audenienė buvo netikėta ir labai maloni žinia.
Biržietei žurnalistei Rugilei Audenienei, kaip geriausio naujo lietuviško romano autorei, paskirta dvidešimtojo amžiaus rašytojo Liudo Dovydėno premija. Tokio pripažinimo sulaukė jos debiutinis, tikrais moters šeimos istorijos faktais paremtas, pernai leidyklos „Aukso žuvys“ išleistas romanas „Vojaĝo“. Autorė mielai sutiko atsakyti į jai pateiktus klausimus.

Kaip jaučiatės, gavusi tokį įvertinimą?

Ši žinia buvo gerokai netikėta. Kažkaip praleidau informaciją, kad buvau nominuota. Tas su knyga nueitas kelias atrodo, buvo labai seniai. Susitelkiau į kitas veiklas, todėl ir žinia buvo labai netikėta, nors labai džiugi. Kalbant apie premiją, būtina paminėti Joną Dovydėną. Jis kaip asmenybė yra labai įkvepiantis žmogus, daug nuveikęs žurnalistikoje, daug rašęs... Kiek domėjausi, jo gyvenimo istorija labai panaši į mano senelio Juozo Gaiduko – toks pat inteligentas, iš nedidelio miestelio, labai atidus, daug padaręs kultūrai. Ir jis į kultūrinį gyvenimą sugrįžo įkvėptas sūnaus. Ši premija yra viena iš prestižinių, dėl kurios pečius suremia tikrai rimti autoriai, iš kurių galima labai daug pasimokyti. Svarbu ir tai, kad kūrinį premijai vertina labai garbinga komisija. Todėl nėra abejonių – tokioje kompanijoje būti yra labai gera.

Papasakokite, kaip gimė idėja rašyti knygą, kodėl būtent tokia tema?

Akcentuojama, jog tai – debiutinis romanas, ne mažiau svarbu, kad jis paremtas pasakojimu apie giminės istoriją. Aš knygą pradėjau rašyti, gavusi tetos dienoraštį, kuris, aišku, buvo visiškai trumputis. Iš jo tikrai nebūtų išėjusi knyga. Bet pati knygos rašymo idėja kilo nuo minties, kad reikėtų pasakoti senelių istoriją. Norėjosi viską apmąstyti ir paversti realybe. Žinoma, tas dienoraštis buvo tik lašas jūroje. Reikėjo surinkti daug žmonių prisiminimų, skaityti daug istorinių straipsnių, žiūrėti nuotraukas. Suradau netgi keletą senelio laiškų. Manęs laukė labai didelis darbas. Per trumpą giminės, mažo miestelio istoriją papasakojau visos šalies istoriją. Tai pasakojimas mano kartai, kviečiant atpažinti savo tapatybę, nes mes esame labai arti savo senelių, tačiau per toli, kad suprastume, kas anuomet vyko. Galbūt norėtųsi žinoti, kas atsitiktų su mumis, jeigu būtų nauji įvykiai. Iš pažįstamų, skaičiusių knygą, girdėjau, tad šis romanas – tarsi išlikimo knyga, kuri mums padeda išgyventi savo nedidelius praradimus.

Kaip jaučiatės supratusi, jog knyga populiari ir skaitoma?

Knygos rašymo procesas truko maždaug trejus metus. Mano darbas tuo metu nebuvo tik knygos rašymas, tai daugiau – laisvalaikio praleidimo forma. Kūrybiniame procese būna taip, kad rašytojas niekada nepatenkintas rezultatu. Toks kūrybinis nerimas visada ištinka, nesvarbu, ar lauki premijos, ar ne. Kuriant reikia mokėti priimti pasisekimą, kuris ne visada būna lengvas. Tai yra natūralus kūrėjo gyvenimas. Kiekvienas turime gilių ir neatsakytų klausimų. Bet, tiesą pasakius, kai rašiau, nelabai galvojau, kad knyga bus skaitoma ir sulauksiu tiek dėmesio. Kartais turėdavau dialogą su savimi ar nematomais savo kartos pašnekovais. Kai sulaukiau tokio skaitomumo ir dėmesio, kartais būdavo ir keistoka. Bet man labai patiko tai, kad visi skaitantys surado kabliukus, kuriuos palikau knygoje. Pavyzdžiui, kad reikėtų pasikalbėti su savo seneliais, kad reikėtų priminti jiems parodyti, tai ką jie turi, galbūt rašė kokį dienoraštį. Galbūt reikėtų labiau susipažinti su savo giminės istorija. Kažkam knygoje buvo paslėptas priminimas, kaip svarbu savo šaknis mylėti ir puoselėti, saugoti tarmę, kažkam buvo aktualūs tapatybės klausimai. Yra labai daug žmonių, kurie, kaip ir aš, į Vilnių atvažiavo iš mažų miestų. Todėl kyla šaknų klausimas. Yra labai daug įvairiausių kabliukų. Man pačiai buvo labai netikėta, kad tiek skaitytojai, tiek literatūros srities žmonės labai lengvai išgliaudė tuos kabliukus. Man labai pasisekė su skaitytojais. Žinau, kad bibliotekose knyga taip pat yra populiari. Tikrai savęs vadinti populiaria autore negaliu, mūsų rinka nėra tokia, gal galėtume save taip vadinti. Bet dėmesio sulaukiau pakankamai.

Tetos dienoraštis pastūmėjo jus rašyti knygą. Galbūt ir pati rašote su viltimi palikti žinią ateities kartoms?

Tetos dienoraštis buvo idėja, kad turiu papasakoti istoriją. Jį skaitydama jaučiausi tarsi skaitau ne tik savo giminės istoriją. Dienoraštis buvo labai maža dalis viso knygos nueito kelio. Kartais net pagalvoju, jeigu būčiau žinojusi, kiek darbo manęs laukia, nežinau, ar būčiau pasiryžusi šiai veiklai. Sabaliauskaitė sakė, kad dėl vieno sakinio perskaito po penkis šaltinius. Man, realiai, tiek nereikėjo, bet dėl pastraipos ar puslapio parašymo, reikėdavo ilgai gaišti, renkant informaciją, nors tik mažą jos dalelę galėdavau panaudoti.

Dienoraštį rašiau protarpiais. Dar mokyklos laikais, paskui studijų metais. Reguliariai dienoraštį rašiau pirmojo karantino metu besimokydama. Buvo atliktas tyrimas. Žmonių buvo prašoma žymėti dienos patyrimus, aš norėjau prisidėti, todėl kasdien rašiau. Tyrimui pasibaigus, nustojau rašyti. Manau, kad rašyti dienoraščius yra gerai, ir visada skatinu tai daryti, tiesa, pati šiuo klausimu nesu pareiginga.

Premija

Rašytojo L. Dovydėno premija teikiama nuo 2008 metų. Jos mecenatas ir sumanytojas – Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenantis autoriaus sūnus Jonas Dovydėnas. Vertinimo komisijai priklausė Premijos mecenatas Jonas Dovydėnas, jo deleguoti atstovai – Kristina Sabaliauskaitė, Arūnas Gelūnas ir Audrius Ožalas, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto delegatė – Solveiga Daugirdaitė, Lietuvos rašytojų sąjungos atstovai – Danielius Mušinskas ir Alvydas Šlepikas. R. Audenienė varžėsi su Liutauru Degėsiu, Rimantu Kmita, Dovydu Pancerovu bei Undine Radzevičiūte. Vertinimo komisija atkreipė dėmesį į debiutuojančios romanų autorės talentą kūrybingai remtis šeimos ir šalies istorija, gebėjimą atskleisti atkaklių žmonių charakterius, kurie yra ištikimi savo vertybėms, gebėjimu atskleisti sodrią kūrinio kalbą.

 Biržų kultūra Biržuose, Lietuvoje ir pasaulyje.

logo