Naujausios
Kokios meno apraiškos Biržuose buvo iki „8+“? Kas paskatino kurti grupę ir kodėl jos reikėjo?
Prieš pradedant kalbą apie tokį kultūros reiškinį kaip Biržų krašto dailininkų grupė „8 +“, noriu išdėstyti savo požiūrį į profesionalaus meno sąvoką, nes kaip tik su žodžiu ,,profesionalus“ buvo siekta tapatintis kuriant dailininkų grupę ir apie profesionalaus meno sklaidą dabar kalbėsiu.
Pasiremsiu garsaus 20 a. dailininko Marco Shagalo mintimi: ,,Menas yra sielos (proto) būsena“. Kitaip tariant, meno kūrinys atsiranda tuomet, kai vienokiomis ar kitokiomis stilistinėmis priemonėmis jame perteikiama sielos arba proto būsena. Tai vaizduojamąjį arba tikrąjį meną atskiria tiek nuo formalistinio ir dekoratyvinio, tiek nuo natūralistinio ir primityvaus... Ir tik tada galima kalbėti apie profesinį dailininko pasirengimą, kuris leidžia jam šį tikslą pasiekti.
Mano atmintis leidžia man matyti maždaug 40 metų meno sklaidos Biržuose laikotarpį, kuris, mano įsitikinimu, dar niekieno nebuvo tyrinėtas. Paskutiniajame sovietmečio dešimtmetyje išskirčiau du reiškinius Biržuose – aktyvią taip vadinto liaudies meno Biržų skyriaus veiklą ir profesionalaus meno mecenavimu užsiėmusio „Laisvosios žemės“ kolūkio pirmininko, vėliau Nepriklausomybės akto signataro Petro Poškaus veiklą.
Liaudies meno parodose šalia kičo pavyzdžių pasirodydavo ir profesionalaus meno daigai. Tai buvo margas, bet laisva dvasia alsuojantis meno paribio reiškinys, kurį dabarties žargonu vadintume marginalija. Vėlesniais metais respublikiniai šio reiškinio koordinatoriai ėmėsi gryninti šį stichišką srautą, išskirdami ir įteisindami jame vien vadinamos tautodailės kryptį. Mano manymu, tokiu būdu šis procesas neteko spontaniškumo, nes profesionalumo siekis jau nebebuvo skatinamas, o orientyru tapo menamas tautinis naivumas. Primityvus menas pasižymi labai siaura minėtų sielos (proto) būsenų gama ir nutolsta nuo tikrojo meno idealo.
Tuo metu P. Poškaus organizuotuose pleneruose dalyvavo žinomi tapytojai, o kartu su jais ir biržietis, Rygos dailės akademijos auklėtinis Egils Skuja. Parodose pasirodantys jo darbai, mano manymu, ir buvo pirmosios profesionalaus meno kregždės Biržų padangėje. Parodas miesto knygyne surengiau aš pats bei bendraamžis ir bendramokslis šviesaus atminimo Osvaldas Juška.
Visgi, kas paskatino draugėn suburti profesionalius Biržų menininkus? Kiek jų, prieš 20 metų, atstovaujančių profesionaliajam menui, gyveno Biržuose?
Pirmasis Nepriklausomybės dešimtmetis Biržuose buvo kartu ir meninės veiklos atgimimas. Atsidarė naujos parodų erdvės Kultūros centre ir pilies rūmuose. 1994 metais Gytė Malūkienė įkūrė privačią meno galeriją ,,Kiemas“ bei meno klubą „Lugnė“, kurio veikloje dalyvavome ir mes su E. Skuja. Tuo metu Lietuvos miestuose ir net miesteliuose sparčiai plito mada steigti įvairius meno susivienijimus – klubus, grupes, asociacijas, galerijas. Man teko dalyvauti Vilniaus meno galerijų, tokių kaip „Vartai“, ,,Šiaurės Atėnai“, „Getija“, ,,S. Juškaus“, Medalių galerija ir daugelio kitų veikloje, tad sukaupiau tam tikrą patirtį. Tuo metu su gražiu pavydu žvelgėme į Pasvalio menininkus, susibūrusius į grupelę „Rats“.
Šis laikotarpis įsimintinas ir kaip aktyvios pedagoginės veiklos metas. Prisidėjau prie „Saulės“ gimnazijos dailės mokymo jos kūrimosi etapu, bet svarbiausias darbas vyko su jaunaisiais dailininkais muzikos mokyklos Dailės skyriuje, kurį kartu su kolega E. Skuja vaizdavomės būsiant savarankiška Biržų dailės mokykla. Mus džiugino pirmųjų laidų auklėtiniai, pasukę meno keliu, ypač tie, kurie nepamiršo gimtųjų Biržų.
Prasidėjus antram nepriklausomybės dešimtmečiui abu buvome tapę Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) nariais ir nusiteikę savo kaip menininkų patriotinę misiją įvykdyti savam mieste – suburti profesionalius kūrėjus, rengti parodas. Jau buvome sėkmingai grupines parodas surengę Pasvalyje ir Dusetose, o 2001 m. kovo mėnesį per spaudą pranešėme apie grupės įkūrimą.
Pasiskelbiant spaudoje jau turėjome priėmę įstatus ir sukūrę veiklos programą bei įsteigę ,,8+“ vardu nevyriausybinę organizaciją. Kadangi svarbiausias mūsų tikslas buvo bendrų parodų ir plenerų organizavimas, save vaizdavomės ne kaip griežtai fiksuotą darinį, bet kaip laisvą asociaciją. Pliusas po aštuoneto ir buvo simbolis, kad prie aštuonių pirmos parodos autorių tikimės gausesnio papildymo. Kitas svarbus programinis akcentas buvo planuojamas darbas su jaunimu, pirmiausia su esamais ir buvusiais mokiniais, kviečiant juos kartu dalyvauti veikloje ir renginiuose. Taip pat įsipareigojome leisti leidinukus, įsteigti meno galeriją („Kiemas“ tuo metu jau baigė veiklą) ir populiarinti Biržų kraštą visoje šalyje.
Kovo pabaigoje pakilioje šventinėje nuotaikoje įvyko pirma paroda ,,Sėlos“ muziejuje. Jos dalyviai buvo Sigitas Striška, Sonata Vasyliūtė, Sandra Sukarevičiūtė, Jurga Grinskytė, Renata Grabauskaitė, Daiva Zalogienė, Egils Skuja ir aš – mokytojai ir buvę mokiniai. Po metų prisijungė dar dvi narės – Jūratė Pranciliauskienė ir Kristina Baltuškaitė. Man buvo patikėtas vadovavimas grupei. Neskaitant individualių parodų, pirmaisiais metais grupė surengė net aštuonias temines parodas. Jautėme dėmesį iš spaudos pusės, iš muziejaus, kurio direktorius Eugenijus Mikalajūnas plačiai atvėrė duris naujovėms, ir iš kultūros skyriaus pusės. Žiūrovų taip pat niekada nestigo. Taip buvo, matyt, dėl to, kad ,,8+“ buvo priimamas kaip unikalus demokratiškas reiškinys, neturintis ryšio su valdiška rutina ir kviečiantis išsivaduoti iš sustabarėjusių kultūrinių normų, likusių po sovietmečio. Aš manau, kad mus vedė idealizmas, nesavanaudiška ir truputį sąjūdietiška dvasia. Būdami kūrybingi, stengėmės ir visuomenei perteikti kūrybingumo ir geranoriškumo krislelį.
Nors realybės diktatą pajutome labai greitai, bet apie porą – trejetą metų įstengėme išsilaikyti toje pat geroje atmosferoje. Plėtėsi parodų geografija: Šiauliai, Panevėžys, Druskininkai, Kupiškis, dusyk Vilnius, Kaunas... Ir vis dėlto jau 2002 metų pavasarį mano interviu laikraščiui išėjo su pesimistišku pavadinimu „Biržiečiai mus pripažins paskutiniai Lietuvoje“. Tiesą sakant, aš tada dar nežinojau ir nenumačiau, kad biržiečiai išvis niekada mūsų nepripažins.
Bet juk prieš tai ką tik minėjote, kad veiklos pradžioje parodų lankytojų nestigo. Kaip manote, kodėl po metų veiklos, kai jau buvote žinomi kituose miestuose, Biržuose likote menkai atpažįstami?
Perkilnodamas prisiminimus dabar jau matau, dėl ko taip atsitiko. Toks neformalus reiškinys kaip profesionalią kūrybą propaguojanti menininkų grupė buvo per sunkus testas visiems. Savivaldybėje kultūrą kuruojantys asmenys (tuo metu jau pasikeitę), kurie, rodos, turėjo trinti rankas, kad yra kas be atlygio dirba jiems priklausantį atlikti darbą, neskubėjo džiaugtis. Ko gero, valdžios aparatui įtarumą kėlė ir mano žurnalistinė saviraiška opoziciniame laikraštyje. Buvo nutraukta ta menkutė savivaldybės piniginė parama, skiriama iš nevyriausybinių organizacijų fondo – kartą per metus keli šimtai litų parodų ir plenerų organizavimui. Nors tų lėšų nei pusės nepakako – darbus atlikdavome bei parodas surengdavome iš asmeninio ar šeimos biudžeto, o vadovams ir rėmėjams, įskaitant muziejų, atsilygindavome dovanodami paveikslus, vyravo nuomonė, kad ši veikla mums, o konkrečiai man, nepaprastai pelninga... Maža to, teko išgirsti nuomonę, kad mes čia apskritai ne taip jau ir reikalingi, o gal net ir visai nereikalingi – veltėdžiai, vieno asmens žodžiais tariant. Čia labai keista, nes visi normalūs miestai prisimena savuosius kūrėjus, yra įdiegę jų skatinimo sistemą. O pas mus net duomenų apie jų veiklą nėra kam surinkti.
Grupės dalyvių didžioji dalis dėl susiklosčiusių nepalankių kūrybai ekonominių aplinkybių pasuko savais keliais. Be abejo, kartelė buvo per aukštai iškelta. Deja, tarp jų atsirado pavydo ir paskalų apkrėstų, kurie neatmindami to gero, kas buvo padaryta, atsuko nugarą man, kaip vadovui.
Dabar, kai geriau suprantu žmogaus prigimtį, nebelabai ir stebiuosi. Ką gi, išliko du draugai iki galo, iki paskutinės surengtos parodos 2017 m. – tai E. Skuja ir S. Vasyliūtė – Čepukėnienė.
O aš patyriau gerą gyvenimo pamoką. Dabar žinau, kad žmonės ima tavęs nekęsti, kai supranta, kad niekada nepasieks tiek, kiek tu pasiekei... Bet maža to, mieste atsirado dar tokių kultūros „veikėjų“, kurie ėmė skleisti paskalas ir leisti „antis“ apie mano kūrybą – jie man yra žinomi... Egzistuoja dar viena rūšis kultūros šulų, kurie piršto nepajudins, sėdėdami kėdėse, miesto visuomenės labui, būdami įsitikinę, kad menininkas turi pats viską atlikti, jei jam to reikia. Deja, jau nebereikia... Dabar žinau, kad kitame gyvenime meno grupę kurčiau verčiau negyvenamoje saloje.
Vidmantai, Jūsų nuomone, kokios yra galimybės profesionaliam menui gyvuoti nedideliame mieste?
Birželio mėnesį ketinu surengti savo asmeniniam jubiliejui skirtą tapybos parodą muziejuje ir tai bus viskas. Kultūros klerkai tame nemato netekties, kaip nematė jos pranykus ,,8+'' Biržuose. Valdžios keitėsi, bet nei viena neturėjo fantazijos, ką su mumis, išskyrus eglutės ir miesto aikštės puošybą, veikti.
Kad kūryba pati savaime yra vertybė, suprato tik vienintelis kultūros skyriaus vedėjas iš dirbusių ir tebedirbančių Biržuose – tai Juozas Enskaitis. Gaila, kad su šiuo puikiu žmogumi man labai mažai teko bendrai dirbti. Jis asmeniškai pažinojo kiekvieną kūrėją ir tais laikais, kai ne tik mobilaus, bet ir paprasto laidinio telefono daugelis neturėjo, palaikė ryšį ir rūpinosi jų reikalais. Kas nutinka miestui, kai jame nelieka vietinės profesionalios kūrybos? Vadinasi, kaip sakė M. Šagalas, nebėra kam išreikšti sielos (proto) būsenos. O tai atveda prie to, kad miestas netenka savimonės arba savistabos refleksijos. Nors tūlam miestiečiui tai nė motais, vienoks miestelio (nebe miesto) būtis ir išskirtinumas niveliuojasi, o kultūrinis gyvenimas apsiriboja stabų ir atvežtinių pavyzdžių kontempliavimu... Aš jau nebekalbu apie tai, kad toks kūrėjas šiaip jau turėtų būti godotinas kaip įvaizdžio ir kultūrinės reprezentacijos dalis. Bet tai yra vietinės valdžios pasirinkimas, o jis per pastaruosius penketą metų tvirtai užėmė ignoravimo poziciją, iš kurios dailininkui, beje, problemų nekyla jokių, nes tai neatima jo kūrybos laisvės.
Nejaugi tokia ne itin šviesia gaida ir baigsime pokalbį?
Mano noras ir su grupe, ir be jos visada buvo Biržams atstovauti profesionaliajame mene. Nepasakysi, kad tai nepavyko. Gal pritrūko laviravimo arba, kaip sakoma tarp menininkų – kolaboravimo su valdžia įgūdžių. Niekada niekam nesuteikiau tribūnos prieš rinkimus ir panašiai. Bet keletas renginių buvo gero lygio, tad šia veikla užsiimti vertėjo.
Nesiimsiu tvirtinti, kad mes, grupė „8+“, buvome nepakeičiami ir nepranokstami, gal tik pasigendu iš muziejaus pusės bent elementaraus mūsų buvimo fakto užfiksavimo. Susidaro toks įspūdis, kad atmintį puoselėjančios įstaigos akys mūsų nepastebėjo ir nesuprato, nors visada buvome arti jų akiračio. O kas šiuo metu atstovauja profesionaliajam menui Biržuose? Reikia pripažinti „Portfolio“ galerijos veiklą, nors tai yra jau kitokios krypties, kitokio pobūdžio ir skonio parodinė veikla, kuri turi savo žiūrovą. Viskas gerai, gal tik kolegiškai pasakyčiau vieną dalyką – nieko nėra banaliau už provincialųjį avangardą...Tuo įsitikinau savo paties kailiu. Vienintelis dalykas, kuris atstovauja tikrajai tapybai šiuolaikiniame pasaulyje, yra antiavangardinis judėjimas. O kalbėti apie konkretų kūrėją, kuris mūsuose geriausiai atstovauja kam nors, man neleidžia korektiškumas, kadangi vis dar sistemingai tapau pats. Tas, kas nori šiuo klausimu išsakyti bent šiek tiek gerbtiną nuomonę, pirmiausia turi būti betarpiškai susipažinęs su biržiečių dailininkų naujausiais darbais. Deja, tokio žmogaus nėra, nors mano siekiamybė tiek švietėjiško, tiek pedagoginio, organizacinio ir kūrybinio darbo srityse buvo būtent sukūrimas prielaidų objektyviam meniniam procesui atsirasti Biržuose.
Laikas viską pakeitė, meno pulsas dabar iš galerijų ir muziejų persikėlė į internetą. Tai, kas buvo aktualu, neteko vertės ir nieko nebeištaisysi, nebepakeisi. Bet kūryba tęsiasi, ir tai yra viltis.
Ačiū už pokalbį.
