Nuotrauka iš Polos archyvo
Pola Chapelle gimė Amerikoje, italų šeimoje. Kartu su Adolfu ji viešėjo Semeniškiuose.
Šiuo numeriu pradedame naują rubriką „Biržietiškos meilės istorijos“. Nuostabu, kad ją atidaro išskirtinė pora – Adolfas Mekas ir jo žmona Pola Chapelle. A. Meko asmenybė ir santykiai su mylimąja būtų verti ne tik laikraščio, bet ir romano puslapių. Dar puikiau, kad rugsėjo 30 dieną yra A. Meko 95-asis jubiliejus. Kas nežino, A. Mekas yra iš Biržų krašto kilęs kino režisierius, scenarijų autorius, kino dėstytojas, rašytojas ir garsiojo Jono Meko jaunesnysis brolis.

Brandindama mintį apie pokalbį su JAV gyvenančia A. Meko našle Pola Chapelle ir skaitydama tai, ką ji atsiuntė, pagalvojau, kad pradėti meilės istorijų ciklą nuo labai vienas kitą mylėjusių žmonių yra puiku. Tai gražu ir prasminga, nesgi meilės istorijos gali būt visokios...

P. Chapelle gimė Amerikoje, kur gyvena ir šiuo metu, italų šeimoje. Buvo kabareto dainininkė, o ištekėjusi už A. Meko, tapo jo viso gyvenimo bendražyge ir kūryboje, ir asmeniniame gyvenime. Juodu užaugino sūnų Sean (Šonas). Kaip Adolfas rašo savo laiške mamai į Semeniškius, airiškai šis vardas reiškia Jonas.

A. Mekas, jauniausiais Povilo ir Elzbietos Mekų sūnus, Lietuvoje nėra toks garsus, kaip jo trimis metais vyresnis brolis Jonas Mekas. Tačiau Amerikoje, į kurią atvyko kartu su broliu Jonu 1949 m., Adolfas nėra nežinomas. Kurį laiką broliai kino pasaulyje dirbo kartu.

1971 m. A. Mekas Bardo koledže (Niujorkas) įkūrė Kino fakultetą ir jame dėstė iki 2004 m. Jis tapo puikiu dėstytoju. Kino meną traktavo kaip pasaulėžiūrą, o ne sausą amatą, juo užkrėtė daugybę savo studentų.

Šių metų vasario mėnesį Biržuose viešėjęs fotografas Arūnas Kulikauskas, ilgą laiką gyvenęs Amerikoje, pasakojo, kad Holivudo kino pasaulyje galima labai dažnai sutikti A. Meko mokinių – dėstytoju jis dirbo 30 metų.

Broliai Amerikoje savo kinematografinį kelią pradeda už 10 skolintų dolerių pirkta paprastute filmavimo kamera, kuria juodu fiksavo kasdienybės vaizdus – toks filmavimo būdas ilgainiui įgavo dienoraštinio arba poetinio kino pavadinimą. 1961 m. Adolfas su broliu Jonu JAV sukuria pirmąjį bendrą darbą – kino filmą „Ginklai medžiuose“. Kritikai geriausiu laiko A. Meko filmą „Aleliuja kalvoms“ (1963 m.). Šis kūrinys buvo apdovanotas prizu Lokarno tarptautinių filmų festivalyje, taip pat išrinktas metų komedija JAV.

Po 27-ių metų išvykimo iš Lietuvos, 1971 m., broliai Mekai (Adolfas – jau kartu su žmona Pola) apsilanko tėvynėje, gimtuosiuose Semeniškiuose, po daugelio metų susitinka su mama (tėvas, deja, jau miręs), broliais, seserimi ir jų šeimomis. Šios kelionės metu J. Mekas nufilmavo ir vėliau sukūrė filmą „Prisiminimai iš kelionės po Lietuvą“, P. Chapelle – „Kelionė po Lietuvą“, o A. Mekas – „Keliaujant namo“. Šio filmo garso takelis yra paremtas Adolfo dienoraščiais, kurių pirmasis įrašas siekia 1941 m. rugsėjį Semeniškiuose, taigi dar tuos metus, kai broliai Mekai gyveno Lietuvoje.

P. Chapelle, itin maloniai ir lengvai bendraujanti A. Meko našlė, sutiko, kad „Biržiečių žodyje“ būtų spausdinamas jos A. Meko dienoraščio pirmojoje knygoje publikuotas įžanginis žodis.

Tiesa, jautriam įžanginio žodžio tekstui yra ir trečia proga: Adolfas ir Pola Mekai šiemet, spalio 9 d., būtų šventę 55-ąsias vedybinio gyvenimo metines. 1965 m. rugsėjo 26 d. A. Mekas savo mamai iš Niujorko į Semeniškius rašė:

„Miela Mama! Šį sykį aš turiu Tau ir visai didelei Mekų/Jašinskų familijai linksmų naujienų! Šio spalio 9-tą dieną aš apsivedu. Iš įdėtos nuotraukos galite pamatyti, kaip jinai atrodo. Jos vardas yra Pola. Gimus Amerikoje, bet jos tėvai yra italai. Ji yra dainininkė – dainuoja teatre, filmose ir daro plokšteles. Mes paėmėm naują butą – šeši kambariai. Tai šiomis savaitėmis esame labai užsiėmę – perkant baldus ir visokius-visokiausius dalykus reikalingus namuose, pradedant nuo šaukšto. Įdedu pakvietimą, kurį mes siunčiame savo draugams ir Polos giminėms. Vestuvės bus seno pobūdžio: dauguma žmonių (įskaitant mane ir Polą) bus apsirėdę Amerikoniškame styliuje iš 1880 metų. Viskas bus kaip koks teatrinis spektaklis! Su muzikontais, piršliu ir alaus bačkomis. Atvažiuosim su karieta! Tikiu, kad Tu ir visi yra sveiki ir linksmi. Aš tai esu labai linksmas ir sveikas taip tilvikas.” (laiškas iš knygos „Jonas ir Adolfas Mekai. Gyvenimo lai(š)kai“, 2019. Laiško kalba netaisyta).

Neblėstančio jausmo visuose būties ir buities verpetuose apibūdinimui tikrai nerasime jokių gražesnių žodžių kaip, dienoraščio įžangoje rašydama apie A. Meką, rado P. Chapelle – mano vyras, gyvenimo džiaugsmas.

Mon homme, joie de vivre

„Prieš sutinkant Adolfą Meką, jo filmą „Aleliuja kalvoms” buvau mačiusi tris kartus. Ir kiekvieną kartą žiūrint, man, laukiančiai kuo daugiau džiaugsmingų akimirkų su kiekvienu kadru, atrodydavo, kad jis pasibaigdavo per greit – filmas tarsi praskriedavo.

Mes susitikome 1964 m. ir mano gyvenimas prasidėjo. Akimirkos, valandos, dienos prisipildė žaismingo spontaniškumo, kokį tik mes galėjome sugalvoti. Aš jo laukiau. Aš iškart jį atpažinau. Mon homme – mano vyras.

Vyko aktorių atranka mūsų bendrų pažįstamų kuriamam filmui; kažkoks nepažįstamasis atnešė man taurę vyno ir pasakė man, kad „turėčiau būti filmuose”. Tokiu pasiūlymu susidomėjau ir tas žmogus nuvedė mane pas Adolfą, pristatydamas jį kaip garsų kino režisierių. Adolfas nebuvo toks aukštas, kokį visuomet įsivaizdavau: prieš tai buvau sutikusi Joną, Adolfo brolį– Adolfo vardas man asocijavosi su ūgiu kiek didesniu vyru. Realybė buvo kiek kitokia: plonas, pasitempęs, su tamsiais akiniais, ilgu cigarečių laikikliu, ne itin ryškiu akcentu. Iš savo kišenės išsitraukdamas popieriaus lapelį ir rašiklį, jis paklausė, kokie yra mano išmatavimai. Šypsodamasi šiek tiek atšokau atgal. Ne, pasakė, Adolfas, nieko baisaus, tai yra pirmasis dalykas, ką jie daro, kai žmogus „nori būti filme”. Taip juokaudamas jis pasirinko savo likimą.

Gyvendama kartu su Adolfu, aš žinojau apie jo dienoraščius. Juos jis citavo savo dokumentiniame filme apie 1971 m. grįžimą į Lietuvą. Jis niekada neprašė manęs, kad paskaityčiau jo dienoraščius. Aš gerbiau jo privatumą, kaip ir jis manąjį. Mes abu turėjome savo istorijas. Aš perskaičiau jo dienoraščius tiktai po jo netikėtos mirties. Niekada anksčiau nenujaučiau, kad manasis žmogus, kuris sveikindavo kiekvieną dieną su joie de vivre – gyvenimo džiaugsmu – prieš tai patyrė tiek daug žaizdų ir pažeminimų.

Paauglystę jis praleido šalyje, okupuotoje svetimos armijos; būdamas 19 metų, dėl savo to meto režimui nepalankios veiklos, jis buvo priverstas kartu su broliu palikti Lietuvą – kaip ir dauguma to meto jaunuolių. Adolfas negalėjo grįžti į gimtą šalį karui pasibaigus: Lietuva tapo viena iš Sovietų Sąjungos šalių.

Adolfas taip pat niekada nekalbėdavo apie tai, ką jam teko išgyventi ir patirti egzilyje, būnant perkeltųjų asmenų stovykloje. Jis niekada negyveno savo praeitimi iš 16 valandų darbo priverstinių darbų stovykloje ar savo klaidžiojimų iš vienos perkeltųjų asmenų stovyklos į kitą per subombarduotą šalį. Jis būdavo ten, kur būdavo realiu momentu. Iš kiekvienos akimirkos jis sugebėdavo gauti tai, kas vesdavo jį tolyn, kas padėdavo judėti ir eiti į priekį. Sveikas laisvės jausmas buvo tai, ko jam labiausiai reikėjo siekiant tapti rašytoju ir kino kūrėju. Savo gyvenimu džiaugsmu jis dalijosi su manimi. Mano asmeninės tragedijos, skausmai ar nesėkmės buvo transformuoti jo džiaugsmo, humoro, sąmojingumo ir meilės dėka. Niekada anksčiau nebuvau patirusi tokios laimės. Tai stebuklingai pakeitė mano gyvenimą ir mano dainas. Visos 24 valandos atnešdavo tik staigmenas. Ir vieną šviesią gegužės dieną Adolfas mirė...“

Pola Chapelle, Meko našlė

Susijusios naujienos