Naujausios
Bažnyčios į partiją neišmainė
Praėjusią savaitę iškilmėmis Klykolių bažnyčioje prasidėjo Bronės ir Antano Navickų, įpusėjusių devintą dešimtį metų amžiaus, šeimyninė šventė jų 60 metų vedybinio gyvenimo proga.
Pagerbimas prie altoriaus porai nebuvo formalumas ar tradicinė apeiga.
Vytautas RUŠKYS
vytautas@skrastas.lt
Prie altoriaus – arklių vežimu
B. Navickienė mena, kaip jaunystėje dirbusią netoli Kivylių buvusio kolūkio fermos vedėją tuometinis partinės organizacijos sekretorius vis ragino: „Kada rašysies į partiją“. Ji atsakydavo vienodai: „Tuomet, kai Klykoliuose bažnyčios nebebus“.
„Kai tas sekretorius sužinojo, kad susituokiau bažnyčioje, tai paliko toks gėdingas ir mažai reikalų beieškojo“, – pasakoja dabar 85 metų moteris.
Ir mena vestuves 1954-ųjų gegužę. Keturis kilometrus nuo namų į Klykolių bažnyčią važiavo dvikinkėje arklių tempiamoje brikoje. Sėdėjo tik pamergės, o pabroliai visą kelią žingsniavo šalimais. Tik atgal grįždami vyrai įsitaisė ant šalinių, kiti – pusiau stačiomis. Kad kuo glaudžiau. Ir su dainomis, su šmaikštavimais.
Pirmosios vestuvių dienos iškilmės šurmuliavo netoli Kivylių esančiuose jaunosios namuose. Čia ir nakvynė – pirtyje.
„Po priešpiečių visi pėsčiomis per laukus parėjome pas mano uošvius ir čia dar dvi dienas šokome, dainavome“, – mena B. Navickienė.
Toje sodyboje, kuri per karą buvo nudegusi, o vėliau atstatyta, – šeima ir gyvena iki šiol.
Pasiūlė tuoktis, kad nesinervintų
Jaunoji buvo iš penkių vaikų šeimos, jaunasis – vienturtis. Gyveno kaimynystėje maždaug poros kilometrų atstumu.
Kaip jiedu nusprendė kurti šeimą?
„Mama pamačiusi, kad laikas, kalbėdavo: „Tiek draugų turi, su visais šoki, ar nepaliksi senmergė“, – mena B. Navickienė. – Iškart sakiau – ne, juk visi bernai traktoristai, tai kiek turėsiu skalbti ir kitus darbus dirbti. O mama siūlė eiti tik už traktoristo – nes tais laikais buvo geras darbas“.
Bet buvo nužiūrėjęs Antanas, vietinis mechanikas. Išsiskyrė iš kitų vaikinų, vaikščiojęs pasikvėpinęs.
„Kai su kitais šokdavau vakarėliuose, mačiau, kaip pavydi, o kartą pasakė: „Kam čia nervus gadinti, tuokimės“, – pasakoja B. Navickienė.
„Navicko saldainiai“
B. Navickienė, remdamasi šeimyninio gyvenimo 60 metų patirtimi, įsitikinusi, kad šeimoje reikia ir susipykti.
„Bet kartu turi vienas kitą užjausti, mylėti, padėti, patarti“, – moteris vardina priedermes.
Jų laikėsi kasdien. Ne tik namuose.
Išskirtina, kad į pobūvius eidavo tik kartu.
„Čierkelę išlenkdavome, bet vyras niekada netriukšmaudavo – o kiek daug šeimų net mušdavosi, – didžiuojasi senoji. – Užtat žmonės sakydavo: „Reikia kaip Navickai“.
Namo grįždamas Antanas mėgdavo kaimo parduotuvėje pirkti motinėlei saldainį kitą – ir vis tos pačios rūšies. Todėl parduotuvėje jie būdavo vadinami „Navicko saldainiai“. Šmaikštaujantys taip ir prašydavo pardavėjos. Ir dabar kaimo senbuviai kartais pakalba: „Kažin ar beparduoda Navicko saldainių?“.
Sutraukta ranka netrukdė dirbti
A. Navickas dar vaikystėje įgavo negalią. Kai į atlaidus Akmenėje važiavo arkliais. Jie pasibaidė nuo kelyje sutiktos grafo Zubovo mašinos, kokių tais laikais buvo reta. Arkliai vos neužlėkė ant iš vežimo spėjusių iššokti žmonių,
„Nuo patirto išgąsčio sutraukė dešinę ranką, o tėvai vežiojo į visus kraštus pas daktarus, bet taip niekas neišgydė“, – mena A. Navickas.
Bet nedejuodavo dėl negalios, prašaliečiams atrodė, kad ji lyg ir netrukdė.
„Dirbo su ta rankele ir tokius darbus, kurių su abiem sveikomis ne kiekvienas padirbdavo“, –- sakė žmona.
Kolūkyje vairavo traktorius, kombainus iki pat pensijos. Ir už gerą darbą buvo apdovanojamas.
Namuose iki šiol pajėgia darbuotis.
Moteris važinėjo motociklu
Sukūrusi šeimą ir pradėjusi auginti vaikus B. Navickienė pakeitė darbą – tapo paštininke.
Dėl to nusipirko motociklą „Emka“. Pagal paskyrą.
„Oi, kaip smagu būdavo, – didžiuojasi moteris. – Juk vairuoti su lopšeliu beveik kaip ir mašiną – nei nuslysi, nei apvirsi“.
Vairuodavo ne vien parvežti laikraščius, laiškus, bet ir į daržus ar prie šieno. Taip pat lėkdavo grybauti, uogauti. Daug draugių prašydavosi nuvežamos.
„Kitsykį išsiruošėme keturios „Emkos“, – sakė B. Navickienė. – Važiavau priekyje. Kai sustojome, priėjo draugė nuo kito motociklo ir braukia ranka per kaktą – ar ji nešlapia. Sako, kam tokiu keliu lėkti kaip pasiutusiems – vyras nuo įtampos prakaite išmirko. Aš atsakiau, kad sušlapau, kai prieš kelionę melžiau karves, o vairuojant nudžiūvo. Iš tikrųjų tuos vyrus supratau, nes bjauriame kelyje motociklus suka į vieną pusę. Sunku neįpratusiems vairuoti, o aš juk turėjau geresnės patirties, nes važinėdavau kiekvieną dieną“.
Įsidėmėjo ir kaimyninėje Latvijoje. „Kai ten į parduotuvę nulėkdavau, tai girdėdavau sakant: „Atbrauc pastinieci“, o tai reiškia atvažiavo paštininkė“, – pasakoja moteris.
Motociklu Navickų šeima riedėdavo ir į bažnyčią. Vairuodavo irgi žmona.
„Ko nedarydavau – tai neremontuodavau motociklo, nes nežinodavau ką kur susukti, o vyras sutvarkydavo“, – sakė B. Navickienė.
Vairavo kelis dėšimtmečius. Būdama pensininke dar užsėsdavo pavažiuoti.
Paskui paliko anūkui. Jis ir nuvažinėjo.
Autoriaus nuotr.
SVEIKINIMAI: Bronė ir Antanas Navickai užaugino du vaikus, jau turi ir penkis anūkus, septynis proanūkius – jie irgi sveikino Klykolių bažnyčioje 60 metų vedybinio gyvenimo sukaktį paminėjusius senolius.
GYVENIMAS: „Kaip prabėgo tie 60 bendro gyvenimo metų, atrodo, nė nejutome“, – sakė Bronė ir Antanas Navickai.