Koplyčios fundatorių artimųjų palaikai vaduosis iš šiukšlių

Nuo­gąs­ta­vi­mai

– Mū­sų jau­ni­mui įdo­mi kai­mo is­to­ri­ja. Ir pa­sa­ko­ja­me ją at­vi­rai, be jo­kių pa­gra­ži­ni­mų, kaip mū­sų kar­ta gy­ve­no. Kai kas mėgs­ta aiš­kin­ti jau­ni­mui, kaip blo­gai bu­vo so­viet­me­čiu. Ir kaip pa­vyz­dį įvar­di­ja mū­sų kop­ly­čią. So­viet­me­čiu kop­ly­čia bu­vo iš­dras­ky­ta, iš­nie­kin­ta. Nors tuo pa­čiu so­viet­me­čiu, 1988 me­tais, mū­sų kop­ly­čia ir su­re­mon­tuo­ta. 1990 me­tais ji vėl pa­šven­tin­ta ir nau­do­ja­ma pa­gal pa­skir­tį. Bet man ra­my­bės ne­da­vė kop­ly­čios rū­sys. Kop­ly­čią re­mon­ta­vo, o rū­sį ar su­tvar­kė? Pa­si­girs­da­vo šne­kų: dar­bi­nin­kai sta­ty­bi­nes at­lie­kas su­me­tė po kop­ly­čios grin­di­mis, į rū­sį... – "Bir­žie­čių žo­džiui" sa­vo rū­pes­čiais da­li­no­si vie­na iš sa­va­no­rių.

Ji ir ry­žo­si im­tis žy­gių, fak­tus pa­tik­rin­ti. Tuoj su­si­ra­do bend­ra­min­čių. Jei­gu kas, jie bur­sis į tal­ką ir rū­sį su­tvar­kys. At­si­lie­pė net ge­ra­da­rių, ku­rie siū­lė fi­nan­si­nę pa­ra­mą.

No­rė­da­ma įsi­ti­kin­ti, ar Skre­biš­kių kop­ly­čia ne kul­tū­ros ver­ty­bių są­ra­še ir ar ga­li­ma im­tis dar­bų, mo­te­ris pa­va­sa­rį krei­pė­si į pa­vel­do­sau­gi­nin­ką Da­lių Mi­ke­lio­nį. Pa­vel­do­sau­gi­nin­kas pa­tvir­ti­no: kop­ly­čia – ne pa­vel­do ob­jek­tas.

Skre­biš­kių kop­ly­čia pri­klau­so Pa­pi­lio Ne­kal­to­sios Švč. M. Ma­ri­jos pa­ra­pi­jai, to­dėl la­bai svar­bi bu­vo ir pa­ra­pi­jos kle­bo­no Vid­man­to Ka­rec­ko nuo­mo­nė. Jei­gu kom­pe­te­tin­gi spe­cia­lis­tai skre­biš­kie­čių su­ma­ny­mą pa­lai­ko, kle­bo­nas ir­gi ne prieš. Jis pri­ta­rė sa­va­no­rių veik­lai.

Fak­tai pa­si­tvir­ti­no

Ke­tu­ri skre­biš­kie­čiai: sa­va­no­rė, meist­ras su žmo­na, kop­ly­čios pri­žiū­rė­to­ja rugp­jū­čio 4 die­ną at­plė­šė ke­lias kop­ly­čios grin­dų len­tas ir pa­ma­tė liūd­ną vaiz­dą.

– Vaiz­das pri­slė­gė. Bu­te­liai, ki­bi­ras, len­tos, ni­šos iš­dau­žy­tos, pri­kri­tu­sios mo­lio, vi­sur mė­to­si žmo­nių kau­lai. La­bai ne­jau­ku. Tal­ki­nin­kams ne­pa­vy­dė­ti­na. Ne kiek­vie­nas su­tiks čia dirb­ti, – pa­sa­ko­ja sa­va­no­rė.

Ryž­tin­ga mo­te­ris sa­vo pla­nų neat­si­sa­kė: at­si­ras kas dirbs ir vis­ką su­tvar­kys.

– Kuo mes bū­si­me ge­res­ni, jei­gu ži­no­si­me: mi­ru­sių­jų pa­lai­kai tarp šiukš­lių ir ne­pa­ju­din­si­me nė pirš­to, len­tas vėl už­kal­si­me ir lyg nie­kur nie­ko vėl rink­si­mės čia mels­tis? Ko ver­tos mū­sų mal­dos? Juk tai mi­ru­sių­jų pa­lai­kų iš­nie­ki­ni­mas. Tuo la­biau, kad tie mi­ru­sie­ji ne bet kas. Ka­pa­vie­tė­je – Skre­biš­kių kop­ly­čios sta­ty­bos fun­da­to­rių ar­ti­mų­jų pa­lai­kai. Ar jie ši­to nu­si­pel­nė? – svars­tė sa­va­no­rė.

Pa­ta­ri­mai, abe­jo­nės

Pa­pi­lio pa­ra­pi­jos kle­bo­nas V. Ka­rec­kas pa­ta­rė: mi­ru­sių­jų kau­lus su­rink­ti, su­dė­ti į kars­tą ir pa­gar­biai už­mū­ry­ti vie­no­je lai­do­ji­mo ni­šų. Iš­mė­ty­tas kars­to len­tas ir­gi su­rink­ti, su­de­gin­ti ir kar­tu su pa­lai­kais pe­le­nus už­mū­ry­ti lai­do­ji­mo ni­šo­je. O prie ni­šos pri­tvir­tin­ti spe­cia­lią len­te­lę su nuo­ro­da. Kai mi­ru­sių­jų pa­lai­kai bus pa­gar­biai per­lai­do­ti į lai­do­ji­mo ni­šą ir kop­ly­čios rū­sys su­tvar­ky­tas, kle­bo­nas Vid­man­tas Ka­rec­kas pa­si­ren­gęs Pa­pi­lio baž­ny­čio­je pa­ra­pi­jie­čius su­telk­ti bend­rai mal­dai už šiuos mi­ru­siuo­sius – au­ko­ti šv. Mi­šias.

Tarp skre­biš­kie­čių at­si­ra­do abe­jo­jan­čių: ar jie tu­ri tei­sę mi­ru­sių­jų kau­lus rink­ti? Gal būt rei­ka­lin­gas koks nors pro­fe­sio­na­las, ar­cheo­lo­gas, ku­ris dar­bus ste­bė­tų, pa­ta­ri­nė­tų? Gal būt bū­ti­nas ne žo­di­nis, bet raš­tiš­kas val­di­nin­kų lei­di­mas?

Nusp­ręs­ta iš­klau­sy­ti ne tik pa­vie­nes nuo­mo­nes, bet vi­sus nea­be­jin­gus gy­ven­to­jus su­kvies­ti į su­si­rin­ki­mą. Į su­si­rin­ki­mą praė­ju­sio pir­ma­die­nio va­ka­re at­vy­ko ir Pa­pi­lio pa­ra­pi­jos kle­bo­nas V. Ka­rec­kas, ir Bir­žų kraš­to mu­zie­jaus "Sė­la" di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja Edi­ta Lans­ber­gie­nė.

Gy­ven­to­jai su­ti­ko: rū­sį rei­kia tvar­ky­ti. Bet da­lis su­si­rin­ki­mo da­ly­vių re­mon­to dar­bus siū­lė pra­dė­ti ne nuo rū­sio, o nuo kop­ly­čios sto­go. Kop­ly­čią pa­sak jų, rei­kia ir­gi re­mon­tuo­ti. Į vi­dų smel­kia­si drėg­mė. Bet pro­ble­ma: iš kur kop­ly­čios re­mon­tui gau­ti lė­šų?

Pa­ra­pi­jos kle­bo­nas Vid­man­tas Ka­rec­kas nu­ra­mi­no: tiks­lo rei­kia siek­ti ma­žais žings­ne­liais. Vie­ną ob­jek­tą su­tvar­ky­ti, pa­skui – ki­tą. Dar­buo­tis ne­sku­bant.

Ati­džiau pa­tik­ri­nus paaiš­kė­jo, iš kur į mū­ro ir ak­mens kop­ly­čią smel­kia­si drėg­mė. Ir kop­ly­čios sto­gas dar ne kiau­ras...

Ini­cia­ty­vą svei­ki­na

– Kai gy­ven­to­jai iš­vy­do kas kop­ly­čios rū­sy­je de­da­si, lyg ir ne­li­ko prieš­ta­rau­jan­čių, kad rei­kia kop­ly­čios rū­sį tvar­ky­ti. Tik klau­si­mas vie­nin­te­lis – ar dar­bams ne­rei­ka­lin­ga spe­cia­lis­to prie­žiū­ra? Kop­ly­čios rū­sys pri­klau­sė kop­ly­čios sta­ty­to­jų Kos­cial­kovs­kių šei­mai. Šei­mos rū­siui dau­giau kaip 150 me­tų. Neį­si­vaiz­da­vau, kad taip jų šei­mos rū­sys bus iš­nie­kin­tas. Še­šio­li­ka lai­do­ji­mo ni­šų iš­plėš­tos, kars­tai iš­lau­žy­ti, jų len­tos iš­mė­ty­tos rū­sio vi­du­ry­je. Kau­lai... Ma­niau: kop­ly­čia at­šven­tin­ta ir mi­ru­sių­jų pa­lai­kai pa­gar­bio­je vie­to­je. Skre­biš­kie­čių sa­va­no­rių žings­nis vis­ką tvar­kin­gai su­rink­ti, su­tvar­ky­ti – la­bai gra­žus, – "Bir­žie­čių žo­džiui" tvir­ti­no su­si­rin­ki­mo vieš­nia Bir­žų kraš­to mu­zie­jaus "Sė­la" di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja Edi­ta Lans­ber­gie­nė.

Re­lik­vi­jų ke­lio­nės ir kla­jo­nės

Vie­ti­niai liu­di­ja: so­viet­me­čiu kop­ly­čia nio­ko­ta, iš­nie­kin­ta. Ji ap­leis­ta, be lan­gų, be du­rų. Sto­gas kiau­ras, ni­šos iš­dau­žy­tos, iš­dras­ky­tos. Kop­ly­čia pra­dė­ta re­mon­tuo­ti 1988 me­tais. 1990 me­tais pa­šven­tin­ta ir nau­do­ja­ma pa­gal pa­skir­tį. Jo­je lai­ko­mos šv. Mi­šios, šar­vo­ja­mi mi­ru­sie­ji. Vy­ku­sios ir ge­gu­ži­nės pa­mal­dos. Kop­ly­čio­je prieš ke­le­rius me­tus lan­kė­si ir Pa­ne­vė­žio vys­ku­pas.

Skre­biš­kių kop­ly­čią prieš dau­ge­lį me­tų puo­šė Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos ori­gi­na­lus pa­veiks­las. Pa­mal­dūs pa­ra­pi­jie­čiai so­viet­me­čiu iš kop­ly­čios pa­veiks­lą iš­ve­žė ir slė­pė na­muo­se. Vė­liau šį pa­veiks­lą pa­ti­kė­jo sau­go­ti pa­ra­pi­jos kle­bo­nui Pet­rui Bud­riū­nui. Pa­veiks­las su kle­bo­nu iš­ke­lia­vo į jo pa­ra­pi­ją, Kre­ke­na­vos (Pa­ne­vė­žio de­ka­na­tas) baž­ny­čią. Po ke­lių de­šimt­me­čių iš Kre­ke­na­vos pa­veiks­las at­ke­lia­vo į Pa­pi­lio baž­ny­čią. Iš Pa­pi­lio baž­ny­čios 2014 m . rug­sė­jo 14 die­ną pa­veiks­las vėl grį­žo į Skre­biš­kių kop­ly­čią. Skre­biš­kie­tė kul­tū­ros dar­buo­to­ja M. Un­dzė­nie­nė su skre­biš­kie­čiais or­ga­ni­za­vo iš­kil­mes. Skre­biš­kie­tis meist­ras Ri­man­tas Be­da­lis ta pro­ga su­kū­rė ir su pa­gal­bi­nin­kais ka­pi­nai­tė­se pa­sta­tė nau­ją me­di­nį kry­žių. Kry­žių pa­šven­ti­no ir iš­kil­mėms va­do­va­vo tuo­me­ti­nis Pa­pi­lio Ne­kal­to­sios Švč. M. Ma­ri­jos pa­ra­pi­jos kle­bo­nas Vir­gi­li­jus Liui­ma. Kre­ke­na­vos pa­ra­pi­jo­je li­ko šio pa­veiks­lo ko­pi­ja.

Skre­biš­kių kop­ly­čios al­to­rius (res­tau­ruo­tas) su Šv. Apo­lo­ni­jos ir Šv. Kost­kos pa­veiks­lais sau­go­mas ir eks­po­nuo­ja­mas Bir­žų kraš­to mu­zie­ju­je "Sė­la".

Vi­lia­si su­lauk­ti tu­ris­tų

– Mū­sų ži­nios apie šią kop­ly­čią – šykš­čios. Ban­dė­me rink­ti pri­si­mi­ni­mus. Su­rink­tais duo­me­ni­mis, ka­pi­nių kop­ly­čia pir­mą kar­tą pa­šven­tin­ta 1847 me­tais. Mū­sų kop­ly­čia – uni­ka­li, tu­rin­ti sa­vo is­to­ri­ją. Kaip gy­ven­ti sa­vo kai­me ir ne­sau­go­ti, nu­ma­rin­ti sa­vo kraš­to is­to­ri­ją? Jei­gu da­bar nu­lei­si­me ran­kas, ne­dirb­si­me, tai sa­vai­me tie dar­bai ir ne­nu­si­dirbs. Me­tai bėgs, ini­cia­ty­va blės. Anot pa­ra­pi­jos kle­bo­no V. Ka­rec­ko mes tu­ri­me pa­lai­ky­ti sa­vo kop­ly­čios gy­vy­bę. Su­sit­var­ky­si­me rū­sį, nu­tie­si­me me­di­nius laip­te­lius ir at­ver­si­me tu­ris­tams du­ris. Tu­rė­si­me ką tu­ris­tams pa­pa­sa­ko­ti apie sa­vo kraš­tą. Kas ži­no, o gal dar ką nors nau­jo iš­gir­si­me iš lan­ky­to­jų ir sa­vo ži­nias pa­pil­dy­si­me nau­jais fak­tais? – vi­lia­si skre­biš­kie­tė sa­va­no­rė.