Naujausios
Vokiškas žvilgsnis: kur mes einame?
Šiauliuose gyvenantis evangelikų teologas Holger Lahayne „Šiaulių kraštą“ prenumeruoja beveik dešimtmetį. Puikiai lietuviškai kalbantis vokietis rytą pradeda perskaitydamas naujienas.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Rytą pradeda su laikraščiu
„Šiaulių kraštas“ — geras informacijos šaltinis, iš jo sužinau apie miesto įvykius, renginius, politines aktualijas“, — sako H. Lahayne.
Vyras rytais laikraščiui skiria 10— 15 minučių. Šypsodamasis prisipažįsta: žmona Rima laikraštį skaito daug intensyviau ir įdėmiau, domisi ne tik aktualijomis, bet ir žmonių istorijomis.
„Laikraštyje rašote apie viską, kas turi būti dienraštyje: nėra kuo skųstis. Tik kartais trūksta kritinio požiūrio ar analizės. Tarkim, pristatomas gydymo metodas, ekstrasensas ar ezoterikas, o nėra kritinės analizės. Tai — bendra visos Lietuvos spaudos bėda, —–sako H. Lahayne. — Skaitau vokiečių “Der Spiegel“, kitus leidinius. Juose analizė visai kito lygio. Juk žurnalistų užduotis ne tik pateikti formą, bet ir ją išgryninti.“
Veiklos netrūksta
Šiauliuose vokietis gyvena šešiolika metų. Pirmą kartą į Lietuvą atvyko 1991 metų balandį. Ginkūnų dvare (Šiaulių rajonas) įsikūrus Lietuvos krikščioniškajam fondui, liko gyventi Šiauliuose.
Vyras puikiai prisimena pirmąją kelionę. Atmintyje įstrigo pilkas miesto vaizdinys. Bet gyvenimas Lietuvoje neišsigando.
„Netgi džiaugiuosi, kad galiu palyginti, kaip buvo tada ir kaip yra dabar. Atsimenu, apžiūrėjome fondui pasiūlytą “Nuklono“ pastatą, o dabar ten stovi “Akropolis“! Kaita mieste yra milžiniška. Bulvaras blizga. Bet yra ir kita medalio pusė: didelė skylė miesto biudžete. Gyvenome geriau nei iš tiesų galėjome gyventi“, — sako H. Lahayne.
Su žmona Rima jis augina keturis vaikus: du berniukus ir dvi mergaites. Ar šeima liks gyventi Šiauliuose?
„Kaip Dievas ves, taip ir bus, — sako teologas. — Vyresnieji vaikai lanko mokyklą, negalima priiminėti spontaniškų sprendimų.“
Lietuvoje vokiečiui veiklos netrūksta: yra evangelikų reformatų parapijos narys, Lietuvos krikščionių studentų bendrijos tarybos pirmininkas, dėsto Evangeliškos biblijos institute Ginkūnuose.
H. Lahayne yra vienas iš Naujųjų religijų tyrimų informacijos centro (www.religija.lt) steigėjų. Šiuo metu evangelikų teologas rengia kursą apie naujus religinius judėjimus.
Dovanoja Lietuvai viziją
Prieš porą metų H. Lahayne rašinys „Santykių revoliucija — viltis Lietuvai“ laimėjo antrąją vietą konkurse “Padovanok Lietuvai viziją“. Kokią viziją Lietuvai laureatas siūlo dabar?
— Auksinių taisyklių nėra, kaip ir paprastų atsakymų.
Reikia žiūrėti į ateitį. Kur mes norime eiti, kuo mes norime tapti po penkerių, dešimties metų? Jūsų laikraštyje skaičiau apie vyrą, kuris užsienyje uždirbo tūkstančius, uždarbį siuntė namo, o dabar jam reikia valstybės paramos. Natūraliai kyla klausimas, kodėl jis netaupė, kad dabar turėtų iš ko gyventi? Tikriausiai pirko mašiną, brangų televizorių ir pravalgė. Ir tokia buvo bendra Lietuvos tendencija: vartoti šiandien. Tas pats vyko ir valstybėje: ekonomika augo, o biudžetas buvo deficitinis. Jau tada buvo aišku, kad šitaip nesitęs amžinai.
Politikai nori būti išrinkti ir žino: jei priims nepopuliarius sprendimus, nebus mylimi. Tai — silpnoji demokratijos pusė. Drąsos, blaivaus žvilgsnio į ateitį reikia visiems piliečiams. Ir būtina taupyti vardan ateities, nors kiekvienas nori gerai gyventi šiandien.
Lietuviai, būdami Europos Sąjungoje, lygina save su kitais ir nori gyventi taip pat. Apklausos rodo, kad žmonės vis labiau skundžiasi gyvenimu. Bet aš atsimenu laikus, kai nebuvo karšto vandens ir dyzelino, tekdavo įveikti daug biurokratinių kliūčių dėl vizų. Dabar galimybės visai kitos.
Lyginant su vakariečiais, iš tiesų nelengva Lietuvos pensininkams. Vasarą su žmona žaidžiame žaidimą, kas pirmas atpažins vokiečius pensininkus, nes jie labai skiriasi nuo lietuvių: tobula šypsena, šukuosena, drabužiais.
Reikia turėti drąsos pasakyti, kad pavyti Vakarus užtrunka ilgiau nei buvo manyta.
Mąstysena Lietuvoje daug kur tebėra sovietiška. Pirmiausia — paklusnumas vyriausybei, valdžiai — kas tai bebūtų. Lietuvoje vyrauja hierarchinis mąstymas. Vakaruose stipresnė pilietinė visuomenė, nes mes judame viename lygmenyje, ne kaip viršininkas ir pavaldinys.
— Ar Jums gera gyventi Lietuvoje?
— Manęs dažnai klausia, kodėl aš čia, nes tendencija yra atvirkštinė: žmonės išvažiuoja iš Lietuvos. Esu užaugęs netoli Hanoverio. Lietuvių bendruomenė ten didelė, daug mišrių santuokų. O man čia gera gyventi.
Visko, ko reikia, galima nusipirkti, jokių problemų nebekyla. Esu iš Šiaurės Vokietijos, tad klimatas panašus.
Žinoma, adaptacija priklauso ir nuo mentaliteto, kitiems vokiečiams Lietuvoje sunku. Mano žmona — lietuvė, aš pripratau lengvai.
Nors Šiauliai — ne Vilnius, ne Kaunas, bet kino, teatro, parodų, koncertų pasiūla jau nemaža. Belieka išnaudoti galimybes.
TĖTIS: Holger Lahayne į redakciją atlydėjo sūnus Liudvikas.
SKAITYTOJAS: Evangelikų teologas Holger Lahayne „Šiaulių kraštą“ skaito beveik dešimtmetį.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Apie laikraštį: „Rašote apie viską, kas turi būti dienraštyje: nėra kuo skųstis. Tik kartais trūksta kritinio požiūrio ar analizės.
Ištraukos iš Holger Lahayne antrąją vieta konkurse „Padovanok Lietuvai viziją“ įvertinto teksto “Santykių revoliucija — viltis Lietuvai“:
„Privataus gyvenimo lygio kilimas yra daugelio vienas pirmųjų siekių. Žmonės, pajutę, kad yra vietų, kur galima greitai uždirbti daug pinigų, ten ir traukia.
Bet kur veda šis kelias? Po x metų pasiekti Ispanijos ekonomikos, o dar po x metų ir Švedijos vartojimo lygį. Bet tai juk varganos vizijos! Socialiniai tyrimai rodo, kad padidėjęs pinigų kiekis bei vartojimas, pakilęs pragyvenimo lygis patenkintų gyvenimu skaičiaus beveik neaugina. Patenkinę pagrindinius poreikius, pinigai žadina naujus, o laimės neprideda. Dar daug žmonių Lietuvoje neapsieina be pagalbos norėdami susikurti bent būtinąjį pagrindą normaliam gyvenimui. O žvelgti reikia daug toliau: ar išmintinga orientuotis į turtingąjį sluoksnį ir jų iliuzijas? Ar individo asmeninė materialinė gerovė išties gali būti tas tikslas, kurio vertėtų siekti?„
'Kur tik pažvelgsi — didžiojoje politikoje ar daugiabučio bendrijoje — trūksta tarpusavio sutarimo ir bendravimo. Kas šiandien kreipia dėmesį į savo kaimynus remontuodamasis butą? Kas pasibeldžia į duris ir atsiprašo dėl galimų nepatogumų? Kai tik reikia spręsti kokią problemą, lyg mygtukas paspaudžiamas: būti piktam, irzliam, bambekliui. Labai daug chamizmo! Ir dėl to daug žmonių ir emigruoja, kad Vakaruose kitokie santykiai tarp žmonių, kad bendrai žymiai daugiau pagarbos, žmoniškumo, draugiškumo ir džentelmeniškumo.
Dar būtų galima kalbėti apie šią temą analizuojant smurtą, hierarchinį mąstymą, baimės vaidmenį. Bet svarbiausias santykių krizės simptomas — nepasitikėjimas.„