Naujausios
„Raišas vokietis“ — geriau už Tarybas
dolfas STRAKŠYS
„Klausimas — o kas uzurpuos valdžią, kai iš jos išstumsime partijas? Tuščia tokia gera vieta tikrai nebus.“
Nenusimink, ponuli, ateis jų vieton tie, kurių partija — Lietuva. Tai yra Lietuvos žmonės, kurie jokiai partijai nepriklauso, nes moka gyventi savo galva, tačiau visoms valdžioje esančioms Lietuvos partijoms yra priverstos mokėti nario mokestį — tai yra jas išlaikyti kaip nepilnamečius vaikus ar kariuomenę.
Klausimas — kaip ateis toji Lietuva pirmiausia į savivaldybes.
Labai paprastai.
Kandidatai į merus, be abejo, nebus vieniši vilkai, mėnesėtą naktį staugiantys prieš mėnulį — jie turės savo komandas. Taigi pagal surinktus balsus ir bus padalintos vietos savivaldybės Taryboje.
Taigi tokia gera vieta tikrai nebus tuščia.
Yra ir kita medalio pusė — ar jau ne laikas atsisakyti bolševikinio šūkio: „Visa valdžia Taryboms!“?
Ar Lietuvai neužtenka vieno politikuojančio instituto — Seimo?
Gatvių šlavimo problemai spręsti politikavimo nereikia — paprasčiausiai gatves reikia šluoti.
Be jokio partinio patariamojo ir tautos išrinkto aparato tvarkėsi apskritys — ne tik dabar, bet ir „prie Smetonos“. Jokio visuotinai išrinkto aparato nėra Prezidentūroje — Valstybės vadovas tik pasirenka patarėjus. Išmintingus ar neišmintingus — Prezidento problema. Neturime netgi Viceprezidento. Taigi visi dirba, o ne susėdę aplink stalą politikuoja, ir vienas Prezidentas su savo patarėjais visai neblogai sprendžia valstybės vidaus ir užsienio reikalus.
Taigi tokiai mažai valstybei kaip Lietuva užtenka vienos politikuojančios institucijos — Seimo, tik reiktų, kad jo priimti įstatymai galiotų bent dešimt metų — kad susibėgusios į Seimą naujos ūkinės ir politinės korumpuotos grupuotės neimtų traukti įstatymus ant savo kurpalio kaip yra dabar — vieną dieną įstatymą priima, o kitą naktį jį jau keičia, arba, priėmę įstatymą, patys bėga pas Prezidentą prašyti, kad jis jų priimtą įstatymą vetuotų.
Jei ir toliau bus, kaip dabar — mes valstybėje stabilumo neturėsime, nes valstybę stabilizuoja tik įstatymai ir jų žinojimas.
Dabar įstatymų nežino netgi tie, kurie juos vykdo. Šviežiausias pavyzdys — reikalavimas susimokėti sveikatos draudimą tiems, kurie pernai buvo išvaryti nemokamų atostogų.
Valstybės institucijos turi dirbti ūkinį darbą, o ne politikuoti.
Tarp tų institucijų, žinoma, ir savivaldybės. Jų pagrindinis rūpestis — žmogus, o ne partija. Taigi, kad tas žmogus turėtų darbą, kad iš darbo jis galėtų pragyventi, kad galėtų išmokslinti savo vaikus, kad susirgęs, turėtų kur gydytis, kad jo teritorijoje būtų geri keliai, gražios sodybos, kad klestėtų kultūra.
Taip tvarkėsi tarpukario Lietuva — be jokių renkamų ir brangiai apmokamų Tarybų. Dabar šitaip tvarkytis daug lengviau — Lietuva vis dar išsilavinusi, kaip sakoma, prasitrynusi abi akis, kompiuterizuota, elektrifikuota, radiofikuota, telefonizuota, televizijuota.
Senukai dar prisimena, kad „prie Smetonos“ žemės mokesčio kvito antroje pusėje būdavo surašyta, kam bus išleisti mokesčio pinigai — tiek viršaičio algai, tiek nuovados viršininkui, tiek keliams.
Mes nežinome, kur eina mūsų pinigai. Užsigeidžia toks Andrius Kubilius ir skiria Ignalinos atominės elektrinės generaliniam direktoriui 26 tūkstančių litų mėnesinį atlyginimą, o paskui suka sau pautus, nesugalvodamas, kaip tautai išaiškinti šitokį neūkiškumą.
Lietuviai turi patarlę: šešis kartus atmatuok, o septintą — kirpk, ne kai jau atkirpai, matuoti nebėra jokios prasmės.
Nebent norėdamas pademonstruoti savo kvailumą.
Kad šitaip neatsitiktų, gal kartą per ketvirtį ar mėnesį meras galėtų susikviesti seniūnus, irgi renkamus, aptarti su jais bendrus rajono ūkio reikalus, žinoma, čia turėtų būti ieškoma, kaip geriau padaryti, o ne kaip geriau nepadaryti vieną ar kitą darbą.
Aš suprantu savo oponentą, kuris tyliai mąsto: „Ogi tiesiogiai išrinkti merai su savo “užnugariu“, finansavusiu rinkimų kampanijas ... Štai tada “nebekariausime vidinių karų, toliau nebeskirstysime tautos į juodus ir baltus, ieškodami priešų ir priešininkų, kuriuos būtina aršiose kovose sutriuškinti“ ...
Tada meras „pasakys“ ir bus “šventa“.
Taip, tada meras pasakys ir bus šventa. Ar ne beprasmiška yra balsuoti, ar rytoj lis, ar ne?
Kaip įgimta tapo Vokietijoje tvarka, kad ir dabar, pamatę netvarką, sakome: „Trūksta raišo vokiečio“?
O tos tvarkos buvo pradėta mokyti ir mokytis Oto Bismarko laikais. Jo valdymo laikais kiekvieną vakarą dešimtininkas apeidavo savo dešimt kiemų ir pasižiūrėdavo, kaip ūkininkas po darbo susitvarkęs padargus, ar švarus jo kiemas, ar vietoj padėtas kibiras ar šakė.
Tvarka valstybėje prasideda nuo kiemo — nesvarbu, ar tas kiemas kaime, ar mieste.
O esame tokie, kokie esame, bet neturime būti tokie, kokie esame. Teisus yra mano oponentas, klausdamas, ar mes sugebame atskirti pelus nuo grūdų, ar mes sugebėsime išsirinkti merą, Seimo narį? Žodžiu, kokie esame — tokia ir valdžia.
Bet neniekinkime savęs — užtenka, kad kiti mus niekina, nes yra už ką niekinti — tik jau ne mus, o mūsų valdžią. Visų pirma, už neįsivaizduojamo masto emigraciją, už tas didžiulės lietuvių emigrantų kolonijas Londone bei kitur.
Žmogus susirūpinęs: „Tikiu, jeigu bus įvesti tiesioginiai merų rinkimai, už 1 ar 2 -jų metų vėl norėsime naujo “įrankio“ — mero atšaukimo mechanizmo“.
Tas mechanizmas turi atsirasti ne už metų ar dviejų, bet jau dabar, blogiausiu atveju — bent jau iki savivaldybių rinkimų, kuriuose visi slaptu balsavimu rinksime merą.
Tas meras turi žinoti, kad jis bus tik meras, o ne viduramžių kunigaikštis su kardu rankoje.
Beje, atšaukimo mechanizmo reikia ne tiktai merams, bet ir Seimo nariams.
Dabar Lietuva privalo pasitikėti savo išrinktu Seimo nariu visus ketverius kadencijos metus, jei, žinoma, tas išrinktasis nenusikalto Seimo vadovybei ar kokiai nors politinei Seimo grupuotei.
Šitokia mūsų demokratija — nuo rinkimų lig rinkimų.
Rinkėjas į jį neturi jokių teisių — visos teisės parlamentaro kišenėje.
O mero atšaukimo įstatymas turėtų būti labai paprastas — jį galėtų atšaukti toks pat rinkėjų skaičius, koks jį išrinko. Tai užkirstų kelią įvairiems zuikių karams, kuriuos mėgsta organizuoti įvairiaspalvės mūsų partijos.
Tai, žinoma, naujovė, kokių bijo politinis elitas ir jo oligarchija. Bet šiomis dienomis Vokietijos kanclerė Angelina Merkel viešai pareiškė: „Reikėtų sukurti šalių pašalinimo iš euro zonos mechanizmą“&
O mes vis dar nesukuriame politinio mechanizmo, kaip atšaukti susikompromitavusį vargo politiką iš Seimo, todėl tai virsta politinių kautynių su išskaičiavimu arena.
Ta proga būtų galima pacituoti Franklino Ruzvelto mintį: „... be disciplinos neįmanoma pažanga ir joks vadovavimas negali būti efektyvus“.