Signatorija

Signatorija

Adolfas STRAKŠYS

rašytojas

Praeitą savaitę gerokai sujauktą mūsų valstybės politinę marmalynę sujaukė Signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė, klubo vardu išliejusi nuoskaudą, kurią sužadino Prezidentė Dalia Grybauskaitė, pareiškusi, kad Nepriklausomybės akto signatarai Kovo 11-osios proga negaus jokio valstybės apdovanojimo.

Pasirodo, signatarai buvo įsitikinę, kad jie yra nusipelnę Vytauto Didžiojo ordino, kuriuo yra apdovanoti tik šeši iškilūs lietuviai, tarp jų poetas Justinas Marcinkevičius ir kardinolas Audrius Juozas Bačkis.

Dabar į eilutę turėjo sustoti 123 Aktą pasirašiusieji Aukščiausiosios Tarybos deputatai ir dar trys jų bendraminčiai, kurių parašo po Aktu nėra — jiems signataro titulas suteiktas už nuopelnus Aktui.

Čia jaučiu pareigą paaiškinti, kas yra signataras.

Tarybinis tarptautinių žodžių žodynas sako, kad signataras yra pareigūnas, prispaudžiantis antspaudą. Bostone išleista Lietuviškoji enciklopedija tvirtina, kad signataras — tai asmuo, drauge su kitais pasirašęs kurį nors pagrindinės reikšmės aktą. 2001-aisiais išleistasis lietuviškasis tarptautinių žodžių žodynas kitų šio žodžio reikšmių pateikia ir tokią: signataras — tai liudininkas, prispaudžiantis antspaudą prie testamento ar sutuoktinių dokumento, arba asmuo, pasirašantis kokį nors susitarimą ar pareiškimą.

Tai — proto mankštai.

Taigi signatarai — ne kokie nors gyvi šventieji. Tarp mūsų signatarų, žinoma, ir Birutė Valionytė, ir Audrius Butkevičius, po Akto pasirašymo spėjęs pasėdėti už grotų, ir Virgilijus Juozas Čepaitis, rinkėjų atšauktas iš Aukščiausiosios Tarybos deputatų, kaip slaptasis tarybinio saugumo agentas Lietuvoje, ir dar vienas kitas toks, labai panašus į jį.

Yra tarp jų ir netgi cigarečių kontrabandininkas.

Taigi marga margos Lietuvos signatorija.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasakė labai paprastą dalyką — tie ordinai, kurių taip užsigeidė signatarai, valstybės iždui kainuotų maždaug milijoną litų.

Lietuvoje finansinis badmetis, iždas tuščias, valstybė ties bedugne, mažinamos pensijos ir motinystės išmokos, kas savaitę į bedarbių luomą pereina po penkis ir daugiau tūkstančių vyrų ir moterų, į svečias šalis emigravo daugiau kaip pusė milijono lietuvių, ir emigrantų srautas nemažėja.

Ir šitokiame fone signatarams užkabinti ordinų beveik už milijoną litų?

Prezidentė išvardija, ką tie signatarai yra gavę — paskyras tarybiniams lengviesiems automobiliams, prestižinius žemės sklypus bet kuriame Lietuvos mieste, tarp kitų ir sostinėje, niekur nedirbantiems — renta, kuri daug didesnė nei senatvės pensija.

Ak, jie nusipelnę gyventi geriau?.

Klubo prezidentė Birutė Valionytė atšauna, jog jie nusipelnę gauti daugiau, nes, matai, sugriovė Tarybų Sąjungą.

Tarsi jie, tie signatarai, būtų sukvietę į Belovežo girią Baltarusijos, Rusijos ir Ukrainos prezidentus ir padiktavę jiems dokumentus, kurie reiškė Tarybų Sąjungos galą.

Ką jau ką, o susireikšminti mes jau išmokę — dešimtukui.

Bet — stop! Įsivažiavau! Todėl užsukime į Aukščiausiosios Tarybos posėdžių salę. Kovo 11-oji. Skaitomas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos aktas „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Skelbiamas vardinis balsavimas. Už Aktą iš 133 išrinktų deputatų balsavo 124, prieš nebalsavo nė vienas, šeši susilaikė (lenkai).

Po audringų aviacijų atsistoja Virgilijus Juozas Čepaitis, kaip minėjome, tarybinio saugumo Lietuvoje slaptas agentas, ir taria šitokį žodį: „Aukščiausioji Taryba! Ši dieną XX amžiaus Lietuvos istorijoje turbūt yra tokia pat svarbi kaip ir 1918 metų vasario 16-oji. Todėl siūlau aktą dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo pasirašyti ne tik Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui ir Tarybos Sekretoriui, bet ir visiems, dalyvavusiems balsavime“.

Tada buvo pradėti rinkti parašai po jau priimtu aktu, už kurį balsavo 124 deputatai, o aktą pasirašė 123.

Reikėjo išeiti į gatvę, ir kiekvienas sutiktas lietuvis po šituo dokumentu būtų padėjęs savo parašą.

Tarp kitų ir tie, kurie vėliau žuvo prie televizijos bokšto, Medininkuose ir kitur.

Kita medalio pusė: tauta išrinko vieningą ir solidarią Aukščiausiąją Tarybą, o į ką toji Taryba pavirto, pasirašius Nepriklausomybės atstatymo aktą?

Pavirto į širšių lizdą, kur vienos grupuotės puolė kitas, vieni deputatai niekino kitus. Tame Signatarų seime (taip jį pavadinčiau) prasidėjęs skirstymas į juodus ir baltus persimetė ir į gražiai Sąjūdžio susivienytą tautą. Iš politinio gyvenimo buvo išbraukta kita nuomonė, į opoziciją buvo žiūrima kaip į valstybės priešus, ir ji faktiškai buvo uždrausta.

Šitoks irzlus Signatarų seimas skilo pusiau — juodieji signatarai liko posėdžiauti parlamento posėdžių salėje, o baltieji, susibūrę po Vytauto Landsbergio vėliava, pasivadino parlamentine rezistencija.

Parlamentinė rezistencija prieš ką?

Taip žlugo tautos vieningai išrinktas ir daug žadėjęs Lietuvai Signatarų seimas.

Ką jis paliko Lietuvai?

Baisiai sujauktą rinkimų sistemą, atribojusią tautą nuo valstybės valdymo — ir šiandien tauta turi teisę rinkti tik pusę Seimo, o kitą Seimo dalį uzurpavo partijos, ir toji Seimo dalis, anot Sauliaus Stomos, pavertė valstybės parlamentą į mėšlą.

Ar ne baisu?

Dar baisesnė situacija savivaldybėse — jas uzurpavo partijos.

Tie uzurpatoriai išsijuosę aiškina: kokia visuomenė, tokia ir valdžia, tad jie, valdantieji, niekuo dėti.

Tadėl dėl visko, kas blogai valdžioje, kalta pati tauta.

Todėl aš sakyčiau — kokia valdžia, tokia ir visuomenė, nes žuvis, išminčiai sako, genda nuo galvos.

Ir kur mes šitokie per dvidešimt metų nuėjome? Šimtui tūkstančių gyventojų Lietuvoje tenka 40 savižudžių — tai pats aukščiausias rodiklis Europoje. Tam pačiam gyventojų skaičiui tenka daugiausia kalinių Europoje. Kasmet mūsų mokyklose nusižudo po dvi klases mokinių. Nebeliko nepaperkamų valdininkų — skiriasi tiktai papirkimo kaina, kuri, pasirodo, kasmet auga.

Partijos gyvena iš kyšių, ir tai laikoma norma. Stipriausios meno jėgos jau ne Lietuvoje. Ir stipriausia darbo jėga taipogi ne Lietuvoje. Net ir Lietuvos elitinės prostitutės jau dirba ne Lietuvoje, bet Paryžiuje ar Londone. Į Vakarus emigruoja protai, nes Lietuvai jie nereikalingi — jų akivaizdoje valdančiųjų klanas atrodys bukapročiai.

Beje, ir pati Lietuva jau ne ta, kurios Nepriklausomybė buvo paskelbta Kovo 11-tą — tame istoriniame Akte yra punktas: „Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedaloma, joje neveikia jokios kitos valstybės Konstitucija“.

Tas punktas nustojo galios Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, nes nuo tada Briuselio įstatymai turi viršenybę prieš Lietuvos įstatymus.

Maniau, kad Nepriklausomybės atstatymo dvidešimtmečio proga signatarai ims ir pasiūlys kažką istoriškai atmintino, sakysime, paragins nustoti persekioti tuos žmogelius, kurie gerokai prieš dvidešimt metų buvo įpainioti į tarybinio saugumo tinklus.

Net juokinga: vienas teismas pripažįsta Nepriklausomybės akto signatarę Kazimierą Prunskienę bendradarbiavusią su tarybiniu saugumu, kitas neranda to bendradarbiavimo, trečias vėl kažką suuosto, o štai gal didžiausias išdavikas, sekęs politinius kalinius netgi Gulage, slapta parašė slaptą prašymą paskelbti jį šventuoju, ir tokią indulgenciją gauna, ir su ta indulgencija užima tam tikrus postus.

Bet signatarai, gaila, pamatė tik save — iki galutinės laimės jiems betrūksta tik Vytauto Didžiojo ordino, ir tas jų arogantiškas reikalavimas sukėlė naują skaldymosi bangą išvargintoje valstybėje.

O Nepriklausomybę Lietuvai iškovojo ne signatarai, bet susivieniję Lietuvos žmonės.