Prisiminimai

Bir­žų švie­suo­me­nė gra­žiai pa­mi­nė­jo poe­to, ra­šy­to­jo, li­te­ra­tū­ros kri­ti­ko, Lie­tu­vos par­ti­za­no Bro­niaus Kri­vic­ko gi­mi­mo šimt­me­tį. Kraš­to „Sė­los“ mu­zie­ju­je ir Bib­lio­te­ko­je vy­ku­siuo­se ren­gi­niuo­se da­ly­va­vo be­ne uo­liau­sias jo gy­ve­ni­mo ir kū­ry­bos ty­ri­nė­to­jas, mū­sų kraš­tie­tis, kaž­ka­da bai­gęs Bir­žų „At­ža­ly­no“ vi­du­ri­nę mo­kyk­lą, li­te­ra­tū­ro­lo­gas Vir­gi­ni­jus Ga­si­liū­nas. Ta­čiau me­tų naš­ta ne vie­nam vy­res­nio am­žiaus su­lau­ku­siam bir­žie­čiui ati­ma ga­li­my­bę lan­ky­tis pa­na­šiuo­se ren­gi­niuo­se. Tuo­met at­gy­ja pri­si­mi­ni­mai.

1990 me­tų pa­va­sa­rį į „Bir­žie­čių žo­džio“ re­dak­ci­ją iš Vil­niaus at­ke­lia­vo „Va­gos“ lei­dyk­los re­dak­to­riaus Vir­gi­ni­jaus Ga­si­liū­no straips­nis „Išė­ję su­grįž­ti“. Au­to­rius ra­šė apie tuo­met dar ma­žai gir­dė­tus ir ži­no­mus mū­sų kraš­to kū­rė­jus Bro­nių Kri­vic­ką ir Ma­mer­tą Ind­ri­liū­ną. Ra­ši­nio pa­bai­go­je krei­pė­si į laik­raš­čio skai­ty­to­jus, pra­šy­da­mas at­si­liep­ti tuos, ku­rie ką nors ži­no ar pa­ži­no­jo Kri­vic­ką ir Ind­ri­liū­ną, nes „at­si­mi­ni­mų žo­dis, iš­sau­go­tas ei­lė­raš­tis ar laiš­kas be ga­lo rei­ka­lin­gas ren­giant spau­dai jų Raš­tus ir grą­ži­nant Lie­tu­vai jos sū­nų pa­li­ki­mą“. Šis straips­nis bu­vo iš­spaus­din­tas ba­lan­džio 24 die­nos laik­raš­čio nu­me­ry­je. Vė­liau kar­tu su trim Bro­niaus Kri­vic­ko ei­lė­raš­čiais ir pluoš­te­liu Ma­mer­to Ind­ri­liū­no min­čių apie gy­ve­ni­mo pra­smę ir me­ną per­spaus­din­tas „Bir­žie­čių žo­džio“ re­dak­ci­jos pa­reng­ta­me 1991 me­tų „Bir­žų ka­len­do­riu­je“.

O 1993 me­tų ru­de­nį Vir­gi­ni­jus jau at­ve­žė į re­dak­ci­ją ke­lias­de­šimt, kaip sa­ko­ma, dar spaus­tu­vės da­žais kve­pian­čių, 500 eg­zemp­lio­rių ti­ra­žu ro­top­rin­tu at­spaus­din­tų Bro­niaus Kri­vic­ko „Raš­tų“. Juo­se bu­vo iš­sa­mus kny­gos pa­ren­gė­jo straips­nis, Kri­vic­ko fel­je­to­nai, no­ve­lės, dra­mos, poe­ti­nė pro­za, ei­lė­raš­čiai. Apie kny­gą ir jos au­to­rių pa­ra­šiau straips­nį, kvies­da­mas no­rin­čius ją įsi­gy­ti už­suk­ti į re­dak­ci­ją. Tuoj pat su­lau­kiau pik­to skam­bu­čio. Vy­riš­kas bal­sas prie­kaiš­ta­vo, kad ra­šau apie par­ti­za­ną poe­tą ir jo kū­ry­bos kny­gą. Bai­gė sa­ky­da­mas: „Ar taip ra­šy­tum, jei miš­ko bro­liai bū­tų nu­šo­vę ta­vo gi­mi­nes?“

Į re­dak­ci­ją ėmė plūs­ti bir­žie­čiai, pa­no­rę įsi­gy­ti tuo­met dar re­tą, įdo­mų ir ver­tin­gą lei­di­nį. Vie­nas iš pir­mų­jų atė­jo Pa­ro­vė­jo­je gy­ve­nęs Jo­nas Šer­nas. Jam bu­vo lem­ta pa­ži­no­ti ir ar­ti­mai bend­rau­ti su Bro­niu Kri­vic­ku. Pri­si­mi­nė, kad tais ne­ra­miais po­ka­rio me­tais ra­šęs ir siun­tęs į „Bir­žie­čių ta­ry­bi­nį žo­dį“ (toks ta­da bu­vo ra­jo­no laik­raš­čio pa­va­di­ni­mas) ei­lė­raš­čius. Po vie­nu ei­lė­raš­čiu, pa­va­din­tu „Ta­ry­bi­nei mer­gai­tei“ bu­vo nu­ro­dy­ta ne tik au­to­riaus, tuo­met jau­no vai­ki­no Jo­no Šer­no pa­var­dė, bet ir Spal­viš­kių kai­mo, ku­ria­me jis gy­ve­no, pa­va­di­ni­mas. Vie­ną nak­tį pas jį atė­ję par­ti­za­nai pri­gra­si­no to­kių ei­lė­raš­čių dau­giau ne­be­ra­šy­ti. O jei be jų ne­ga­li ap­siei­ti, at­ves tik­rą poe­tą, ku­ris pa­tars kaip kur­ti tik­rą poe­zi­ją. Taip ir su­si­pa­ži­nęs su Kri­vic­ku, ku­ris ne­šykš­tė­jęs pa­ta­ri­mų, o pa­skai­tęs di­des­nį pluoš­tą Jo­no ei­lė­raš­čių, pa­ra­šė apie juos iš­sa­mią re­cen­zi­ją. Šios re­cen­zi­jos teks­tas (vė­liau iš­spaus­din­tas 1999 me­tais iš­leis­tuo­se B. Kri­vic­ko „Raš­tuo­se“) ro­do, kad net su­dė­tin­go­mis par­ti­za­ni­nės ko­vos są­ly­go­mis jam rū­pė­jo li­te­ra­tū­ri­nė Bir­žų kraš­to atei­tis, jis sten­gė­si pa­dė­ti, pa­tar­ti jau­nam, vos ke­tu­ris pra­di­nės mo­kyk­los sky­rius bai­gu­siam, tik­riau­siai ga­biam ( J. Šer­nas ra­šė ir vė­liau, ne vie­nas jo ei­lėaš­tis bu­vo iš­spaus­din­tas „Bir­žie­čių žo­dy­je“ ir ki­tuo­se lei­di­niuo­se) kai­mo vai­ki­nu­kui. Kad jis su­vok­tų, kaip ku­ria­mas ir koks tu­rė­tų bū­ti tik­ras ei­lė­raš­tis.

Mie­las ta­da bu­vo mo­ky­to­jos E. Gar­jo­nie­nės ap­si­lan­ky­mas. Ji at­ne­šė ir pa­do­va­no­jo ma­ši­nė­le per­ra­šy­tą, 1952 me­tais Pi­lė­nų tė­vo­ni­jos iš­leis­tą Kri­vic­ko ei­lė­raš­čių rin­ki­nį „Po Sta­li­no sau­le“. Tai bu­vo tar­si bran­gi re­lik­vi­ja. Daug kam tuos ei­lė­raš­čius pa­ro­džiau. Tarp jų ir re­dak­ci­jon už­su­ku­siam Bir­žų kraš­to kars­ti­nius reiš­ki­nius ty­ri­nė­ju­siam geo­lo­gui ir ra­šy­to­jui Vy­tau­tui Nar­bu­tui. Abu nu­ta­rėm, kad juos ver­tė­tų per­duo­ti mu­zie­jui. Taip ir pa­da­riau. Ati­da­viau švie­saus at­mi­ni­mo is­to­ri­kui ir mu­zie­ji­nin­kui An­ta­nui Sei­bu­čiui. Vė­liau jis apie tai 2012 me­tais pa­ra­šė straips­nį. O B. Kri­vic­ko „Raš­tų“ vi­siems no­rin­tiems juos įsi­gy­ti ta­da ne­pa­ka­ko. Te­ko pra­šy­ti, kad Vir­gi­ni­jus į re­dak­ci­ją jų dar at­vež­tų.

Ma­ny­čiau, kad šio­je vie­to­je ver­ta pa­dė­ko­ti mu­zie­ji­nin­kei Snie­guo­lei. Jos dė­ka sa­vo kom­piu­te­ry­je tu­riu vi­sus ke­tu­ris iš­li­ku­sius Bir­žų gim­na­zi­jo­je leis­to vy­res­nių­jų li­te­ra­tų žur­na­lo „Li­te­ra­tas“ nu­me­rius. „Li­te­ra­to“ re­dak­to­riu­mi yra bu­vęs ir Kri­vic­kas. Be­veik kiek­vie­na­me „Li­te­ra­te“ yra jo pir­mie­ji moks­lei­viš­ki, gal dar ne­pa­kan­ka­mai meist­riš­ki ir bran­dūs fel­je­to­nai. To­dėl ir ne­pa­te­kę į 1999 iš­leis­tą so­li­dų „Raš­tų“ to­mą. Pa­rū­po su jais su­pa­žin­din­ti pla­tes­nį gau­ses­nį skai­ty­to­jų bū­rį. Pa­ren­giau du. „Di­dy­sis Hen­ri­kas“ bu­vo iš­spaus­din­tas 2019 me­tų pir­ma­ja­me Pas­va­lio kraš­to is­to­ri­jos ir kul­tū­ros žur­na­lo „Šiau­rie­tiš­ki at­si­vė­ri­mai“ nu­me­ry­je, o fel­je­to­nas „Iš­šau­kė“ – „Bir­žie­čių žo­dy­je“.

*

Bai­gian­tis me­tams bai­gė­si ir dis­ku­si­jos dėl Jo­no ir Adol­fo Me­kų cent­ro stei­gi­mo. Šau­nu, kad Bir­žuo­se, ku­rie Jo­nui Me­kui li­ko bran­gūs tik­riau­siai iki pa­sku­ti­nių­jų gy­ve­ni­mo die­nų, bus toks cent­ras. Jo­nas Me­kas bu­vo ir li­ko ne tik pa­sau­lio, bet ir Bir­žų kraš­to pi­lie­tis. Bir­žie­čiams jis at­siun­tė sa­vo ar­chy­vą, ge­ra­no­riš­kai su jais bend­ra­vo. Tuo te­ko įsi­ti­kin­ti ir man. Ap­ti­kęs jo elekt­ro­ni­nio pa­što ad­re­są, pa­ra­šiau, no­rė­da­mas dau­giau su­ži­no­ti apie jo vai­kys­tę, moks­lo me­tus, žur­na­lis­to dar­bą Bir­žų ir Pa­ne­vė­žio laik­raš­čių re­dak­ci­jo­se. Pri­sis­ta­čiau kas toks esu: žur­na­lis­tas, bu­vęs re­dak­to­rius, tau­to­dai­li­nin­kas – me­no kū­rė­jas, Bir­žų gar­bės pi­lie­tis. Sup­ra­tau, kad tie ti­tu­lai prieš pa­sau­ly­je gar­saus me­ni­nin­ko šlo­vę – dau­giau ne­gu kuk­lūs. To­dėl ma­lo­niai nu­ste­bau, kad va­ka­re iš­siun­tęs laiš­ką, ry­tą kom­piu­te­ry­je jau ra­dau at­sa­ky­mą. Taip ir bend­ra­vom, gal pu­sant­ro mė­ne­sio. Dar­bų ir su­ma­ny­mų skli­di­no­je kas­die­ny­bė­je Jo­nas Me­kas su­ras­da­vo va­lan­džiu­kę lai­ko konk­re­čiai, o kar­tais ir iš­sa­miai, at­sa­ky­ti į klau­si­mus. O jei to lai­ko ir pri­trūk­da­vo, pa­ra­šy­da­vo, kad at­sa­kys vė­liau, ir vi­suo­met žo­dį tę­sė­da­vo.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.