Naujausios
VELYKOS IR KIAUŠINIS
Lietuvoje krikščioniškos Velykos švenčiamos kartu su senaisiais papročiais. Nusilenkiama atbundančiai augmenijai. Pagerbiama žemės deivė Žemyna.
- Vaikystėje vaikai ant palangės padėdavome krepšelius ir rytą juose rasdavome Velykų bobutės dovanėlių – riestainių, saldainių, – prisiminė kelių dešimtmečių senumo Velykų šventės džiaugsmus bičiulis Stasys. – Kiaušinių lukštais dažydavome kiaušinius. Turėjome iš dviejų gontų sukaltą lovelį kiaušinių ridenimui. Tol ridendavome, kol iš kiaušinių ne kažin kas likdavo.
Visame pasaulyje kiaušiniai garbinami. Nes iš kiaušinių atsiranda gyvybė. Daugelyje tautų yra mitai, jog iš kiaušinio atsirado visas pasaulis. Kiaušinyje slypi pradžia ir pabaiga. Gyvybė ir mirtis.
Senovės lietuviai pavasarį lankydavo artimųjų kapus. Išėjusiesiems aukodavo margučių. Manyta, kad su atgimstančia gamta prisikelia ir mirusiųjų vėlės. Radusios kiaušinių toli nenuklysdavo. Atgal į kapus vėles pargindavo pirmasis pavasario griaustinis.
PAGERBDAVO PAUKŠTĘ
Mūsų papročių žinovas profesorius Libertas Klimka sako, jog būdavo apeiginis kiaušinis. Jis margintas saulutėmis ir žalčiais. Aukojamas deivei Paukštei. Už tai, kad ji pavasarį mums sugrąžina paukščius. Anot pono Klimkos, žmonės anuomet, taupydami maisto atsargas, žiemą neretai alkdavo, badaudavo. Tad paukščių sugrįžimas pavasarį ir pirmųjų kiaušinių sudėjimas jiems reiškė gyvybę, sunkmečio pabaigą.
Spėjama, kad deivę Paukštę vėliau baltai vadino Laima. Garbino. Ji – gimimo, gyvenimo ir mirties deivė. Tiek Paukštė, tiek Laima senose lietuvių dainose dažnai siejama su paukščiais. Ypač su gegute, kuri gali laimę ar nelaimę iškukuoti. Todėl pirmą kartą gegutei kukuojant reikia turėti kišenėje pinigų ir juos pažvanginti. Gegutė į tai atsižvelgs ir laimingus metus nulems.
- Aš nelabai tikiu prietarais, bet pavasarį nuo mažų dienų kišenėje turėdavau ir dabar turiu pinigėlių – kapeikų ar centų, – prisipažino Stasys. Jo manymu, gegutės kukavimas ypatingas. Kai išgirsti ku-kū, į širdį ir nerimas, ir džiaugsmas pasibeldžia.
MARGUČIŲ DOVANOJIMAS
Daug velykinių papročių būna antrą Velykų dieną. Lietuvos kaimuose būdavo puošiami Velykų medžiai. Šis paprotys kai kur jau sugrįžta. Su savais margučiais lankomi kaimynai. Rengiamos margučių tvirtumo varžybos. Sumušus priešininko kiaušinį, sumuštąjį pasiima tas, kurio kiaušinis lieka sveikas.
Su velykiniais kiaušiniais susijęs ir lalavimas. Lalautojų būrys – muzikantas, maišanešys, giesmininkai laikydavo sodybų gyventojus. Padainuodavo. Linkėdavo sveikatos, laimės, gero derliaus… Prisirinkdavo į maišą margučių ir kitokių vaišių.
- Prisiminiau, kaip daugiau kaip prieš trisdešimt metų su draugu Petru važinėjome po kaimus. Dalyvavome rinkiminėje kampanijoje. Agitavome už vieną pažįstamą kandidatą. Nepamenu, ar tai buvo per pačias Velykas ar tuoj po Velykų. Įteikdavome atviruką su velykiniu sveikinimu. Pagirdavome mūsų kandidatą. Vienoje sodyboje gavau dovanų tris margučius. Įsidėjau juos į striukės kišenę. Ir įsėsdamas į automobilį durelėmis plojau per kišenę, – prisiminė velykinį nuotykį Stasys. Ir paaiškino, kodėl šį įvykį prisimena. – Kai įkišau ranką į kišenę, paaiškėjo, jog tie margučiai buvo skystai virti.
Didelio mokslo išvirti kiaušinius nereikia. Visi žinome, kad verdant 3-4 minutes, būna minkštai virti kiaušiniai. Kietai virti kiaušiniai būna, kai verdame 9-10 minučių. Velykoms paprastai verdame kietai virtus kiaušinius. Tada nebūna netikėtų nuotykių margučius ridenant ar mušant. Tik kietai virtą, labai gražų margutį galima pasilikti margučių kolekcijai.
PAVASARĮ MIRTIS PASITRAUKIA
Taigi: Velykos – tikras gyvenimo pavasaris. Gamtos prisikėlimas padeda tikėti, kad net mirčiai pasmerktas pasaulis gali prisikelti. Iš sėklos, šaknelės, paukščio kiaušinio… Gal net nuo mūsų maldos.
