PAŠNEKESYS APIE GYVENIMĄ TARP DVIEJŲ – VIDINIO IR IŠORINIO – PASAULIŲ

„Biržiečių žodžio“ nuotr.
Feliksas Grunskis
Žmonės – įdomūs sutvėrimai. Labai daug apie viską žino. Tik apie save – ne kažin ką. Aišku: mūsų organizmas – sudėtingas. Kiekvienas organas turi savo paskirtį. Kiekvienas atlieka reikalingą darbą. Organams, kad jie sutartinai dirbtų, reikia sumanaus viršininko. Tam yra galvos ir nugaros smegenys. Didelę reikšmę turi ir žarnynas. Jis ne tik maistą virškina, bet jame esantys mikroorganizmai mūsų nuotaiką veikia. Milijonus kainuojančiais aparatais organizmą tyrinėjame. Su jais lendame į mažiausias kūno daleles. Kai ką randame. Tačiau kai ko – nesuprantame.

MINTIS REIKIA VALDYTI

Kuriame vaistus ir vakcinas. Tik žmogaus minties už uodegos taip ir nepagauname. Nors sakome, kad mintis – materiali.

Nuo mūsų minčių priklauso mūsų savijauta. Kai kurios mintys šauna į galvą lyg iš niekur. Be priežasties pasidaro liūdna. Arba, kam nors tik pirštą parodžius, suima nevaldomas juokas. Patariama mintis kontroliuoti, nes jos ne juokais gali tapti tikrais dalykais.

- Tikiu minčių galia. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Štai mudu anądien supeikėme vasarį, kad rudeniškas, nepanašus į žiemos mėnesį. Užteko apie tai išspausdinti “Biržiečių žodyje“, ir vasaris tuoj žiemišką šaltuką parodė, – nusijuokė bičiulis Stasys. Jo manymu, kalbomis ir rašymais tikrai galima paveikti pasaulį. Todėl diktatoriai jiems neįtinkančius žmones žudo ar į kalėjimus sodina. Ir demokratinėse valstybėse neleidžiama laisvai paleisti vadžių. Štai Lietuvoje galioja Sovietinių ir nacistinių simbolių draudimas...

Išeitų, kad kažkas su mūsų galvomis nėra gerai. Į jas gali prasibrauti kenksmingų minčių. Tada pradėsime elgtis ne taip, kaip privaloma elgtis normaliam visuomenės nariui. Kas vyksta? Kaip pavyksta vienokių ar kitokių idėjų skleidėjams ne šimtams, o milijonams žmonių ant ausų prikabinti makaronų?

- Viena pažįstama aiškino, jog daugeliui žmonių per ilgos ausys, todėl kas netingi, tas ant jų makaronus kabina, – svarstė Stasys. Ir suglumo: – Buvo patarimai, kad žmonės mažiau kalbėtų, o daugiau klausytų. Juk duotas vienas liežuvis, o ausys – dvi. Dabar jau blogai ne tik kalbėti, bet ir netinkamų kalbų klausytis?! Gyvas į žemę juk neįlįsi?!

Išeitų, kad nesame tobuli kūriniai, jeigu bet kas gali įsikraustyti į mūsų galvas? Enciklopedijose rašoma, kad šiuolaikinio žmogaus rūšis – Homo sapiens – protingasis žmogus. Ar tikrai esame verti tokio skambaus apibūdinimo?

PASĄMONĖ – SAU, PROTAS – SAU?

Aiškinama, kad didžiąją dalį mus pasiekiančios informacijos smegenys priima nesąmoningai. Viskas iš išorės atsiduria pasąmonėje. O ji valdo beveik visų žmogaus organų veiklą. Būna, jog tiesiog iš įpročio judame, dirbame, kalbame, dainuojame… Tam nereikia sukurti kokio protingo veiksmų plano.

- Vadinasi mūsų viršininkas – ta pasąmonė? Ji viską mato, viską girdi. Viskas sukemšama į galvą. Ir mes nieko negalime padaryti? Nebent ausis užsikimšti arba neiti į susitikimus su žemaitaičiais ar vaitkais, kad mūsų įsitikinimų nepaveiktų? – stebėjosi Stasys.

Ne visai taip. Tvirtinama, kad pačiai pasąmonei vadovauja žmogaus protas. Kitaip sakant, pasąmonės veiklą galime pakeisti pagal savo norus.

Tačiau matome, kad ne visada pavyksta tai padaryti. Dažnai būna, kad pasąmonė užsispiria ir sveiko proto neklauso. Ką daryti? Apie tai yra šimtai, o gal tūkstančiai įvairių patarimų knygų parašyta. Tai rodo, kad su savo galvomis turime daug rimtų reikalų?

KAI KURIE VERTINGI PATARIMAI

Žmonių minčių žinovai tvirtina, kad mes patys galime nuspręsti: ar norime jaustis sveiki ir laimingi, ar ne. Pakanka tik savo mintis nukreipti teisinga kryptimi. Ir visos bėdos pasitrauks. Net ir ligas taip galima įveikti. Nors galima ir susirgti. Ligą prisišaukti. Manoma, kad labai pradėjus domėtis įvairiomis ligomis, pasąmonė ima siųsti tų ligų požymius. Taip galima iš tikrųjų susirgti. Kad tokios nelaimės išvengtume, yra taiklus liaudies patarimas: nesirk svetimomis ligomis!

- Panašiai galima ir ligos atsikratyti. Jeigu skauda galvą, reikia dėl to skausmo tol dejuoti aplinkiniams, kol ir jiems pradės galvos skaudėti. Tada, skausmu pasidalijus, tikrai palengvės, – pusiau juokais pusiau rimtai patarė Stasys.

Minėjome, jog yra prirašyta daug knygų, kaip mintis suvaldyti. Kaip jas surikiuoti. Kaip medituoti. Kaip galvoti. Kaip negalvoti…

- Kažkur skaičiau, jog užpuolus gripui, reikia keliasdešimt kartų per dieną kartoti, kad sveiksti, sveiksti, sveiksti… tada neva be vaistų pasveiksi, – prisiminė pašnekovas. Ir susigriebė: – Tačiau kitoje knygoje skaičiau, jog taip galvoti nėra gerai. Jeigu sakai, kad sveiksti, tada sveikimą padarai kone begalinį. Net sirgdamas turi sau kalti į galvą, kad esi sveikas. Toks ir būsi!

AIŠKU, KAD NĖRA AIŠKU

Išsiaiškinome, kad nieko neišsiaiškinome. Nors aišku, kad mūsų mintys nuolat siekia mus kur nors nuvesti. Liepia ką nors padaryti. Paskatina imtis ne tik gerų darbų, bet ir nusidėti. Mat nematomos mintys, truks plyš, trokšta tapti matomais dalykais. Ir ne kažin ką galime padaryti. Juk vienu metu gyvename dvejuose pasauliuose. Vienas – minčių ir jausmų pasaulis. Kitas – tikras, su daiktais, žmonėmis... Tačiau tie pasauliai susiję. Mūsų tikėjimai, baimės, viltys, rūpesčiai, troškimai, bėdos, mintys veikia ir mus pačius, ir kitus. Abu pasauliai – stebuklingi. Užtenka panorėti, ir norai – išsipildo.

Nebūtina net tikėti tuo, ko norime. Net gyventi ilgai nėra sudėtinga. Paprasčiausiai, reikia neskubėti gyventi.

- Teisingai, šiame žaibiškų pokyčių pasaulyje jau reikia mokytis gyventi kuo lėčiau. Nieko gero nebus, jeigu tiek galvodami, tiek dirbdami pirdinėsime, – prie linksmos išvados priėjo bičiulis Stasys.

Tuo ir baigėme pasidalijimą mintimis. Jas, neapčiuopiamas ir nepagaunamas – ant popieriaus surašėme. Vadinasi, nėra jos jau tokios nesugaunamos.