Naujausios
KOMENTARAS
Pasitikėjimo telefonai tampa ir susidorojimo įrankiais
Birutė VAIČIULEVIČIENĖ
Lietuvos žmonės kviečiami ir skatinami tapti anoniminiais skundikais — negarbingais piliečiais, kurie slėpdamiesi esą tegul kuria garbingą, sąmoningą ir sąžiningą pilietinę visuomenę.
Stalino laikais irgi buvo sistema, kaip surinkti informaciją „o vragach naroda“ — tai skundų dėžutės kiekviename miestelyje, kiekviename kaime.
Vajus steigti vadinamuosius anoniminius pasitikėjimo telefonus prasidėjo beveik prieš penkerius metus ir gana greitai tokių telefonų tinklas raizgyte apraizgė Lietuvą. Vidaus reikalų ministerijai pavaldžios institucijos, mokesčių, darbo inspekcijos, kitos inspektuojančios įstaigos ir tarnybos, daugybė kitų valstybės institucijų turi anoniminius pasitikėjimo telefonus.
Ir net šalies Prezidentei pavaldi Specialiųjų tyrimų tarnyba pripažįsta tokį darbo stilių, pati turėdama rimtų svertų ir galimybių, leidžiančių atskleisti korupcijos atvejus.
Vidaus reikalų ministerija yra įsteigusi vieną bendrąjį anoniminį telefoną ir daugybę analogiškų telefonų kitose savo tarnybose bei policijos komisariatuose visuose šalies miestuose bei rajonuose.
Taigi — tik skųsk į sveikatą, neatsakydamas pats savo asmeniu. Jei nori, gali ir su savo priešu, konkurentu ar neįtikusiu kaimynu taip suvesti sąskaitas, atkeršyti — tegul jam pagadina nervus.
Labiausiai tokio telefono duodama nauda patenkinta Valstybinė mokesčių inspekcija, labiausiai nepatenkinti — policijos komisariatai.
Statistika rodo: vidutiniškai kas mėnesį Mokesčių inspekcija gauna iki pusantro šimto pranešimų, o policijai skambinama vos ne dešimt kartų mažiau. Gana gerą pranešimų derlių šienauja dar ir darbo inspekcijos bei muitinės.
Vasarį aptartas Vidaus reikalų ministerijos organizuotas sociologinis tyrimas dėl visuomenės saugumo jausmo. Gyventojai kaip svarbiausias viešojo saugumo problemas įvardijo tokias: korupciją, nepilnamečių nusikalstamumą ir smurtavimą.
O anoniminiais policijos telefonais gyventojai daugiausia skundžiasi dėl niekaip neišnaikinamų naminės degtinės ir narkotikų pardavimo „taškų“, pareigūnų veiksmų, kontrabandos, eismo pažeidimų ir triukšmingų kaimynų.
Ir kas iš to? Juk visiems yra puikiai žinoma tiesa, jog kol kas nėra tokios jėgos, kuri galėtų išnaikinti naminės degtinės „taškus“, todėl jų klientai toliau nuodijasi pravalytais cheminiais valikliais. Gerai ir policijai. Kodėl — nekomentuosime.
Kodėl apskritai tvarkingi piliečiai yra kviečiami talkinti policijai? Kodėl jie turėtų žemintis ir tuščiai skambinėti minimais anoniminiais telefonais?
Visų teisėsaugos institucijų atstovai pabrėžia anoniminių pasitikėjimo telefonų naudą, bet tuo pačiu yra nepatenkinti anonimų teikiama informacija — esą ji nepatikima, nes dažnokai kaimynas skundžia kaimyną, priešas — priešą.
Būna, kad iš dešimties anoniminių pranešimų pasitvirtina tik vienas (jei įsisuktų į „taškus“, statistika pagerėtų). Ir ne tik teisėsaugos institucijos bėdoja dėl neobjektyvios, nekonkrečios ir piktybinės anonimų informacijos.
Be to, kyla ir toks klausimas: ar tik pačiai policijai nėra įkyrėję tie anoniminiai telefonai? Štai Šiaulių miesto ir rajono anoniminiu pasitikėjimo telefonu, skelbiamu internete, nebuvo įmanoma prisiskambinti visą savaitę — kiekvienąkart buvo rodomas užimtumas. Paaiškėjo, jog telefono numeris pakeistas, o informacija internete neatnaujinta. Taigi skambink į dausas.
Pagal Viešojo administravimo įstatymą anoniminiai skundai apskritai gali būti nenagrinėjami. Bet, kaip matome, jie ne tik nagrinėjami, bet anonimiškumas dar ir skatinamas.
Vidaus reikalų ministerijos vienas iš tikslų yra optimizuoti viešojo administravimo sistemą, pagrįstą profesionalia valstybės tarnyba. Ar anoniminių pranešinėjimų skatinimas ir įsigalėjimas tenkina pačią ministeriją, jos vieną iš aštuonių — Viešojo administravimo departamentą?
Vietoje argumentuoto atsakymo sulaukiau vidaus reikalų ministro Raimundo Palaičio citatos apie jo požiūrį į anoniminius pasitikėjimo telefonus: „Viešojo administravimo įstatymas nei įpareigoja, nei draudžia valstybės ar savivaldybių įstaigoms steigti anoniminius pasitikėjimo telefonus. Ar įstaigai reikalingas anoniminis pasitikėjimo telefonas, sprendžia konkrečios įstaigos vadovas. Statistikos duomenys, kad tik kas dešimtas anoniminis skundas telefonu yra pagrįstas, nėra nieko verti. Juk aukso ieškotojai išsijoja tonas uolienų, kol suranda trupinį aukso“...
Užtat teisingumo ministrui Remigijui Šimašiui tas anonimiškumas staiga ėmė ir parūpo. Bet taip atsitiko todėl, kad į spąstus įkliuvo vienas Seimo narys, niekaip negalįs įrodyti, kad ne jis yra anoniminio skundo autorius.
Todėl tuojau pat prabilta apie Viešojo administravimo įstatymo sisteminę klaidą, staiga tapo „akivaizdu, kad anoniminiai skundai yra priemonė susidoroti su konkurentais, kad tokia politika bloga“ ir pan.
Žaibiškai buvo parengtos minimo įstatymo pataisos, kurias svarstyti pateikta Seimui. Jei Seimas pritars, pagal anoniminius skundus patikrinimai bus atliekami išimtiniais atvejais ir tik esant motyvuotam sprendimui, kurį apskųstasis galės dar ir ginčyti. Anoniminis skundas kaip pagrindas tyrimui turi būti išimtis, o ne taisyklė, kaip yra dabar.
Tai būtų posūkis ne tik „link geresnių verslo sąlygų ir nerepresinės kontrolės sistemos“. Tai būtų ir negarbingos žmogaus pozicijos skatinimo pabaiga.
Ech, sakykite, ar ne gerai, kad įkliuvo Seimo narys? Kitaip labai jau brangiai mums kainuotų tas pono Palaičio pageidaujamas išsijotas aukso trupinys — juk ne anoniminių skundikų Lietuvą kuriame.