Naujausios
Pasitikėjimo galia
Vidmantas JAŽAUSKAS
Prasti šalies ekonominiai reikalai Naujuosius metus daro panašius į tamsų treškantį ledą, ant kurio norom nenorom turime lipti. Išlaikys ar neišlaikys? Galėjo būti geriau, ar negalėjo? Daugelis tiki, kad šalies gerovę lemia naudingosios iškasenos, palanki geografinė padėtis ar naujai išrinkta gera valdžia. Aišku, tai svarbūs dalykai — pigios elektros turėjimas ir gerai sutvarkyta energetika gali daug ką, bet ne viską. Įžymus šių laikų mokslininkas F. Fukujama pridurtų — kelias į gerovę yra pasitikėjimas ... Tai reiškia, kad šalyje, kurioje vyrauja atviri ir pozityvūs žmonių santykiai, paremti išankstiniu įsitikinimu jų palankumu ir orumu, lengviau susikaupia vadinamasis socialinis kapitalas, leidžiantis tai šaliai, esant panašioms kitoms sąlygoms, gyventi geriau.
Tuo tarpu Lietuvoje gyvuoja neturintis precedento svetimumas valstybei. Kokią valdžią beišrinktume, nepatenkintųjų minia vis tiek pasistengs ją išdėti į šuns dienas. Ypatingai atšiaurus moralinis klimatas nulemia tai, kad mes iš kitų Europos Sąjungos valstybių išsiskiriame neregėtu Seimo ir teisėsaugos institucijų nuvertinimu.
Pasitikėjimas parlamentu Estijoje aukštesnis tris kartus, o Skandinavijos šalyse — net šešis kartus. Aršūs valdžios kritikai gal ir nesuvokia, kad savo veikla jie stabdo šalies plėtrą, — kaipgi, juk kovojama dėl kilnių tikslų — kad niekas nevogtų! Bet šis kilnus tikslas yra nepasiekiamas, kol valstybė kapanojasi skurdo liūne — korupcija ir nusikalstamumas dėsningi to palydovai. Jeigu norime iš tiesų Tėvynei padėti, turime stiprinti pasitikėjimą — tarpusavyje ir tarptautiniu mastu.
Investicijų stoka, apie kurią dažnai kalbama, juk irgi susijusi ne su kokiu nors mokesčiu, ar įstatymu, bet su tuo, kad mūsų šalimi nepasitikima. Nes yra žinoma, kad mes įtarūs, pavydžiai žiūrintys į Vakarų investuotojus. O Stendalis yra pasakęs, kad žmogus, kuris pavydi visam pasauliui, visada bus vargšas...
Nepasitikėjimas plečiasi kaip užkratas — neatidarai durų, neduodi valkatai centų — gal jis ims ir pragers, nesustoji kelyje padėti ar pavėžėti žmogaus... bijai žengti žingsnį baimindamasis būti nuviltas, apgautas. Žmona nebegali atleisti vyrui, vyras nebegerbia žmonos. Tarnautojas nebesugeba pasielgti kūrybiškai, valdininkas neskatina iniciatyvos. Rodos, kad aplink vieni vagys ir sukčiai. Galop ateina momentas, kai visa veikla paralyžiuojama, o žmonės tik ir dairosi, kad kitas neapgautų, tampa uždari — kiekvienas su savo bėdomis.
Ar taip turėtų būti? Pamačiusieji pasaulio, pasakys, kad tikrai ne. Galioja dėsnis, kad pasitikėjimu pagrįsta grupė gali nuveikti kur kas daugiau, nei ta, kurios nariai nepasitiki vienas kitu. Jei dirbi su kitu žmogumi ir neabejoji, kad jis nebandys tavęs apgauti tinginiaudamas ar finansiškai, įstengsi padaryti ne du, bet tris ar keturis kartus daugiau. Toliau sėkmė pati ateina — tarpusavio pasitikėjimas atneša ir kitų pasitikėjimą, reiškia ir gerus finansinius sandorius, kurie irgi atkeliauja į patikimų žmonių rankas.
Taigi, tie kurie savo kalbomis ar veiksmais įžiebia nepasitikėjimą valdžia ir valstybe, daro juodą darbą, kuris virsta ekonominiu atsilikimu. Reikėtų suprasti, kad neturime teisės savo instinktyvia kritika naikinti socialinio kapitalo, nes juk visi sėdime toje pačioje valtyje... Beje, kitų kritika nurodo tą faktą, kad ir pats nesi be priekaišto. Kuo žmogus doresnis, tuo labiau jis tiki kitų žmonių dorumu — kalbėjo Ciceronas. Pasisemkime tos drąsos ir pradėkime tikėti savo valstybe ir jos žmonėmis, ginkime ją nuo griovėjų ir pasiekę krizės dugną, pradėsime kopti aukštyn.