Naujausios
Ne viską lemia pinigai
Šiaulių universiteto doc. dr. Stasys Tumėnas
Stebiu „Šiaulių krašto“ leidiniuose aprašomą užsitęsusią diskusiją dėl bene žymiausio Šiaurės Lietuvos klasiko, rašytojo Juozo Paukštelio įamžinimo ir paminklo statymo Linkuvoje. Kuo toliau, tuo viskas painiau ir neaiškiau.
Regis, viskas paprasta. Linkuvos šviesuolė, Šiaulių apskrities viršininko ką tik Garbės ženklu apdovanota už nuopelnus apskričiai mokytoja Stanislava Lovčikaitė pasiūlė dar vieną puikią idėją–įamžinti rašytojo J. Paukštelio atminimą.
Puiki iniciatyva, bendruomeniškumo proveržis, parapinio pilietiškumo gerąja prasme išraiška. Mokytojos iniciatyva sėkmingai renkamos aukos kuklaus paminklo statybai. Bet viskas įstrigo, kai susikirto požiūris į paminklo vietą.
Rajono valdžia prieštarauja, kad paminklas atsirastų vietoje, kurią siūlo mokytoja — simbolinėje aukštumėlėje už bažnyčios, vietoje, kurioje lankytis mėgdavo pats rašytojas — iš čia atsiveria tipiškos Šiaurės Lietuvos kraštovaizdžio detalės — lygumos, besitęsiančios iki pat rašytojo gimtųjų Titonių. Ir simbolinis užrašas jau sugalvotas — „Čia mūsų namai“. Tai vieno žymesnių J. Paukštelio romanų pavadinimas, priminimas apie gimtinę, vieta, kurioje po Škapliernos atlaidų galėtų susiburti į Linkuvą suvažiavę kraštiečiai.
Deja, ši aukštumėlė užkliuvo Pakruojo rajono valdžiai, girdi, sumažės greta esanti mašinoms skirta aikštelė. Beje, net neasfaltuota. Nesvarbu, kad visai greta esti puiki, erdvi, asfaltuota aikštelė, kad Linkuva — ne Šiauliai, ir vietos automobiliams pakanka visiems miestelio svečiams.
Valdžia nori, kad paminklas būtų statomas kitame miesto gale, prie mokyklos, kur ir taip įvairių paminklų yra. Ilgai mąsčiau, kur čia šuo pakastas — net pagalvojau, kad čia koks interesų konfliktas gali būti kaltas, koks rajono verslininkas paminklo vietoje numatęs statyti dangoraižį.
Jei šią erezišką mintį nustumsime į šalį, lieka vienas logiškas atsakymas — oponuojančios pusės kalba skirtingomis kalbomis. Dar paprasčiau pasakius, nesueina valdžios ir bendruomenės iniciatorės S. Lovčikaitės semantiniai laukai, semantinė erdvė, kontekstas. Valdžia kalba apie tai, kaip pigiau, paprasčiau pastatyti paminklą, pamiršdama, kad jos pinigų šiuo atveju niekas neprašo.
Mokytoja mąsto plačiau–nori, kad prasiplėstų miestelio kultūrinė erdvė, kad ji nesikoncentruotų tik miestelio centre ar prie gimnazijos. Ji siekia ir simbolinės prasmės, kuri artimesnė ir šio komentaro autoriui, prisimenančiam, kaip vaikystėje Linkuvoje lipte prilipdavome prie langų, kai Laisvės gatvėje pasirodydavo tiesaus stoto, skrybėlėtas gyvasis klasikas. Aišku, pirmoji rašytoją, žingsniuojantį pasižvalgyti į erdves už bažnyčios Titonių link nuo tos aukštumėlės, apie kurią ir kalba mokytoja S. Lovčikaitė, pastebėdavo mūsų mama. Po rašytojo apsilankymų Linkuvoje, pamenu, noriau ir atidžiau skaitydavome ir rašytojo romanus. Juk mes jį matėme gyvą savo gatvėje!
Taigi, kalbu apie simbolio prasmę, kuris atlieka ir kultūros židinio vaidmenį. Žymiausio Pakruojo rajono rašytojo vardas ir kūryba stumiama iš mokyklų programų, vadinasi, ir jaunosios kartos atminties, todėl jo pėdsaką būtina Linkuvoje išsaugoti.
Neužtenka, kaip siūlo vienas internautas, pastatyti šalia kelio rodyklę į Titonių kaimą — rašytojo gimtinę. Juk daug kultūros židinių Pakruojo rajone ir taip lengva ranka sunaikinti — uždarinėjamos pradinės mokyklos, visame rajone telikęs vienintelis knygynas, ir tas pats susitelkęs pardavinėti loto bilietus, o ne knygas, nyksta pašto skyriai — langas į pasaulį ir t. t.
Ne viską pasaulyje lemia pinigai. Tariamos vertybės anksčiau ar vėliau miršta, nueina į praeitį. Tai akivaizdžiai įrodo varnaėdų nenusisekusi akcija, kurios jau daugelis nebenori Pakruojyje prisiminti. Taigi, išgirskime, ką kalba Linkuvos šviesuolė S. Lovčikaitė, nes kitaip Pakruojo rajono jaunimas eis su "bambaliais" rankose į alubarį, o ne į, ačiū, Dievui, išlikusią vieną kitą biblioteką. Nepamirškime to ir tų, kurie gali išsaugoti Pakruojo kraštą ateities kartoms.
Susiklosčiusi situacija Linkuvoje dėl skirtingo požiūrio į paminklo parinkimo vietą suponuoja prielaidą, kad ateityje neišvengiamai kils panašių konfliktinių situacijų ir kituose regionuose tarp vietos valdžios ir pilietines pozicijas reiškiančios bendruomenės atstovų.
Taip yra todėl, kad iš principo valdžios veiklos metodai yra labiau materialūs, susiję su pinigų dalybomis, o bendruomenių veikla visada orientuota ne į institucijas, o į žmogų, jo gerovės siekimą ir kūrimą. Taigi akivaizdu, kad piliečių veiklos metodai yra labiau dvasiniai, jie yra jautresni ir greičiau pažeidžiami. Kuo mūsų miesteliuose labiau stiprės bendruomenės, tuo aktualesnis bus bendro vardiklio ieškojimas tarp piliečių ir valdžios institucijų.