Naujausios
Latvis lituanistas ėmėsi vertėjauti
Žemaitijoje dešimtmečius pedagogu ir švietimo įstaigose valdininku dirbęs lietuvių kalbos mokytojas Alfredas Stratas iš Naujosios Akmenės neužmiršo savo gimtosios latvių kalbos. Tapęs pensininku akmeniškis į lietuvių kalbą išvertė ir savo lėšomis išleido latvių rašytojo Janio Akuraterso knygelę „Kumečio bernioko vasara“. “Šiaulių krašto“ skaitytojas imtųsi ir kitų vertimų, jei kokia leidykla juos spausdintų iš savo lėšų.
Apie latvių ir lietuvių klasiką
„Latviškai parašytoje Janio Akuraterso knygelėje “Kumečio bernioko vasara“ man pirmiausia buvo įdomu sužinoti, kaip prieš šimtą metų maždaug septyniolikmetis jaunuolis rinkosi savarankiško gyvenimo kelią, kaip pradėjo įsitvirtinti. Ėmiau lyginti su šiandieninio jaunimo situacija. Ne naujiena, kad mūsiškiai kartais puola į neviltį, susidūrę su paprasčiausiais gyvenimo sunkumais. Tad paskaityti knygą mūsų jaunimui būtų pravartu.
J. Akuratersas parašė knygą maždaug tokiu pat laiku, kada kūrė ir mūsų klasikė Žemaitė. Jų kūryba panaši ne tik kaimo tematika, bet ir kritinio realizmo dvasia. Tačiau latvių autoriaus sakinių stilistiniai junginiai gerokai sudėtingesni. Gal todėl, kad J. Akuratersas buvo daug mokęsis ir labiau apsiskaitęs negu mūsų Žemaitė. Stengiausi išlaikyti autoriaus gebėjimą patraukti skaitytoją teksto žodynu. Mano vertimo skaitytojai pastebi, kad parinkau retai vartojamų žodžių. Jų ieškojau, kad būtų vaizdingiau. Žodžius rinkau iš žodynų, iš paties skaitytų grožinės literatūros kūrinių. Prisiminiau asmeninę patirtį jaunystės kaime.„
Apie mūsų kalbas
„Ar dabar lietuvių ir latvių kalbos panašėja? Iš tiesų panašios leksikos yra atsiradę tarp gyvenančių pasiekyje ir iš Latvijos, ir iš Lietuvos pusės. Galima atrasti taip pat skambančių žodžių, tačiau turinčių priešingas reikšmes.
Paėmiau skaityti latvių liaudies pasakų knygą, lyg ir norėčiau išversti, bet baugina pasirinktas rašymo stilius — dalyvine forma.
Kreipiausi į Lietuvių literatūros ir tautosakos institutą — išgirdau, jog būtų gerai, jei išversčiau į lietuvių kalbą. Bet yra sąlyga — reikia susirasti mecenatą. Deja, man tai atrodo neįmanoma. Geriausia būtų, jei kokia leidykla finansuotų leidimą, bet niekas nesiima.
Versdamas latviškus kūrinius į lietuvių kalbą jaučiu malonumą, nes tai yra būdas prisiminti lietuvių kalbą ir gimtąją latvių kalbą. Mano tėvai yra latviai, o tik gimiau, užaugau ir išsimokiau Lietuvoje, Mažeikių rajone. Vilniaus pedagoginiame universitete įgijau lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo specialybę. Ten rašydamas kursinį darbą ir pradėjau gilintis į latvių kalbą. Dirbdamas Akmenės rajono švietimo skyriuje išleidau brošiūrą apie latvių ir lietuvių kalbų panašumus bei skirtumus, skirtą mokyklose dirbantiems filologams.
Pabendrauti latviškai Lietuvoje galiu, dalyvaudamas Akmenės rajone įkurtoje latvių draugijos „Sakta“ veikloje. Tačiau trūksta priemonių mokyti jaunimą šios kalbos. Džiugu, kad pradėta pasienio mokyklose įvesti latvių kalbos modulius. Tik vadovėlių trūksta, nes jie buvo leidžiami tik tarybiniais metais.
Susidomėjau Latvijoje populiaraus rašytojo Gunaro Birkmanio kūryba, ketinau versti vieną jo knygą. Autorius atsakė į mano laišką, tačiau geranoriškai išreiškė abejonių, ar politikavimo temos bus priimtinos lietuviams.„
Užrašė Vytautas RUŠKYS
Vytauto RUŠKIO nuotr.
VERTIMAI: Alfredas Stratas vertimus iš lietuvių kalbos į latvių kalbą laiko savo hobiu.