Laikai, kai mokslo reikalai atrodo painūs ir klaidūs

Pe­da­go­gai ke­ti­na strei­kuo­ti. Mat pa­si­žiū­rė­jo į vals­ty­bės biu­dže­to pro­jek­tą ir pa­ma­tė, jog ne­gaus tiek pi­ni­gų, kiek bu­vo ža­dė­ta. Bu­vo su val­džia pa­si­ra­šy­tas su­si­ta­ri­mas, o da­bar to su­si­ta­ri­mo ne­be­si­lai­ko­ma. Ke­ti­na­ma skir­ti pi­ni­gų per­pus ma­žiau nei bu­vo su­de­rė­ta.

***

Val­džios vir­šū­nė­se – są­my­šis. Vie­ni aiš­ki­na, jog ža­dė­tų pi­ni­gų duo­ti pe­da­go­gams ne­ga­li, nes eko­no­mi­ka lė­tė­ja. Kaip duo­si pi­ni­gų, ku­rių nė­ra?! Ki­ti pe­da­go­gus tei­si­na: pa­ža­dus rei­kia te­sė­ti. Pi­ni­gų rei­kia kur nors ras­ti. Juk bū­na, kad kaž­kur ran­da. Tuo la­biau, kad pe­da­go­gai nu­si­tei­kę ryž­tin­gai.

***

Pe­da­go­gai – mo­ky­ti žmo­nės. Jau de­ri­na vi­sas pro­ce­dū­ras strei­kui. Kad vis­kas bū­tų tei­sė­ta. Kad ne­bū­tų jo­kių kab­liu­kų. Pe­da­go­gai juk tu­ri ge­ros pa­tir­ties. Per­nai kai ku­rie pe­da­go­gai strei­ka­vo. Net Švie­ti­mo ir moks­lo mi­nis­te­ri­jo­je už­si­ba­ri­ka­da­vo. Pro lan­gus į mi­nis­te­ri­ją lai­pio­jo. Tuo­met dau­giau nei po mė­ne­sį tru­ku­sio strei­ko po­sto ne­te­ko mi­nist­rė Jur­gi­ta Pet­raus­kie­nė. Žiū­rė­si­me, kas šie­met dė­sis.

***

Apsk­ri­tai, moks­lo rei­ka­lai pai­nūs, klai­dūs ir dar ko­kie tik no­ri­te. Vie­ni no­ri mo­ky­tis, ki­tų nė su bas­liu prie kny­gų ne­nu­va­ry­si. Tad vie­ni strei­ko me­tu džiaug­sis, kad ne­rei­kia į mo­kyk­lą ei­ti. Ki­ti grau­den­sis, kad ži­nių ne­ga­li pa­si­sem­ti. Pas­ta­rie­ji, ma­tyt, ban­dys į gal­vas moks­lo ži­nių pri­si­gūg­lin­ti. O kaip ki­taip?! Juk jau ne juo­kais kal­ba­ma, kad ga­li taip bū­ti, jog ne­rei­kės į mo­kyk­lą ei­ti. Ga­lė­si­me mo­ky­tis nuo­to­li­niu bū­du na­muo­se. Bus įdo­mu. Ta­da teks nu­griau­ti dar ne­nug­riau­tas re­no­vuo­tas mo­kyk­las. Ne­be­va­ži­nės ke­liais gel­to­nie­ji au­to­bu­siu­kai… Bus vals­ty­bė­je tik ke­lios de­šim­tys ar ke­li šim­tai mo­ky­to­jų, ku­rie in­ter­ne­tu mo­kys vai­kus raš­to ir ki­to­kių rei­ka­lin­gų da­ly­kų. Kol dar taip bus, rei­kia strei­kuo­ti.

***

Nė­ra la­bai aiš­kiai nu­sa­ko­ma moks­lo ver­tė. Ar vi­sa­da mo­ky­tu žmo­gu­mi ga­li­ma lai­ky­ti tą, ku­ris tu­ri vie­nos ar ki­tos sri­ties dip­lo­mą? Ar bū­na blo­gai, jei­gu rin­kė­jai lei­džia ag­ro­no­mui va­do­vau­ti vi­sos vals­ty­bės kul­tū­rai? Ne­gi su­griū­na ša­lies gink­luo­to­sios pa­jė­gos, jei­gu vals­ty­bės gy­ny­bai va­do­vau­ja vai­kų gy­dy­to­ja? Klai­dūs ir mig­lo­ti moks­lo da­ly­kai. Am­ži­nas klau­si­mas: ką da­ry­ti? Kai ne­ži­nai, ką gal­vo­ti, ge­riau­sia kliau­tis liau­dies iš­min­ti­mi.

***

Vie­na lie­tu­vių liau­dies pa­tar­lė sa­ko: žmo­gus be moks­lo ma­žai te­va­lio­ja. Ki­ta pa­tar­lė pri­ta­ria: žmo­gus be moks­lo, kaip na­mai be lan­gų. Ži­no­ma, kad su moks­lu nė vie­nas nė­ra gi­męs. To­dėl va­žiuo­ja­ma – gel­to­nuo­ju au­to­bu­siu­kais ar dar kuo – mo­ky­tis. Liau­dis pa­ste­bi: nu­va­žia­vo į moks­lą ver­šiu, o jau­čiu su­grį­žo. Kas moks­lą išė­jęs, tas nuo že­mės pa­ki­lęs. Bran­ges­nio daik­to už moks­lą ne­ra­si pa­sau­ly­je. Ta­čiau liau­dies iš­min­tis ir sa­ko, jog moks­las val­gyt ne­pra­šo. Moks­las gal ir ne­pra­šo, bet mo­ky­to­jai val­gy­ti no­ri. Va­di­na­si, moks­las ge­ras da­ly­kas, jam pi­ni­gų gai­lė­ti ne­rei­kė­tų. Ta­čiau ir be moks­lo ži­no­me, jog vi­sos laz­dos tu­ri du ga­lus. Taip, ko ge­ro, yra ir su moks­lo reikš­me.

***

Mat liau­dies iš­min­tis sa­ko, jog ne vi­si moks­lai žmo­gui ge­ra da­ro. Bū­na, kad iš di­de­lio raš­to žmo­gus išei­na iš kraš­to. Toks at­si­sė­da į ko­kią svar­bią kė­dę ir su juo ne­be­ga­li su­si­kal­bė­ti. Ge­riau jau bū­tų li­kęs ne­mo­ky­tas! To­kias at­ve­jais liau­dies iš­min­tis pri­ta­ria: moks­las kvai­lį tik ga­di­na. Bū­na ir ki­taip: moks­las pro vie­ną au­sį įei­na, o pro ki­tą – išei­na. Ta­da, pa­sak lie­tu­vių liau­dies pa­tar­lės: moks­lą šuo ne­ša ant uo­de­gos.

***

Tad priei­na­me prie ko­kios iš­va­dos? Iš­va­dą ir­gi ran­da­me liau­dies iš­min­ty­je: bė­da be moks­lo, bė­da su moks­lu. Kaip no­ri­te, taip ir su­pras­ki­te.