Naujausios
Kompiuterinė invazija: knyga neturi teisės mirti!
Laura NARBUTAITĖ
Mes, o kartu ir visa mūsų visuomenė, stebėtinai greitai mokomės tobulėti. Mes mokame apgauti, mokame įskaudinti, mokame palikti ir išnykti iš kitų žmonių gyvenimų jiems net nespėjus suvokti, kas įvyko. Mes mokame taupyti, žinoma, jau ne savo, o tų kitų, dažniausiai apgautųjų, sąskaita. Ir pamiršti sugebame stebėtinai greitai tai, dėl ko kovojo mūsų protėviai, dėl ko žuvo tūkstančiai patriotiškų jausmų gimtųjų kaimų slėniams jautusių knygos, rašto žmonių.
Naujųjų laikų maru pavadinčiau ne jaunąjį dvidešimt pirmojo amžiaus žmogų, ne jo mąstyseną ar norą žinoti daugiau, nei kiti. Maru pavadinčiau daiktą, dažniausiai laptop u (angl. — nešiojamu kompiuteriu ) vadinamą, stebėtinai greitai griaunantį norą skaityti medžiu, spaustuvės ir tyro lietuviško gamtos grožio kvapu alsuojančią Knygą.
O rašančiųjų nestinga. Ir kuriančiųjų kompiuterius, kompiuterinę įrangą. Kova tarp to, kas tikra, kas gyva, apčiuopiama, reikšminga, ir tarp to, kas šalta, atgrasu, antraeiliška, tęsiasi nuolatos. Gal todėl dažnai tenka susimąstyti apie ateitį.
Būčiau naivi sakydama, kad man ši tema nėra aktuali. Juk aš dar tik studentė, dar tik bandanti kabintis į gyvenimą, bet... Kartu esu ir potenciali motina, žmona, žmogus, mąstantis apie tai, ką skaitys mano vaikas. Ką jam paliksiu iš savo vaikystės kraitelio? CD, DVD diskus, o gal patį moderniausią FLASH? Hm... Skamba iš tiesų šiuolaikiškai, tačiau...
Užaugau su knygomis, su knygomis augu ir toliau. Kiek prisimenu, vaikystėje su mama jau nuo pirmųjų metukų sudarydavau derybines sutartis ir eidavau poguliuko arba pertusiną gerdavau tik tada, kai ji man pažadėdavo paskaityti iš tos stebukliungos spalvotos knygelės, Hanso Kristiano Anderseno pasakomis vadinamos.
Pats skaniausiais miegiukas, vedęs mane už rankytės kartu su Pasaka, su Knyga, kartu neleidžia užmiršti vaikystės, tų jaukių intymių akimirkų, praleistų kartu su mama. O kaip bus ateityje?
Jau įsivaizduoju, kaip vos trijų sulaukęs mano mažasis Gustas ar pagrandukė Viltė tempia mane už rankos, rodo mieguista rankyte į DVD grotuvą ar kompiuterį ir prašo įjungti CD, mat prieš miegą nori pasižiūrėti „Simpsonus“ , “Digimonus“ ar dar kokį siaubingą “užsenietišką šlamštą“... Ir tą akimirką svajonės nutrūksta. Ne dėl to, kad bijočiau būti dviejų nuostabių mažylių motina, tikrai ne. Gąsdina tai, kad vis didesniu mastu iš mūsų “suspaustų“ gyvenimų dingsta natūralumas, dingsta svajonės, o spausdinto žodžio kavapą vis dažniau pakeičia delfiai, alfos ar feisbukai...
Būčiau dviveidė sakydama, kad mano įsivaizduojamoje ateities šeimoje, jos namuose, nebus laptopų, telikų, intero. Kompiuteris bus, nes jo pagalba mama (įsivaizduokime, jog šiuo atvėju ji — tai aš), rašys straipsnius, siųs juos redaktoriui. Bus ir televizorius, nes tėtis (šiuo atvėju — beasmenis mano svajonių veikėjas), mėgs po darbo žiūrėti žinias, laidas apie automobilius. Internetas taip pat bus, nes mano mažiesiems patiks stebėti paveiskslėlius su gyvūnais, žiūrėti filmukus.
Svarbiausia, kad mano namuose bus ir Knyga.
Knyga neturi teisės mirti! Ir ji nemirs, nes tai, kas gyva — amžina, nes tai, kas gražu — nėra laikina, nes tai, kas apčiuopiama, sušildo žmogaus sielą, praskaidrina mintis, priverčia savajoti ir sūpuoti savo rankose fantastinius ar kažkada realiai gimsiančius mažuosius gustus, pagrandukes viltes, jaukiai įsitaisiusias ant mylinčių tėvų kelių ir besiklausančias pačių nuostabiausių pasakų iš pačių gražiausių spalvotų knygų...
(Evaldo Vilkončiaus nuotrauka)