Kas galėtų padėti Lietuvos regionams praturtėti?

Nors per pa­sta­ruo­sius 20 me­tų Lie­tu­vo­je pra­gy­ve­ni­mo ly­gis pa­di­dė­jo dau­giau nei pust­re­čio kar­to, ta­čiau ato­trū­kis tarp Lie­tu­vos ap­skri­čių vis dar yra di­de­lis. Sos­ti­nė­je pra­gy­ve­ni­mo ly­gis jau vir­ši­ja Eu­ro­pos Są­jun­gos vi­dur­kį, bet re­gio­nų dar lau­kia il­gas ke­lias iki eu­ro­pie­tiš­ko gy­ve­ni­mo ly­gio. Vie­na iš al­ter­na­ty­vų, ga­lin­čių su­trum­pin­ti šį ke­lią ir spar­čiau kel­ti re­gio­nų gy­ven­to­jų pra­gy­ve­ni­mo ly­gį ir ge­ro­vę – eks­por­tuo­jan­čio­jo sek­to­riaus, ypač ap­dir­ba­mo­sios ga­my­bos, plėt­ra ma­žo­sio­se ap­skri­ty­se.

Šiuo me­tu tik di­džio­sio­se Lie­tu­vos ap­skri­ty­se - Vil­niaus, Kau­no ir Klai­pė­dos - gy­ven­to­jų pa­ja­mos pa­sie­kė ly­gį, ku­ris su­da­ro są­ly­gas ak­ty­viau plė­to­tis į vi­daus pa­klau­są orien­tuo­toms pa­slau­goms. Ki­to­se ma­žo­sio­se ap­skri­ty­se gy­ven­to­jų pa­ja­mos yra reikš­min­gai ma­žes­nės. Pa­vyz­džiui, Ma­ri­jam­po­lės ap­skri­ty­je vi­du­ti­nės gy­ven­to­jų pa­ja­mos vis dar yra be­veik per­pus ma­žes­nės nei Vil­niu­je. Tai le­mia, kad ma­žų­jų ap­skri­čių pa­slau­gų sek­to­riu­je do­mi­nuo­ja tik bū­ti­ną­sias pa­slau­gas tei­kian­čios įmo­nės. Šio­se ap­skri­ty­se že­mės ūky­je – vie­na­me iš ma­žiau­siai na­šių eko­no­mi­nių veik­lų – te­be­dir­ba dau­giau nei de­šim­ta­da­lis dar­bą ar nuo­sa­vą vers­lą tu­rin­čių gy­ven­to­jų. Kai kur, pa­vyz­džiui, Tau­ra­gės ir Ma­ri­jam­po­lės ap­skri­ty­se, že­mės ūky­je dir­ba net kas penk­tas gy­ven­to­jas. Pa­na­ši že­mės ūky­je dir­ban­čių as­me­nų da­lis yra to­kio­se vals­ty­bė­se kaip Ru­mu­ni­ja, Egip­tas, Kir­gi­zi­ja, Turk­mė­nis­ta­nas ar Mon­go­li­ja. Ne­di­de­lis že­mės ūkio dar­bo na­šu­mas le­mia ir men­kas šia­me sek­to­riu­je dir­ban­čių as­me­nų pa­ja­mas. Ak­ty­ves­nis ma­žų­jų ap­skri­čių per­sio­rien­ta­vi­mas į pra­mo­ni­nę ga­my­bą ga­lė­tų pa­ste­bi­mai pa­kel­ti jų gy­ven­to­jų pra­gy­ve­ni­mo ly­gį.

Di­džiau­sią po­ten­cia­lą pra­tur­tin­ti ša­lies re­gio­nus tu­ri tos įmo­nės, ku­rios ge­ba sa­vo pro­duk­ci­ją par­duo­ti už­sie­nio rin­ko­se. Re­gio­nuo­se aki­vaiz­džiai jau­čia­mas be­ne pa­grin­di­nio eko­no­mi­kos Achi­lo kul­no – gy­ven­to­jų se­nė­ji­mo, emig­ra­ci­jos ir ma­žos per­ka­mo­sios ga­lios – po­vei­kis. Ta­čiau re­gio­nai tu­ri ga­li­my­bių iš­trūk­ti iš šio už­bur­to ra­to, pa­vyz­džiui, pri­trauk­ti už­sie­nio rin­ko­se sa­vo pro­duk­ci­ją ge­ban­čias par­duo­ti įmo­nes. Kad par­da­vi­mai už­sie­ny­je tu­ri dau­giau po­ten­cia­lo nei vi­daus rin­ko­je, ro­do ir sta­tis­ti­niai duo­me­nys. Pa­vyz­džiui, pa­sta­rą­jį de­šimt­me­tį už­sie­nio pa­klau­sa lie­tu­viš­koms pre­kėms ir pa­slau­goms au­go treč­da­liu spar­čiau nei ša­lies vi­du­je. Kon­ku­ren­cin­gų pre­kių po­ten­cia­lą ro­do ir lie­tu­viš­kų pre­kių eks­por­tas, per tą pa­tį lai­ko­tar­pį di­dė­jęs dau­giau nei dvi­gu­bai spar­čiau už šių pro­duk­tų pa­klau­są už­sie­nio rin­ko­se.

Iš už­sie­nio rin­ko­se sa­vo pro­duk­ci­ją ge­ban­čių par­duo­ti eko­no­mi­nių veik­lų itin pa­trauk­li al­ter­na­ty­va yra ap­dir­ba­mo­ji ga­my­ba. Lie­tu­vos ap­skri­ty­se, ku­rio­se ap­dir­ba­mo­sios ga­my­bos par­da­vi­mai už­sie­nio rin­ko­se au­go spar­čiau, daž­niau­siai spar­čiau di­dė­jo ir BVP vie­nam gy­ven­to­jui bei pra­gy­ve­ni­mo ly­gis. Ma­žo­sioms ap­skri­tims itin pa­lan­ku bū­tų pri­trauk­ti di­de­les, už­sie­nio ka­pi­ta­lo val­do­mas ir tech­no­lo­gi­joms im­lią pro­duk­ci­ją ga­mi­nan­čias įmo­nes. Ko­dėl bū­tent to­kias?

• Vie­nas svar­biau­sių di­de­lių įmo­nių pri­va­lu­mų – jo­se mo­ka­mas dar­bo už­mo­kes­tis daž­nu at­ve­ju bū­na di­des­nis už ma­žų įmo­nių mo­ka­mą dar­bo už­mo­kes­tį. Pa­vyz­džiui, Lie­tu­vo­je ma­žos įmo­nės, t. y. tos, ku­rių dar­buo­to­jų skai­čius ne­vir­ši­ja 50, pa­pras­tai mo­ka at­ly­gi­ni­mus, ku­rie yra ma­žes­ni nei ša­lies vi­dur­kis. At­ly­gi­ni­mai įmo­nė­se su di­des­niu dar­buo­to­jų skai­čiu­mi ge­ro­kai daž­niau vir­ši­ja vi­sos ša­lies vi­dur­kį. Tie­sa, nors šio­je sri­ty­je yra at­lik­ta ne­ma­žai ty­ri­mų, bend­ro su­ta­ri­mo, kas le­mia to­kį są­ry­šį, nė­ra. Ti­kė­ti­na, kad di­des­nės įmo­nės no­ri ir ga­li pa­siū­ly­ti ge­res­nes dar­bo są­ly­gas, ir sam­dy­ti ge­res­nius dar­buo­to­jus, nes tu­ri tam fi­nan­si­nių ga­li­my­bių.

• Svar­biau­sias už­sie­nio ka­pi­ta­lo pri­va­lu­mas – ži­nių, įgū­džių ir ge­ro­sios vers­lo pra­kti­kos im­por­tas. Jo mas­tas pa­pras­tai ver­ti­na­mas per pri­trauk­tas tie­sio­gi­nes už­sie­nio in­ves­ti­ci­jas. Atė­ju­sios už­sie­nio įmo­nės daž­nai su sa­vi­mi at­si­ne­ša nau­jų tech­no­lo­gi­jų ir ži­nių, jas per­duo­da sa­vo dar­buo­to­jams, taip pat ska­ti­na vers­lu­mą ir di­di­na vers­lo ap­lin­kos kon­ku­ren­cin­gu­mą. Jos daž­niau­siai pri­klau­so di­de­lėms tarp­tau­ti­nėms įmo­nių gru­pėms, tad ge­ro­kai leng­viau ran­da sa­vo pro­duk­ci­jos pir­kė­jus už­sie­nio rin­ko­se. Tei­gia­mą tie­sio­gi­nių už­sie­nio in­ves­ti­ci­jų įta­ką dar­bo už­mo­kes­čiui ga­li­ma įžvelg­ti ir Lie­tu­vos re­gio­nuo­se. To­se ap­skri­ty­se, ku­rio­se tie­sio­gi­nės už­sie­nio in­ves­ti­ci­jos vie­nam gy­ven­to­jui yra san­ty­ki­nai di­des­nės, daž­niau­siai mo­ka­mas ir san­ty­ki­nai di­des­nis dar­bo už­mo­kes­tis. Prit­rau­kiant už­sie­nio in­ves­ti­ci­jas, itin svar­bus yra ir val­džios sek­to­riaus vaid­muo (api­mant, vers­lo ap­lin­kos ge­ri­ni­mą ar lei­di­mų nau­jų ga­my­bos pa­tal­pų sta­ty­bai iš­da­vi­mą, bet tuo neap­si­ri­bo­jant), ypač ma­žes­nė­se ir skur­des­nė­se Lie­tu­vos sa­vi­val­dy­bė­se ir ap­skri­ty­se.

• Su­dė­tin­ges­nę, tech­no­lo­gi­joms im­les­nę pro­duk­ci­ją ga­mi­nan­čios ir di­des­nę pri­dė­ti­nę ver­tę ku­rian­čios įmo­nės daž­niau­siai mo­ka ir di­des­nį dar­bo už­mo­kes­tį. Ka­dan­gi ap­dir­ba­mo­sios ga­my­bos ša­ko­se dar­bo na­šu­mas, o kar­tu ir dar­bo už­mo­kes­tis ski­ria­si, re­gio­no dar­bo už­mo­kes­čio ly­gis pri­klau­so ir nuo to, ko­kios ap­dir­ba­mo­sios ga­my­bos ša­kos re­gio­ne yra plė­to­ja­mos. Ap­dir­ba­mo­sios ga­my­bos ša­ko­se at­ly­gi­ni­mų skir­tu­mai yra reikš­min­gi. Pa­vyz­džiui, Lie­tu­vos tech­no­lo­gi­joms im­les­nę pro­duk­ci­ją ga­mi­nan­čio­se ša­ko­se, to­kio­se kaip kom­piu­te­ri­nių ga­mi­nių, che­mi­jos pro­duk­tų, far­ma­ci­nių pre­pa­ra­tų ga­my­ba, dar­bo už­mo­kes­tis, at­skai­čius mo­kes­čius, 2018 m. vir­ši­jo 1 000 Eur. O tech­no­lo­gi­joms ma­žiau im­lią pro­duk­ci­ją ga­mi­nan­čio­se ša­ko­se, pa­vyz­džiui, dra­bu­žių siu­vi­mo ar odos dir­bi­nių ga­my­bo­je, jis ne­sie­kė 550 Eur. Kad ga­mi­na­mos pro­duk­ci­jos struk­tū­ra tu­ri įta­kos ap­skri­čių dar­bo už­mo­kes­čio ly­giui re­gio­nuo­se, ma­to­ma ir iš sta­tis­ti­nių duo­me­nų – to­se Lie­tu­vos ap­skri­ty­se, ku­rio­se ga­mi­na­mos pro­duk­ci­jos su­dė­tin­gu­mas vir­ši­jo ša­lies vi­dur­kį, dar­bo už­mo­kes­tis taip pat bu­vo di­des­nis už ša­lies ap­dir­ba­mo­sios ga­my­bos įmo­nių vi­dur­kį.

Sa­vi­val­dy­bė­se su pra­mo­nės flag­ma­nais – di­des­ni gy­ven­to­jų at­ly­gi­ni­mai. Kad di­de­lės, daž­niau­siai už­sie­nio ka­pi­ta­lo val­do­mos, eks­por­tuo­jan­čios įmo­nės ga­li reikš­min­gai pa­di­din­ti vi­du­ti­nį dar­bo už­mo­kes­tį re­gio­ne, ga­li­ma įžvelg­ti ir nag­ri­nė­jant Lie­tu­vos sa­vi­val­dy­bių duo­me­nis. Iš vi­sų Lie­tu­vos sa­vi­val­dy­bių di­des­nis nei vi­du­ti­nis ša­lies dar­bo už­mo­kes­tis mo­ka­mas tik tri­jo­se did­mies­čių sa­vi­val­dy­bė­se – Vil­niaus (2018 m. vi­du­ti­nis ne­to dar­bo už­mo­kes­tis bu­vo 820 Eur), Klai­pė­dos (752 Eur) ir Kau­no (732 Eur). Tik ke­lio­se ki­to­se sa­vi­val­dy­bė­se mo­ka­mas dar­bo už­mo­kes­tis yra ar­ti­mas ša­lies vi­dur­kiui – tai Tra­kų (710 Eur), Kė­dai­nių (700 Eur), Kaz­lų Rū­dos (693 Eur), Vi­sa­gi­no mies­to (691 Eur), Jo­na­vos (685 Eur) ir Ma­žei­kių (678 Eur) sa­vi­val­dy­bės. Be­ne vi­sas šias sa­vi­val­dy­bes jun­gia vie­nas bruo­žas – jo­se yra įsi­kū­ru­sios di­de­lės eks­por­tuo­jan­čios įmo­nės, ku­rio­se mo­ka­mi reikš­min­gai di­des­nis nei ša­lies vi­dur­kis dar­bo už­mo­kes­tis, pa­vyz­džiui, Jo­na­vo­je – AB Ache­ma, Kaz­lų Rū­do­je – UAB IKEA In­dust­ry Lie­tu­va, Kė­dai­niuo­se – AB Li­fo­sa, Ma­žei­kiuo­se – AB OR­LEN Lie­tu­va.

Jei re­gio­nas su­ge­ba pri­si­vi­lio­ti stam­bų už­sie­nio in­ves­tuo­to­ją, dau­giau ga­li­my­bių at­si­ve­ria ir vie­ti­niam vers­lui. Sa­vi­val­dy­bė­je įsi­kū­rus di­de­lei įmo­nei, daž­nu at­ve­ju ima kur­tis ir ki­tos įmo­nės. Da­lis jų pra­de­da tiek­ti pre­kes ir teik­ti pa­slau­gas įsi­kū­ru­siai di­de­lei įmo­nei. Ki­ta da­lis sa­vo veik­lą orien­tuo­ja į vie­tos gy­ven­to­jus, ku­rie gau­da­mi di­des­nius at­ly­gi­ni­mus ga­li įpirk­ti dau­giau pre­kių ir pa­slau­gų.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.