Kaip padaryti, kad gyventi būtų gera visiems

***

Kai pra­si­de­da vals­ty­bės biu­dže­to svars­ty­mai, vaiz­de­lis toks, jog vi­siems ša­lies pi­lie­čiams nei de­mok­ra­ti­ja, nei pi­ni­gų da­ly­bos ne­pa­tin­ka. Net tarp Sei­mo iš­rink­tų­jų var­gu ar ra­si­me ke­lis, ku­rie pi­ni­gų gaus tiek, kiek dėl sa­vęs ar sa­vų rin­kė­jų iš Vy­riau­sy­bės rei­ka­laus. Vy­riau­sy­bė­je ir­gi vyks­ta ko­va dėl pi­ni­gų. Fi­nan­sų mi­nist­ras ata­kuo­ja­mas iš vi­sų pu­sių. Vie­nas mi­nist­ras no­ri mi­li­jo­nų mo­ky­to­jams, ki­tas - gais­ri­nin­kams, tre­čias - žem­dir­biams, ket­vir­tas - me­di­kams... O kaip ne­no­rės, jei­gu vos ne vi­si į gat­ves išė­jo, nes gy­ve­ni­mas tiek ne­pa­ge­rė­jo, kiek vie­na ar ki­ta val­džia ža­dė­jo.

***

Ga­li­ma įtar­ti, jog gy­ven­to­jai ne­pa­si­ti­ki val­džia. Mat žmo­nės įsi­ti­ki­nę, jog val­džia pi­ni­gų tu­ri, tik ne­duo­da. Gu­li fi­nan­sų mi­nist­ras, kaip koks pa­sa­kų sli­bi­nas ant auk­so ir dei­man­tų krū­vos, spjau­do­si ug­ni­mi bei sie­ra, ir prie pi­ni­gų nie­ko ne­pri­lei­džia. Kaip neį­ta­ri­nė­si, jei­gu pri­spau­dus uo­de­gą, iš kaž­kur at­ran­da 20 mi­li­jo­nų. Ta­da ne­pa­lei­džia uo­de­gos: jei­gu at­ra­dot 20, tai ras­kit dar 50 mi­li­jo­nų! Ir taip to­liau. Ir pa­na­šiai.

***

Ne vi­sa­da ga­li­ma pi­ni­gų tu­rė­to­jais pa­si­ti­kė­ti. Štai pra­si­dė­jus ru­dens dar­ga­noms, stai­ga at­si­ran­da šim­tai tūks­tan­čių eu­rų, už ku­riuos ga­li­ma vie­ną ar ki­tą duo­bė­tą gat­vę as­fal­tuo­ti. Kur tie pi­ni­gai gu­lė­jo, kai va­sa­rą žvyr­ke­liai ir gat­vės dul­kė­jo?! Gal bu­vo už­kri­tę už lo­vos. Ir bu­vo su­ras­ti, prieš šven­tes pra­dė­jus kas­me­ti­nį ap­si­va­ly­mą. Ne­bū­tų su­ra­dę, bū­tų pra­žu­vę. Mat vals­ty­bė­je yra to­kių pi­ni­gų, ku­rių neiš­lei­dus iki Nau­jų­jų me­tų, jie ne­va pra­žū­va. Svei­kas pro­tas sa­ko, jog taip ne­tu­rė­tų bū­ti. Ta­čiau - bū­na. To­dėl ir pi­la­me sma­lą į gruo­džio žvyr­ke­lio ba­lą.

***

Ar yra ko­kia nors išei­tis? Gal. Štai vi­sa Lie­tu­va ma­tė, kaip ko­sė­da­mi juo­dais dū­mais gais­ri­nin­kai Aly­tu­je gais­rą ge­si­no. Ir žmo­nės, ne­ra­gi­na­mi ug­nies tram­dy­to­jus mai­ti­no, pi­ni­gų už dar­bą au­ko­jo. Gy­ven­to­jai ma­tė, jog val­džia šiems žmo­nėms de­ra­mai už dar­bą neat­ly­gi­na. Ga­lė­tu­me šį bran­džios vi­suo­me­nės pa­vyz­dį įgy­ven­din­ti vi­so­se sri­ty­se. At­si­sa­ko­me įvai­rių mo­kes­čių! Te­gul pi­ni­gai į mū­sų pi­ni­gi­nes ke­liau­ja lais­vai! Ir pa­skel­bia­me są­skai­tas, į ka­riais ga­li­me per­ves­ti pi­ni­gų ne tik mi­nė­tiems gais­ri­nin­kams, bet ir mo­ky­to­jams, po­li­ci­nin­kams, ka­riams, krep­ši­nin­kams, fut­bo­li­nin­kams, ke­lių pri­žiū­rė­to­jams... Ga­li­ma skelb­ti ne tik są­skai­tas, bet ir trum­puo­sius te­le­fo­nų nu­me­rius. Pa­na­šiai, kaip pra­šo­ma paau­ko­ti varg­šų sriu­bai... Kad pi­ni­gai nu­ke­liau­tų ten, kam jie skir­ti, pri­žiū­rės te­le­ko­mu­ni­ka­ci­jų ir au­di­to bend­ro­vės. O ką veiks val­džia?! Val­džia ir­gi ga­li pa­skelb­ti sa­vo są­skai­tas bei trum­puo­sius nu­me­rius. Su­ži­nos, ko yra ver­ti. O vi­suo­me­nė bus 100 pro­cen­tų pa­ten­kin­ta de­mok­ra­ti­ja. Ne taip, kaip da­bar. Kai vie­nam - ge­rai, o ant­ram - blo­gai. Pa­si­ro­do, nė­ra sun­ku pa­da­ry­ti, kad gy­ven­ti bū­tų ge­ra vi­siems.