Kai geriau nebegali būti

Esu gimęs per pandemiją, 2020 metais, visuotinės gerovės priešaušry. Per 106 savo nugyventus metus regėjau, kaip vizija tapo realybe, kasdienybe, ir ikigeroviniai laikai ne tik jaunimui, bet ir man pačiam atrodo tarsi liūdna pasaka.

Kartais pagalvoju: ak, jeigu teleportuotume pas save kokį individą iš ikigerovinių laikų! Jis nepatikėtų savo ausimis, išgirdęs, kad mūsų neslegia pareigų našta, o visut visos teisės garantuotos. Tiesa, jomis naudojamės atsakingai, saugodamiesi nepažeisti kitų žmonių teisių. Ir ne tik žmonių, o ir gyvūnų. Dėl to dabar miškai pilni žvėrių ir paukščių, upės ir ežerai – žuvų ir vėžių, o ištuštėjusios gyvulių ir paukščių fermos paverstos gyvenamaisiais būstais, viešbučiais, vaikų darželiais.

Svečias iš praeities stebėtųsi masiškai paplitusiu vegetarizmu, žoliavalgyste ir sauliavalgyste. Man pačiam keista: kodėl mes prie tokios sveikos ir pigios mitybos perėjom tik įtvirtinus gyvūnų teisę gyventi ir nebūti išnaudojamiems?

Sveikos gyvensenos, ezoterinio gydymo ir savigydos dėka išnyko pavojingosios ligos. Poliklinikose dabar veikia embrionų auginimo laboratorijos, o ligoninėse – kūdikių inkubatoriai. Paaugę kūdikiai atiduodami įvairių lyčių (jų yra 9 ar 10) ir belyčių šeimoms ar partnerijoms. Neabejoju, kad ateivis iš praeities tokio demografijos reguliavimo būdo nesuprastų.

Nesuprastų jis, sakysim, ir dabartinių rinkimų, kai balsavimas tėra smagi atrakcija: prieini prie urnos, ką nors (medžio lapą, servetėlę...) į ją įmeti ir tari: „Kad tik nepablogėtų.“ Visos partijos supanašėjusios, skiriasi tik pavadinimais, o valdžia rūpinasi vien status quo palaikymu. Daugiau mums iš jos nieko ir nereikia.

Neatsistebėtų svečias iš praeities moderniomis technologijomis, darbą pavertusiomis smagia pramoga, fantastiška architektūra ir kitais stebuklais.

Nestebintų jo nebent mūsų rezervatai, skirti tradicionalistų, ikigerovinį gyvenimo būdą išpažįstančių žmonių, kolonijoms. Jos ne tik toleruojamos, bet ir dotuojamos, nes kaip niekas kitas traukia turistus iš kitų gerovės šalių. Neko ten gero – primityvi žemdirbystė ir gyvulininkystė, brutali medžioklė ir žvejyba, nesveikas maistas, svaigalai, vulgarūs papročiai, prietarai... O turistai plūsta tuntais ir žavisi neatsižavi. Bet pasilikti rezervate gyventi dar nė vienas nesusigundė. Gal dėl to, kad rezervatuose niekas nesinaudoja teise nedirbti fizinio darbo, gal dėl kitko, nežinau.