Išgalvotas pasakojimas su laiminga pabaiga

Fe­lik­so Gruns­kio nuo­tr.
Gy­ve­no vie­nas žmo­gus, tu­rė­jo šei­mą, dar­bą ir t. t. Il­gai­niui dar­bas, nors ir ne per sun­kiau­sias, ėmė jį var­gin­ti. Grįž­da­vo na­mo ir pa­va­ka­rie­nia­vęs drib­da­vo ant so­fos ir, nors te­le­vi­zo­riaus ek­ra­ne po­kšė­da­vo šū­viai ir tykš­da­vo krau­jas, tuo­jau pat už­mig­da­vo. Ir taip kiek­vie­ną mie­lą die­ną. Nu­si­bo­do žmo­gui toks gy­ve­ni­mas, ir ėmė jis lauk­ti pen­si­jos kaip ger­vė gied­ros.

Ir ką gi, su­lau­kė už­tar­nau­to poil­sio, ir pra­si­dė­jo pen­si­nin­ko die­nos kaip žy­dė­ji­mas vyš­nios, švie­sios, ne­rū­pes­tin­gos. Pas­kui ir sa­vai­tės, ir mė­ne­siai...

Bet ne me­tai. Pa­ju­to žmo­gus, kad iki iš­sva­jo­tos lai­mės vis dėl­to kai ko trūks­ta. Neil­gai mąs­tęs su­pra­to, ko -- veik­los. Kiek gi ga­li­ma dryb­so­ti ant so­fos ir spok­so­ti į te­le­vi­zo­rių ar žings­niais ma­tuo­ti dau­gia­bu­čio kam­ba­rį.

Tai­gi, ką veik­ti? Bė­da ta, kad žmo­gus ne­tu­rė­jo jo­kio po­mė­gio. Drau­gai ir kai­my­nai pa­ta­ri­mus da­li­jo ne­gai­lė­da­mi. Ta­čiau -- drož­ti šaukš­tus, šok­ti, dai­nuo­ti, vai­din­ti, pieš­ti rei­kia su­ge­bė­ji­mų, me­džio­ti, žve­jo­ti, spor­tuo­ti rei­kia po­trau­kio, anū­kams auk­lė­ti -- kant­ry­bės. Vie­nas kai­my­nas pa­si­kvie­tė žmo­gų pra­si­blaš­ky­ti į sa­vo ga­ra­žą. Iš pra­džių tech­ni­kos mė­gė­jų kom­pa­ni­jo­je žmo­gui bu­vo ga­na įdo­mu, bet po ke­lių ar ke­lio­li­kos vi­zi­tų jis pa­si­trau­kė dėl kenks­min­gų są­ly­gų (stip­rių skys­čių).

Dėl ne­tu­rė­ji­mo ką veik­ti ėmė vi­so­kios min­tys lįs­ti jam į gal­vą: ir tą skau­da, ir tą die­gia, ar tik man ne... tiek to, įta­ria­mų li­gų ne­var­dy­siu. Ma­no diag­no­zė to­kia: žmo­gų pri­slė­gė dep­re­si­ja.

Bet štai ža­dė­to­ji lai­min­ga pa­bai­ga.

Žmo­gų iš­gel­bė­jo žmo­na. Jei ne­bū­tų tu­rė­jęs žmo­nos, bū­tų ga­lė­ju­si iš­gel­bė­ti ir ki­ta ko­kia su juo gy­ve­nan­ti mo­te­ris. Be mo­ters to­kia lai­min­ga pa­bai­ga neį­ma­no­ma.

Tai­gi, jo bran­giau­sio­ji tar­si pa­sa­kų fė­ja ėmė jį gy­dy­ti, pa­si­telk­da­ma ste­buk­lin­gus bur­ta­žo­džius:

Ateik. Nueik. Nu­nešk. Iš­nešk. Par­nešk. Pa­duok. Už­kelk. Nu­kelk. Pa­lai­kyk. Pris­tumk. Atit­rauk. Išt­rauk. Suk­rauk. Išk­rauk. Pri­suk. At­suk. Suk­li­juok. Pri­kalk. Įjunk. Iš­junk. Ati­da­ryk. Už­da­ryk. Su­rink. Su­dėk. Nu­va­lyk. Su­vy­niok. Iš­vy­niok. Pa­džiauk...

Ir da­bar žmo­gui dep­re­si­jos nė pa­du­jų, o su ja din­go ir įta­ria­mų li­gų simp­to­mai. Nors nie­ko ne­dir­ba, jis vi­są die­ną su­ka­si it vi­jur­kas ir pa­va­ka­rie­nia­vęs vėl kaip ka­dai­se drim­ba ant so­fos ir te­le­vi­zo­riaus ek­ra­ne driok­sint bom­boms už­mie­ga kū­di­kio mie­gu. Ra­mus, nes ži­no, kad ry­toj tik­rai ne­nuo­bo­džiaus.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.