Dėl keistų įvykių į galvą lenda keistos mintys

„Biržiečių žodžio“ nuotr.
Feliksas Grunskis
Kar­tais, kaip sa­ko liau­dis, gal­va neiš­ne­ša. Mat bū­na, at­si­tin­ka ar vis dar pa­si­tai­ko mū­sų pa­dan­gė­je to­kių da­ly­kų, kai ne­ži­nai, ką gal­vo­ti. Kai ne­ži­nai, ką gal­vo­ti, ne­ga­li nei sau, nei ki­tam apie vie­ną ar ki­tą da­ly­ką nie­ko do­ro pa­sa­ky­ti. Ta­čiau net ne­ži­nant, ką gal­vo­ti, į gal­vą vi­so­kios min­tys len­da. Tie­siog nė­ra kur dė­tis. Pa­žiū­rim, ko dėl kai ku­rių įvy­kių į gal­vą pri­lin­do.

Me­džio­to­jai ir stumb­rė

Ži­niask­lai­da skel­bia, jog vi­suo­me­nė vis dar svars­to gar­siau­sios šių me­tų me­džiok­lės, ku­rio­je bu­vo nu­šau­ta stumb­rė, rei­ka­lus. Me­džiok­lė keis­ta: šo­vė į šer­ną, bet pa­tai­kė ir nu­šo­vė stumb­rę. Kam ne­pa­si­tai­ko, jog ne­pa­tai­ko?! To­dėl vie­nas iš me­džiok­lės da­ly­vių nuo­lan­kiai kal­tę pri­si­pa­ži­no. Pri­pa­ži­no, jog vals­ty­bės sau­go­mo žvė­ries - stumb­rės ne­pa­ži­no. Be gin­čų vy­ras už iš gam­tos atim­tą stumb­rę su­plo­jo 12 tūks­tan­čių eu­rų. Vis­kas gal taip ir bū­tų pa­si­bai­gę, bet iš­lin­do iš krū­mų stumb­riu­kas. Paaiš­kė­jo, jog jis, nu­šo­vus stumb­rę, li­ko naš­lai­tis. Varg­šas dar be­veik mė­ne­sį pa­gy­ve­no, ir iš il­ge­sio nu­si­ga­la­vo. To­dėl keis­tai ne­taik­laus šū­vio kai­na pa­ki­lo iki 36 tūks­tan­čių eu­rų. Pa­ki­lo ir aist­ros taip va­di­na­mo­je vi­suo­me­nė­je. Smar­kes­ni po­li­ti­kai ta­po tik­rais sek­liais mor­ko­mis. Pa­žė­rė vi­suo­me­nei daug re­to­ri­nių klau­si­mų. Ko­dėl nu­šo­vus stumb­rę nie­kas ne­ty­rė me­džio­to­jų blai­vu­mo? Juk me­džiok­lė vy­ko sau­sio 2 die­ną - tu­rė­jo bū­ti li­kęs nau­ja­me­tės šven­tės kva­pas. Tad gal kal­tę dėl ne­taik­laus šū­vio pri­siė­mė ne tik­ra­sis pra­si­žen­gė­lis, o blai­viau­sias me­džiok­lės da­ly­vis? Ko­dėl tas ir anas, tie ir anie me­džiok­lės įvy­kį ty­rė ne taip, kaip tu­rė­jo tir­ti? Kas, kaip, ko­dėl? Ir iš­lin­do yla iš mai­šo! Paaiš­kė­jo, kas to­je me­džiok­lė­je da­ly­va­vo. Oi! Pa­si­ro­do be­veik slap­ta­me me­džiok­lės la­pe bu­vo įra­šy­ti: šiš­ka iš Sei­mo, ad­vo­ka­tų šiš­ka, ke­lios vers­lo šiš­kos, vai­sin­gu­mo rei­ka­lų šiš­ka ir ki­to­kios šiš­kos... Ką pul­si ty­ri­nė­ti, kai to­kie vy­rai ga­li to­kius ty­ri­nė­to­jus, kaip šil­tą vil­ną su­rai­ty­ti? Pa­si­py­lė dar dau­giau kau­si­mų. Gal to­kio­se už­da­ro­se me­džiok­lė­se eli­ti­niai me­džio­to­jai ne tik me­džio­ja, bet ir vals­ty­bi­nius rei­ka­lus spren­džia? Gal net ša­lies de­mok­ra­ti­jai spąs­tus spen­džia? Į šiuos ir pa­na­šius klau­si­mus at­sa­ky­mus tu­rė­tų ir ga­lė­tų duo­ti spe­cia­lio­sios tar­ny­bos. Juk pa­si­klau­so, ką rim­ti žmo­nės ko­kio­je nors ka­vi­nė­je ka­vą ger­da­mi su­ta­ria. Su­ker­ta ran­ko­mis: kiek kam ir už ką. Gal ga­lė­tų pa­si­klau­sy­ti, ko­kius rei­ka­lus spren­džia ir eli­ti­nių me­džio­to­jų bū­re­lių me­džiok­liai? Pa­ban­dy­ki­te pa­tys, kai miš­ke taip be ato­dai­ros rim­ti vy­rai pyš­ki­na, ko nors pa­si­klau­sy­ti!

Val­džia ir lau­rea­tė

Dar nė­ra taip bu­vę: na­cio­na­li­nės kul­tū­ros ir pre­mi­jos lau­rea­tė Vik­to­ri­ja Kuo­dy­tė ne­bu­vo įleis­ta į pre­mi­jos įtei­ki­mo iš­kil­mes Pre­zi­den­tū­ro­je. Lau­rea­tės pro du­ris neį­lei­do ap­sau­ga, nes po­nia Kuo­dy­tė ne­tu­rė­jo kaž­ko­kio val­diš­ko la­pu­ko, nors tu­rė­jo as­mens ta­pa­ty­bės kor­te­lę. Ap­sau­ga ga­lė­jo ne­pa­žin­ti Auk­si­nio sce­nos kry­žiaus lau­rea­tės. Ga­lė­jo ne­ži­no­ti, jog šiai ak­to­rei Pre­zi­den­tū­ro­je tu­ri bū­ti įteik­ta pre­mi­ja. Nors apie tai ra­šė laik­raš­čiai, skel­bė ra­di­jai ir te­le­vi­zi­jos. Ne­lei­do, ir tiek. Paaiš­kė­jo, jog ge­rai, kad neį­lei­do, nes jos nie­kas Pre­zi­den­tū­ro­je ne­pa­si­ge­do. Nei ce­re­mo­ni­jos ve­dė­jai, nei Pre­zi­den­tas. Mat dėl taip va­di­na­mos tech­ni­nės klai­dos Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­ja lau­rea­tės Vik­to­ri­jos Kuo­dy­tės ne­bu­vo įtrau­ku­si į lau­rea­tų są­ra­šą. Pen­kis lau­rea­tus įra­šė, o šeš­tą - už­mir­šo. Liau­dis to­kiais at­ve­jais sa­ko: pa­si­kly­do tarp tri­jų pu­šų. Taip su­si­mo­vę val­di­nin­kai puo­lė pu­ši­nė­ti, vi­saip at­si­pra­ši­nė­ti. Lė­kė val­džios at­sto­vai į teat­rą. Li­po ant sce­nos. Tei­kė gė­lių. Žiū­ro­vų aki­vaiz­do­je ak­to­rę bu­čia­vo. Pre­zi­den­tas Gi­ta­nas Nau­sė­da vie­na­me iš ren­gi­nių ak­to­rei že­mai nu­si­len­kė, at­si­pra­šė. Ir pa­kvie­tė į Pre­zi­den­tū­rą pre­mi­jos at­siim­ti. Ir pre­mi­ją įtei­kė, ir ar­ba­ta pa­vai­ši­no! Lai­min­ga pa­sa­kos pa­bai­ga! Val­di­nin­kai sa­ko, jog tai jiems bu­vo ge­ra pa­mo­ka. Ir jie tą pa­mo­ką iš­mo­ko! Da­bar ži­nos, kaip smar­kiai ski­ria­si skai­čius pen­ki nuo skai­čiaus še­ši? Ypač ta­da, kai už skai­čiaus vie­nas yra gy­vas, val­džios už­mirš­tas žmo­gus. Gal ir dau­giau už­mirš­tų mū­siš­kių po šios pa­mo­kos pri­si­mins?!