DAR KARTĄ APIE MEILĘ

Mei­lė ga­li bū­ti įvai­ri. Vaiz­din­gai kal­bant, ga­li tu­rė­ti pen­kias­de­šimt at­spal­vių (gir­dė­ta?) ar­ba, pa­sak poe­to Pau­liaus Šir­vio, tūks­tan­čius var­dų. Šį­kart lei­siu sau pa­reikš­ti nuo­mo­nę - ne­sa­kau, kad ne­gin­čy­ti­ną, - apie ke­le­tą iš tų at­spal­vių.

Poe­tiš­kos sie­los, kaip ži­nia, my­li ne tik ma­my­tę, mer­ge­lę ar ber­ne­lį, gim­ti­nę, me­ną, bet ir dan­gaus žyd­ry­nę, kai ku­riuos au­ga­lus ir net gy­vū­nus. To­dėl ne­nuos­ta­bu, kad daž­nas (daž­niau daž­na) sa­vo my­li­mą šu­nį va­di­na ber­niu­ku, my­li­mą ka­lę mer­gy­te, jų my­li­mas šu­va ne ėda, o val­go, ne nu­gaiš­ta, o nu­mirš­ta. Sup­ran­tu, poe­tams daug kas leis­ti­na, net ir gra­ma­ti­kos tai­syk­lių ne­pai­sy­ti.

Ta­čiau yra ne­ma­žai ge­ra­šir­džių as­me­nų, ne­bū­ti­nai poe­ti­nės pa­krai­pos, ku­rie ne tik my­li, bet ir ki­tus ra­gi­na my­lė­ti kiek­vie­ną žmo­gų be at­ran­kos, tiek drau­gą, tiek prie­šą. My­lė­kit į svei­ka­tą, bet ra­gin­ti ma­ne my­lė­ti prie­šą? Na, jau ne. My­li­mo prie­šo net neį­si­vaiz­duo­ju. Dau­gių dau­giau­sia ką ga­liu pa­da­ry­ti, tai su juo su­si­tai­ky­ti. Štai ta­da, kai bus ne­te­kęs prie­šo sta­tu­so, iš bė­dos bus ga­li­ma ir my­lė­ti. Ži­no­ma, jei­gu bus už ką.

Ne­ga­na to, yra hu­ma­nis­tų, ku­rie ne tik my­li, bet ir ki­tiems pa­ta­ria (nors nie­kas ne­pra­šo) my­lė­ti dar ir sa­ve. Ne­ži­nau, ne­ži­nau. Bū­ti sa­vi­my­la? Man kaž­kaip ne­priim­ti­na. Be to, kai žiū­riu į veid­ro­dį (skus­da­ma­sis esu pri­vers­tas žiū­rė­ti), aš kuo to­liau, tuo la­biau sau ne­pa­tin­ku, o apie mei­lę nė kal­bos.Ypač kad ir cha­rak­te­riu, ir ki­to­mis sa­vy­bė­mis ne­ga­liu pa­si­di­džiuo­ti.

Iš­va­da to­kia: esu tur­būt be­vil­tiš­kai at­si­li­kęs nuo gy­ve­ni­mo. Pa­tin­ka daug kas, mėgs­tu daug ką, bet my­liu tik pa­čius ar­ti­miau­sius žmo­nes, tė­vy­nę, gam­tą, dar šį tą, ir tiek tų ma­no mei­lės at­spal­vių.

Tiek ir tų min­čių. Lai­kas at­si­svei­kin­ti. Ei­siu pie­tau­ti. Nes: "Mes my­lim mais­tą!"

IKI